Stovime senosiose kapinėse Šimpeliškiuose.
Žinomų Lietuvos žmonių Yčų laidojimo vieta palei pat tvorą, joje du paminklai. Vienas tiems, kas iš tiesų čia ilsisi, o kitas tiems, kurių kapas tuščias, nors ant paminklo iškalti net keturi Yčų vardai: Jonas, Martynas, Stanislovas, Zuzana.
„Buvęs ministras Martynas mirė Amerikoje, ministras Jonas buvo palaidotas Kaune, bet rekonstruojant kapines jo kapas dingo, apie Stanislovą niekas nieko nežino, o Zuzana palaidota Latvijoje“, – vardija mus čia atlydėjusi Kilučių seniūnaitė Marija Tatorienė.
Anot jos, paminklas ties tuščiu kapu statytas tuo tikslu, kad bent simboliškai į tėviškės žemę būtų sugrąžinta visa šeima.
Šimpeliškiai priklauso būtent Kilučių seniūnaitijai, o M.Tatorienė iki smulkmenų išmano Šimpeliškių istoriją bei pažįstanti visus vietinius gyventojus.
Kapinaitės čia kuklios. Akmeninė apsamanojusi tvora, raudonų plytų arkiniai vartai, vos žymi kalvelė, iš visų pusių apaugusi alyvomis. Kuklūs antkapiai ir kuklūs kryžiai. Taigi čia simboliškai prisimenami valstybingumo kūrėjai J.Yčas – pedagogas, profesorius, istoriografijos pradininkas ir M.Yčas – teisininkas, politikas, visuomenės veikėjas, pirmas nepriklausomos Lietuvos finansų ministras, susisiekimo bei prekybos ir pramonės ministras, vienas iš pirmųjų lietuviškos bankininkystės ir pramonės kūrėjų, Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto garbės daktaras.
Iškilęs namas su žolės stogu
Kilučiai, Varniūnai, Šimpeliškiai – visi kaimai tarsi sulipę šonais. Ties Varniūnais palydovė rodo laukuose dvi sodybas. Tarp jų kadaise buvęs Yčų senelių dvarelis, iš jo dabar nė akmens nelikę.
Šimpeliškius perskyrusi upė, žvyrkeliais gali privažiuoti iš abiejų pusių. Sukam iš tos, kur Yčų gimti namai.
Šalia buvusios Yčų sodybos stovi kuklus medinis paminklas.
Ant senojo namo pamatų ką tik suręsti šiuolaikiški, bet prie vietovės priderinti nauji pastatai: rąstinė troba su žole apželdintu stogu. Matyti, kad statybos dar nebaigtos.
Privati teritorija eina iki pat paupio, visa gražiai nušienauta, sklypo krašte rikiuojasi jauni vaismedžiai, šiltnamis, daržo lysvės.
Ir jokių tvorų, jokių užrašų, kad į privačią teritoriją žengti nevalia. Yčų tėviškės ir gretimos sodybos sklypo niekas neskiria, kiemai tarsi susibėgę į vieną.
Tai gerokai nustebina, nes ir nė vienas kitas Šimpeliškių sodybų sklypas neaptvertas.
Karvės švarios, lyg ką tik išpraustos
Gražioji troba užrakinta, šeimininkų nėra, tad pašnekovų ieškome kitapus upės.
Einant lieptu ir žiūrint į kaimą iš tolėliau, įspūdis toks, lyg žengiant į didelį parką: išpuoselėtas kiekvienas lopinėlis, prie kiekvieno namo įspūdingi gėlynai ir gali eiti skersai išilgai, per visus kiemus nesustodamas tiesiai per žolę, iš vienos valdos į kitą, nes nėr jokių vartų ar užtvarų.
Vienintelė Šimpeliškių tvora – elektriniu piemeniu atitverta karvių ganykla.
Ir gyvuliai čia, regis, prisitaikę prie estetiškos aplinkos, karvės švarutėlės, tarsi iš Alpėse besiganančių raguočių pieno reklamos.
Į namą šalia ganyklos ir sukam.
„Aš ne gaspadorius, eikit vidun pas moteriškes“, – plačiai šypsosi kieme prie žemės ūkio technikos plušantis Rimantas Eidukas.
Viduje pasitinka sutartinis lojimas. Kambario vidury stovi ir tolyn neleidžia 3 dantingi, betgi nepikti keturkojai. Apuostę nuspūdina kas sau: vienas po stalu, kitas po kėde, trečias į minkštą gultą šalia krosnies.
Apie viryklę sukasi Danguolė Eidukienė. Moteris šypsosi, kad ne ji čia vadas, gyvena ana ten, per žvyrkelį, ant pat Apaščios kranto, o čia 89 metų jos tetos, tėvo sesers Danutės Mačienės, namai.
„Aš viena koja čia, kita koja savo namuos. Mūsų ūkis šalia tetos namų, ir abiem močiutėmis kasdien reikia pasirūpinti“, – paaiškina pašnekovė.
Kartu su teta gyvena jos 86 metų mama Aldona Klusienė. Moteris pas brolienę persikraustė, kai sudegė jos namai, kadaise priklausę ministrų Yčų tėvams.
Kai ugnis prarijo namus, A.Klusienė ne pas dukrą kraustėsi, o persikėlė pas vyro seserį D.Mačienę. Abi jos jau senokai buvo našlės, gerai sutarė, tad variantas gyventi kartu abiem tikęs.
Po žandarų kratos išplaukė į Ameriką
D.Mačienė patikina esanti seniausia Šimpeliškių gyventoja. Fizinės jėgos jai jau mąžta, bet užtat galva ir atmintis šviesios.
Ji agronomė, ilgus metus dirbo fermų vedėja, ištekėjusi su vyru apsigyveno Papilio seniūnijoje, bet kai brolis žuvo avarijoje, pagailėjo mamos – kad ta mažiau sielvartautų, su vyru parsikraustė į gimtinę, arčiau savųjų. Savų vaikų nesusilaukė, tad brolvaikiai jai yra patys artimiausi.
„Gimiau Šimpeliškių vienkiemy, čia užaugau, trumpam pabėgau ir vėl pargrįžau“, – sako ji. Ir priduria, kad gražesnės vietos už tėviškę niekur nebuvę.
„Bet mama vis papasakodavo, kaip vietiniai Yčus gerbė, pavyzdžiu savo vaikams kėlė, kad štai sunkiai besiverčiančios šeimos atžalos mokslus išėjo, aukštai iškilo“, – kalba žilagalvė.
Ministerių seneliai Yčai šalia Šimpeliškių kadaise turėjo nedidelį dvarelį, bet nebuvę stiprūs ūkininkai. Jų sūnus su šeima įsikūrė Šimpeliškių kaime, pasistatė erdvius namus.
Sodyba buvusi graži, su didele veranda per vidurį.
Šeima augino 4 vaikus, vertėsi sunkokai. Yčai buvo šviesūs žmonės, godūs ne pinigams, o žinioms. Pasakojama, kad spaudos draudimo metais jų name buvo slepiamos kunigo Povilo Jakubėno iš Prūsijos pargabentos knygos. Sakoma, kad po žandarų kratos būsimųjų ministrų tėvas išvyko į Ameriką.
Aukso kasyklose tikėjosi užsidirbti ir ant kojų pastatyti vaikus, bet netrukus ten mirė. Tėvo bendravardžiui Martynui tebuvo 5-eri, Jonui 10 metų.
Su keturiais vaikais likusi Yčienė vertėsi labai sunkiai, sūnus Joną ir Martyną išleisti į mokslus jai padėjo brolis poetas Stanislovas Dagilis.
Užėjus sovietams Yčų sodyba atiteko kolūkiui. Kadangi namo niekas tinkamai neprižiūrėjo, supuvo ir sugriuvo veranda, o ir namo vidurys ėmė irti. Tada pastatas buvo padalytas per pusę, sutrūnijęs vidurys visai nuardytas ir išėjo du atskiri statiniai. Žmonėms tuos pastatus buvo leista nusipirkti.
Prieš keliolika metų viename pastate kilo gaisras, ugnis persimetė ir į kitą, viskas supleškėjo iki pamatų.
Dabar namą atstatė naujųjų savininkų palikuonys.
Trobos niekad nestovėjo tuščios
„Ramus ir gražus mūsų kaimelis, labai puošiasi, gėles mėgsta“, – sako D.Mačienė.
Šimpeliškiuose niekad nestovėjo tušti namai, sodybų niekas nepalieka, svetimiems neparduoda.
Moteris mosteli į kaimyninį kiemą: žaliai dažytas namukas, senoviniai ūkiniai pastatai, šulinys su medine svirtim, dūminė pirtelė, gražiai išgenėtas sodas ir įspūdingi gėlynai liudytų, jog čia gyvenama nuolat. Bet ne. Kaimynas Algimantas Pelanis – biržietis. Tiesa, čia gimęs ir augęs, bet dabar tik savaitgaliais prižiūri tėviškę.
Kitapus žvyrkelio akį traukia atnaujinamas namas. Senas trobesys rekonstruojamas vokišku stiliumi, derinant medinius skersinius ir plytas. Netoliese tyvuliuoja įspūdingai apželdintas tvenkinys, šalia namo durų raudonais žiedais apsipylęs medis ir keisčiausių augalų pilnas gėlynas.
Duris atveria 24 metų būsimoji kineziterapeutė Monika Burbulytė.
Mergina pasakoja, kad iš Biržų į Šimpeliškius atsikraustė prieš 18 metų, ten gyveno ir tėvai, ir seneliai.
Atsikraustė ne į svetimą vietą, o į prosenelių namus. Tėtis statybininkas sodybą ėmė rekonstruoti. Paprasčiau gal būtų buvę viską nugriauti ir statyti naujai, bet tėvai norėjo išsaugoti senąjį namą, tiesiog jį paliko naujojo viduje.
„Kai atsikraustėm, kaimas buvo paprastesnis – vien dirbami laukai ir karvės aplink. Dabar jau geras dešimtmetis, kai visi labai tvarkosi. Svetimų čia nėra, visi vietinių palikuonys“, – pasakoja mergina.
Juk po studijų į kaimą negrįš?
„Kas čia žino?“ – šypsosi ji.
Nebuvo išpuikę
„Aš augus ir gimus Šimpeliškiuos, palei liepas buvo mūsų gryčia, taip norėjau į gimtinę grįžti, bet vyras atkalbėjo, namus pasistatėm Varniūnuose, dvaro žemėse“, – sako erdviame vienkiemyje gyvenanti 71 metų Dalia Verkelienė.
Šimpeliškiuose gyveno kelios jos Burbulių giminės kartos. Senelis, nagingas medžio meistras, jaunystėje išvažiavo į Sankt Peterburgą, o grįžo iš ten, kai prasidėjo neramumai, prieš pat 1905 metų revoliuciją.
Gimtinėje pasirodė jau senstelėjęs, būdamas 51 metų, bet vedė 19-metę ir sugyveno 8 vaikus.
„Aš irgi iš 8 vaikų šeimos“, – sako moteris.
Apie garsiuosius Yčus jai dažnai pasakodavo anyta, anuomet gyvenusi Šimpeliškiuose.
„Jai dar teko su ministerio dukromis Yčaitėmis žaisti. Atvažiuodavo vasaromis į kaimą, nebuvo išpuikusios, žaisdavo su kaimo vaikais, važinėdavo kartu dviračiais“, – pasakoja pašnekovė.
Anyta dar pasakojo, kad Yčai, jau būdami valstybės veikėjais, kaimo žmonėms atveždavo labdaros iš Amerikos. Visokių gražių apdarų, ko paprastai šimpeliškiečiai nebuvo regėję.
„Mama sakė, kad jos šliūbinės kojinės buvusios irgi iš labdaros“, – prisimena D.Verkelienė.
