Mergina moka džiaugtis ir kitais smulkiais dalykais, kurių seniau neįvertindavo. Jos požiūris į gyvenimą pasikeitė po to, kai būdama šešiolikos susirgo kraujo vėžiu, tiksliau, antros stadijos Hodžkino limfoma.
Tąsyk mergina labiau išsigando ne pačios diagnozės, o to, kad dėl ligos neteks plaukų. Vaikų ligoninėje ji gavo 3 chemoterapijos kursus ir per 3 mėnesius pasveiko. Baigė mokyklą, įstojo į Kardifo (Didžioji Britanija) universitetą studijuoti architektūros ir galvojo, kad viskas gyvenime grįžo į savas vietas.
Kas tris mėnesius turėdavo profilaktiškai tikrintis sveikatą ir štai praėjusių metų vasarą išgirdo, kad jai – ūminė mieloblastinė leukemija (kita kraujo vėžio forma). Iki tol ji kartais jausdavo nuovargį, bet ramino save, kad tai – dėl įtemptų studijų naujoje vietoje.
Antrą kartą diagnozę išgirsti buvo sunkiau nei pirmą: jau žinojo, kad ne tik neteks plaukų, bet ir turės ilgai gydytis, po chemoterapijos prastai jausis.
„Tada aš išsigandau ir verkiau, apsikabinusi mamą. Tačiau visą laiką neabejojau, kad pasveiksiu – galvojau, esu jauna, taigi telieka išsigydyti ir gyventi toliau“, – kalbėjo mergina.
Po mėnesio intensyvaus gydymo liga atsitraukė. Bet tam, kad ji negrįžtų, nuspręsta atlikti kaulų čiulpų transplantaciją. Tam reikėjo kuo greičiau rasti donorą. Dvi vyresnės A.D. sesės pasirodė netinkamos, imta donoro ieškoti visame pasaulyje. Keli pretendentai buvo rasti, bet jie tuo metu dėl tam tikrų aplinkybių duoti kaulų čiulpų negalėjo.
Kadangi per tris savaites donoro rasti nepavyko, pradėtas dar vienas chemoterapijos kursas. Po to tinkama donorė, mergina iš Portugalijos, buvo rasta.
Prieš transplantaciją A.D. dar laukė pasiruošimas jai, kuris jai buvo ypač sunkus. „Buvau paguldyta į Kaulų čiulpų transplantacijos skyrių, kuris atrodė baugus: sterilus, neatsidarančiais langais, oras filtruojamas; žmonės jame vilki specialius drabužius“, – atsiminė mergina.
Pačios sunkiausios dienos
Likus septynioms dienoms iki kaulų čiulpų transplantacijos pradedama taikyti itin stipri chemoterapija, kad sunaikintų visas kamienines kraujo ląsteles. Kartu ji sunaikina ir imunitetą. Ligoniai tampa itin pažeidžiami, taigi guli izoliuotose palatose, iš kurių negali niekur išeiti. Juos gali slaugyti vienas žmogus, A.D. buvo su savo mama.
„Iki tol aš mamai vis sakydavau, kad pasigydysiu, ir viskas bus gerai. Bet gaudama tuos stiprius vaistus kelias dienas jaučiausi taip blogai, kad pradėjau galvoti, kas lengviau: mirti ar gyventi? Skaudėjo visą kūną, nuolat vemdavau, buvo sunku kvėpuoti. Aparatas rodė, kad mano kraujospūdis labai šokinėja, o man atrodė, kad širdis tuoj sustos. Mama buvo išsigandusi, o aš pirmą kartą pagalvojau, kad galiu ir nepasveikti, nepaisant to, kad man tik dvidešimt“, – prisiminė pašnekovė.
Pati transplantacija nebuvo sudėtinga: tiesiog buvo sulašinti kaulų čiulpai, kurie vizualiai atrodo kaip kraujas. Po to, kad organizmas jų neatsmestų, kurį laiką dar buvo lašinami imunosupresiniai (imunitetą slopinantys) preparatai, ir mergina dar mėnesį turėjo praleisti izoliuota nuo viso pasaulio palatoje neatsidarančiais langais.
Pašnekovė prisipažino, kad nuo nuolatinio buvimo uždaroje nedidelėje patalpoje jai prasidėjo panikos priepuoliai. Dėl to, be vaistų nuo ligos, kurių ir taip daug vartojo, dar teko gerti ir raminamuosius vaistus.
Tačiau kai gavo galimybę vėl išeiti į lauką ir bendrauti su žmonėmis, panikos priepuoliai atsitraukė.
Pagaliau laisva
Rudens pabaigoje A.D. buvo išleista namo (apsistojo pas vyresniąją seserį Vilniuje), tik tris mėnesius negalėjo lankytis prekybos centruose, renginiuose, kitose žmonių susibūrimo vietose, kad išvengtų galimų susirgimų.
Žiemai baigiantis jau pradėjo lankyti šiuolaikinius šokius, matytis su draugais, ir net susidaro darbą – tapo barista vienoje Vilniaus senamiesčio kavinėje. Tačiau išsvajotąja laisve pasidžiaugti spėjo neilgai – buvo paskelbtas karantinas. Per jį merginą išvyko pas tėvus į Gargždus, ir tie ją labai saugojo – per patį koronaviruso piką net į parduotuvę neišleisdavo.
Dabar A.D. jau grįžo į darbą ir jaučiasi išėjusi į laisvę dar kartą.
Taip pat ji reguliariai vyksta į ligoninę, kur atliekami kraujo tyrimai ir žiūrima, ar viskas gerai. „Dabar išgyvenu remisiją. Gydytojo klausiau, ar gali būti taip, kad liga vėl grįš. Jis patarė dėl to nesijaudinti ir gyventi įprastą gyvenimą“, – sakė A.D.
Taip ji ir stengiasi daryti, nors ir šiek tiek apmaudu dėl to, kad kurso draugai, su kuriais buvo spėjusi susidraugauti, mokosi toliau, o jai teko dėl ligos imti akademines atostogas. Į mokslus Velso sostinėje Kardife vėl kibs rudenį.
Mergina ir dabar nepamiršta pasidžiaugti kiekviena diena – juk taip smagu, kai nesi pririšta prie lašelinės, kai gali išeiti į lauką, kada nori, bendrauti su draugais ir užsiimti įvairiais kitais kasdieniais dalykais.
Nustebino pati save
Pašnekovės plaukai po itin stiprios chemoterapijos ataugti neskuba, dabar mergina turi trumpus plaukus.
„Plaukus prarasti buvo baisu pirmą kartą – juk aš iš Gargždų, nedidelio miestelio, kur tokie dalykai nutinka retai, tad labai nerimavau dėl to, kaip bendraamžiai į mane reaguos. Kurį laiką vengiau be reikalo eiti į miestą, mieliau drauges kviesdavausi pas save į svečius. O plaukų netekusi antrą kartą, pati save nustebinau – buvau drąsi, nepuoliau maskuotis. Netgi atvirkščiai – kilo noras žmonėms parodyti, kad taip būna, ir nėra ko slėptis“, – sakė A.D.
Žmonės gatvėje į ją dažnai žiūrėdavo su gailesčiu, bet sakyti nieko nesakė.
Nori padėkoti savo donorei
Kol dar nepaliko Lietuvos, A.D. ėmėsi iniciatyvos „20 000 per 2020“. Tai yra, ji labai norėtų, kad per šiuos metus Lietuvos kaulų čiulpų donorystės registre atsirastų 20 000 žmonių (šių metu jų yra beveik 13 000). Tiesa, iniciatyva dėl karantino kiek sustojo – gal planuoto tikslo pasiekti ir nepavyks, bet norėtųsi, kad į registrą patektų kuo daugiau jaunų lietuvių.
„Mes su šeimos nariais labai išgyvenome, kai kurį laiką neatsirado man tinkamas donoras – dėl to papildomai gavau chemoterapijos dozę ir turėjau daugiau laiko praleisti ligoninėje. Be to, lietuviai donorai genetiškai yra savo tautiečiams artimiausi, o jeigu jų būtų daugiau, sumažėtų kraujo čiulpų transportavimo išlaidos, taigi visiems būtų tik geriau“, – aiškino A.D.
Kad patektų į lietuviškąjį (o tuo pačiu ir į pasaulinį) kaulų čiulpų donorų banką, 18-35 metų žmonės kviečiami duoti seilių tepinėlį arba kraujo (tapti donorais jie gali būti pakviesti iki 56 m. amžiaus). Jei atsiras ligonis, kuriam prireiks jo kaulų čiulpų, lauks kiek sudėtingesnė, bet donoro sveikatai nekenkianti procedūra, kuri kitam žmogui gali išgelbėti gyvybę.
„Esu labai dėkinga man padėjusiai merginai iš Portugalijos, bet jai padėkoti asmeniškai negaliu – donorų duomenys saugomi. Bet pagalvojau, kad galbūt, prisidėdama prie donorystės iniciatyvos, savaip padėkosiu ir tai merginai“, – sakė A.D.
