Argi išdrįstumėte žengti į labirintą žinodami, kad kažkur jus pasitiks mirties motina vadinama moteris, vienoje rankoje laikanti kaukolę, į kurią įsmeigtas moteriško batelio kulnas, o kitoje – vyro sėklides?
Tai užuomina į 6-ąjį gimtadienį švenčiančios Bardo galerijos puotą, kurioje britų menininkas ketina pagaliau pristatyti aštuonis naujus savo paveikslus, siekiančius net dviejų metrų aukštį.
Vis dėlto šventės galėjo ir nebūti. Žinoma, viena priežastis – paskelbtas karantinas dėl koronaviruso pandemijos, tačiau yra ir kita. Dvejus metus trukęs kūrybinis procesas menininkui buvo toks sunkus, kad jis ėmė svarstyti, ar nori jį tęsti.
„Didžiąją laiko dalį dirbdavau naktimis, pogrindyje. Kurdamas nuolat užsiėmiau tradicine joga, maitinausi veganiškai, valgiau labai lengvą maistą – jokios raudonos mėsos, perdirbto maisto, cukraus, alkoholio ir kitų svaiginančių priemonių. Bet būtent šis pasninkavimas labai padėjo susidoroti su stresu ir įtampa, kurią patyriau kurdamas“, – prasitarė britų menininkas.
Per visą laikotarpį nuo jo nesitraukė lietuvė žmona Jolanta. Ji išmoko gaminti vegetarišką ir veganišką maistą.
Rūpinosi, kad ko nors nepritrūktų darbuose paskendusiam Stevenui, ir turėjo laikyti visus keturis namų kampus. O svarbiausia – visą laiką turėjo būti pasiruošusi sutuoktinį išklausyti, patarti, padėti. Jolanta įsitikinusi – tai neatsiejama menininko žmonos užduotis.
„Teko ir kritikuoti, ir kartu padėti visą laiką. O kai jis piešė Kali, jam emociškai buvo labai sunku, taigi turėjau rasti ne tik žodžių, bet ir jėgų neleisti sustoti, įkalbėti nemesti visko. Abejonių iš Steveno pusės buvo tikrai daug. Aš tai mačiau, bet ėjau su juo ir skatinau nesustoti.
O kai prasidėjo koronaviruso pandemija, atrodo, visi planai ėmė griūti ir nebežinojome, ar rengti parodą, bet kažkaip sugebėjome suorganizuoti. Gal ir nebebus viskas taip, kaip norėjome, bet pažiūrėti tikrai bus į ką“, – atvirai pasakojo J.Mitchell.
Pati Jolanta yra drabužių dizainerė, taip pat meniškos sielos.
Šiuo metu ji dirba prie savo projekto, susijusio su drabužių kūrimu, tačiau ruošiantis parodai jį nustūmė į antrą planą.
Ji žadėjo, kad parodos pristatyme atgis menininko paveikslų personažai – galerijos kieme įsikurs kirpėjai ir grožio specialistai, kurie, siekdami atskleisti svarbiausias menininko paveiksluose užkoduotas žinutes, ant gyvų modelių kurs personažus iš S.Mitchello paveikslų tema „Magija yra tikra, magija yra gyva“.
Menininkas sutiko šiek tiek praverti paslapties šydą ir parodyti vieną iš aštuonių naujų paveikslų – deivę Kali.
„Deivė Kali indų mitologijoje yra nuostabioji mirties motina.
Ji sunaikina visus dalykus, kurie nėra pastovūs, ir atlaisvina kelią naujai pradžiai.
Šis Kali paveikslas – tai modernus deivės pateikimas. Batas, įstrigęs kaukolėje, ir rankinukas simbolizuoja ego mirtį“, – paaiškino S.Mitchellas.
Galerijoje įkurtame Dvasių kambaryje pristatomuose paveiksluose atsispindi žmonijos archetipai.
Į parodą rekomenduojama eiti lankytojams tik nuo 16 metų. Menininkas tvirtino, kad vakarietiškoje kultūroje veikia cenzūra ir iki tokio amžiaus vaikams bei paaugliams nuogą realybę rodyti nėra tinkama.
Menininko paveiksluose vyrauja mirtis, seksas, mistika.
„Tai yra pagrindiniai gyvenimo varikliai. Be mirties nebūtų gyvenimo, be sekso mūsų net nebūtų. Ir mano vizijos iškyla iš šių pagrindinių archetipų.
Tapydamas mažiausiai galvoju apie save. Svarbiausia, ką mano kūrinys pasakys, kokią emociją skleis. Esu tarsi tarpininkas tarp vizijos ir jos išraiškos, kovojantis dėl geriausio jos varianto. Tai nėra mano sugalvotos idėjos. Tai kur kas daugiau“, – apie kūrybą yra pasakojęs Stevenas.
Jo netradiciniai darbai ne tiktai užburia, bet ir gąsdina. Aerografo (purškiamųjų dažų) technika piešti menininko paveikslai kiekvienam kelia vis kitokias emocijas – nuo šviesios pradžios iki juodos pabaigos.
O pačiam menininkui tai išraiška vaizduotės, kurią lavino, o gal padėjo atskleisti gyvenimo patirtis ir dovanos, gautos dvasinės kelionės metu.
Būdamas 29-erių Stevenas buvo priėjęs prarają, nuo kurios pats ir sugebėjo išsisukti. Iškeliavo savęs ieškoti.
„Gėriau beprotiškai daug alkoholio ir vieną dieną atsibudau ligoninėje. Iki tol pats nesupratau, kad jau artėja dugnas, kol neapsireiškė mirtis.
Tai buvo aiškumo akimirka – pamačiau, kas esu, ir reikėjo arba visiškai pakeisti gyvenimo kryptį, arba išnykti. Tai būtų galima vadinti dvasios pabudimu“, – yra atvirai kalbėjęs menininkas, kuris lankėsi Šiaurės Amerikos indėnų gentyse, Kanados senųjų vietos gyventojų bendruomenėse.
Ten kurį laiką gyveno ir turėjo progą iš arti pamatyti senąsias tradicijas, pasimokyti amatų, pajusti mistinius gydymo menus.
Vėliau Tailande šventykloje su budistų vienuoliais sėmėsi dvasinių mokslų.
Jam ten esant atskriejo pirmoji žinutė iš Lietuvos.
Stevenas ir vilnietė Jolanta susipažino užsienio pažinčių portale. Ėmė susirašinėti laiškais, o po kelių mėnesių moteris išvyko gyventi pas Steveną į Angliją.
Nuo tada ši pora – jau 15 metų kartu. Savo namais jie pasirinko gamtos apsuptį – Kernavę.
Abu turi po dvi suaugusias dukras ir visos keturios gyvena skirtingose valstybėse – Australijoje, Anglijoje, Nyderlanduose ir Prancūzijoje.
Bendrų vaikų pora neturi. Na, išskyrus galeriją, kurią puoselėja jau šeštus metus.
