Buvusi P.Plechavičiaus brolio ir tarpukario Lietuvos kariuomenės pulkininko Aleksandro Plechavičiaus (1897–1942) ir jo žmonos Zofijos Petkevičiūtės-Plechavičienės sodybvietė sovietmečiu buvo sulyginta su žeme.
Vietą, kur buvo gimtieji namai, A.Plechavičiūtė-Veigel, paslapčiomis atvykusi dar gūdžiu sovietmečiu, atpažino tik iš likusių senų eglių.
Matant, kad dabar čia – du gyvenamieji namai, didžiuliai ūkiniai pastatai, arklidės ir akliams skirti maniežai, sunku patikėti, jog visa tai sukūrė viena jau solidaus amžiaus moteris.
Prieš dešimt metų automobilio avarijoje žuvusios tuomet 87-erių A.Plechavičiūtės-Veigel pradėtus darbus tęsia jos dukra Regina, prieš šešiolika metų atvykusi pas mamą.
Lietuvoje jai teko patirti nemažai išbandymų, bet Regina nesiskundė – ne rožėmis gyvenimas klotas esą ir kitose pasaulio šalyse.
„Štai šios eglės mamai ir padėjo atpažinti tą vietą, kurioje 1922 metais mano senelis susituokęs su senele kūrė savo namus.
Sodybą Kalniškių kaime ji iš tėvų buvo gavusi kaip kraitį“, – rodydama relikvinę topografinę nuotrauką pasakojo Regina.
Pirmąją kelionę su mama į Lietuvą ji ir dabar prisimena iki smulkmenų. Nors sovietų valdžia tada leido atvažiuoti tik į Vilnių, jos apsilankė ir Kalniškiuose. Reginai tuomet buvo vos per dvidešimt.
„Žinoma, mes labai rizikavome. Dar labiau rizikavo tas žmogus, kuris mums padėjo atvažiuoti iš Vilniaus iki Šiaulių ir po to – į Kalniškius. Bet mane labiau sukrėtė ne vaizdas, kurį pamačiau, o mūsų kelionė automobiliu iš Vokietijos į Lietuvą.
Kadangi mano mama dėl savo politinių pažiūrų ir veiklos buvo nepageidautinas asmuo Rytų Vokietijoje, mums teko važiuoti aplinkiniais keliais per tuometę Čekoslovakiją, Ukrainą ir Baltarusiją. Be to, Baltarusijoje mums buvo dar pasakyta, kad galime įvažiuoti tik be savo automobilio, nes esą jam irgi reikia vizos.
Tiesa, kartu su mumis keliavęs mažas šuniukas neužkliuvo. Jis buvo įleistas ir be vizos. Bet mama tą kartą pergudravo sovietinius pasieniečius – palaukėme, kol pasikeis jų pamaina, ir tęsėme kelionę į Lietuvą savo automobiliu“, – prisiminė Regina.
Apie tai, kad į Lietuvą vežamos automobilyje paslėptos tuomet draudžiamos knygos, A.Plechavičiūtė-Veigel dukrai prasitarė jau gerokai įpusėjus kelionei.
„Bet ne vien paslaptingas mamos krovinys mane baugino. Baisiau buvo tai, kad nenutuokiau, kas mūsų laukia Lietuvoje.
Mes žinojome, kad Kaune gyvena mamos pusseserė, tačiau su ja susitikti nebuvo leista.
O kelionę į buvusius senelių namus mums organizavo mamos draugės, gyvenusios Vokietijoje, brolis, kuris gana dažnai atvykdavo aplankyti sesers. Matyt, jis ne šiaip sau tais laikais galėdavo važinėti į Vakarų Vokietiją. Bet per tą kelionę mums tai nerūpėjo. Svarbiausia – kad jis ištesėjo pažadą padėti pasiekti Kalniškius“, – sklaidė prisiminimus Regina.
Mamai niekas negalėjo prieštaraut
Reginos mama, visą gyvenimą Vokietijoje dirbusi stomatologe, buvo politiškai aktyvi. Skleidė ir savo tėvo A.Plechavičiaus, žuvusio už savo įsitikinimus bei kovą už Lietuvos nepriklausomybę mirtimis pagarsėjusiame Petropavlovsko kalėjime, ir dėdės P.Plechavičiaus, sugebėjusio pabėgti į JAV, idėjas.
A.Plechavičiūtė-Veigel į Lietuvą grįžo vos tik atkūrus nepriklausomybę. Tokiam jos sprendimui sutrukdyti ar pasipriešinti niekas negalėjo.
„Mama visą gyvenimą kentėjo kartu su visais Lietuvos žmonėmis, gyvenusiais sovietinės okupacijos laikais. Apie tai, kad kas nors iš mūsų šeimos galėjo paprieštarauti jos sprendimui grįžti į Lietuvą atstatyti senelių namų, negalėjo būti nė kalbos“, – atviravo Regina.
A.Plechavičiūtė-Veigel, jau grįžusi į Lietuvą, dažnai prisimindavo dėdę Povilą, kuris visada stebėjosi, kodėl lietuviai 1940 metais nesipriešindami įsileido rusų kariuomenę.
Pats generolas tuo metu buvo Vokietijoje.
„Laisvė – mūsų šeimos kraujyje. Man ir dabar sveiku protu nesuvokiama, kodėl valdžia būtent taip kovoja su koronaviruso pandemija? Kodėl mums visiems per prievartą buvo uždėtos tos kaukės? Ar būsime dar per prievartą ir skiepijami? Negi Lietuvos žmonės nemato ir negirdi, kas darosi toje pačioje Vokietijoje ar kitose pasaulio šalyse? Juk ten jau kyla protestai prieš prievartą, kuri, neva tai, yra būtina tam virusui suvaldyti.
Esu tikra, kad mano mama dabar tikrai būtų viena pirmųjų kovotojų prieš tokią prievartą ir žmonių apsisprendimo laisvės suvaržymus, nes, kaip broliai Plechavičiai sakydavo: „Kas nekovoja už laisvę, tas jos nevertas“, – kalbėjo Regina.
Prisimindama pirmuosius mamos gyvenimo metus Lietuvoje Regina pasakojo, kad svarbiausias jos tikslas buvo ne tik atstatyti tėviškę, bet ir padėti žmonėms tuo, ką geriausiai išmano. Kadangi kaip stomatologė turėjo sukaupusi didelę patirtį, pirmiausia ėmėsi padėti kolegoms.
Iš Vokietijos vežė tuo metu stomatologams Lietuvoje reikalingas priemones bei įrangą. Vilniuje buvo atidariusi stomatologijos reikmenų parduotuvę.
Po tragiškų 1991 metų sausio įvykių Vilniuje A.Plechavičiūtė-Veigel su sūnumi Thomu Veigeliu iš Lietuvos į Vokietiją išvežė gydyti tris sunkiai sužeistus Televizijos bokšto gynėjus.
Plungės krašto žmonės A.Plechavičiūtę-Veigel vadino šviesuole ir geradare. Milašaičių bendruomenei ji parūpino tautinių kostiumų, savo sodyboje rengdavo vakarones ir kultūrinius susibūrimus.
Kai atkurtų namų sode iškilo paminklas tėvui, A.Plechavičiūtė-Veigel kalbėjo: „Tėvelio siela nemirė – gyvena kartu su manimi ir padeda man atstatyti jo mylimą sodybą.
O aš, po klajonių pasaulyje grįžusi namo, sakau savo tėčiui: „Matai, mūsų niekas nenugalėjo, mes laimėjome.“
Prieš šešiolika metų atvažiavusi iš Vokietijos Lietuvoje Regina rado ir seserį Sibylle, kuri ūkininkavo kartu su mama, o brolis Thomas su šeima buvo likęs Vokietijoje.
Tačiau Regina bendru gyvenimu su mama pasidžiaugė tik kiek daugiau nei šešerius metus: „Nebuvo gaila palikti Vokietijos, nes man visada buvo labai gera gyventi su mama.
Kita vertus, gyvenimo Vokietijoje ir gyvenimo Lietuvoje neįmanoma sulyginti. Viskas priklauso nuo to, su kuo gyveni, su kuo bendrauji, ką veiki.“
Kas 2010 metų gegužę lėmė A.Plechavičiūtės-Veigel žūtį automobilio avarijoje netoli Plungės, iki šiol neaišku.
Manyta, kad vairuojant jai sustojo širdis. Tačiau būta pasvarstymų, kad galbūt prie šios tragedijos rankas prikišo tie, kurie jai siekė sutrukdyti atsiimti tėvų ir giminių žemes Palangoje.
Atvykusi į mamos gimtinę Regina tęsė jos ir sesers pradėtus darbus. Beveik prieš trisdešimt metų pastatytose Plechavičių arklidėse ir dabar yra nemažai žirgų.
Su jais, būdama patyrusi veterinarė, Regina pabendrauja kasdien. Arklidės reikalauja ir nelengvo kasdienio darbo – ji pati nuo pat ankstyvo ryto kimba į darbus ir neretai namo grįžta jau sutemus.
„Žirgais ir jodinėjimu mane dar vaikystėje užkrėtė mama. Šia liga sirgo visi Plechavičiai.
Nors mano tėvas norėjo, kad mama, kaip ir kitos moterys Vokietijoje, nedirbtų, ji visą gyvenimą labai daug dirbo.
Buvo užsidirbusi ir žirgui. Lietuvoje mama ant žirgo užsėsdavo net ir tada, kai po klubo operacijos vaikščiojo su ramentais“, – šiltais prisiminimais dalijosi Regina, taip pat iki šiol dar jodinėjanti. Ir be balno!
Šalia darbų ūkyje ji ne vienus metus Plungėje dar turėjo baldinės medienos ir medžio dirbinių įmonę. Tačiau dėl koronaviruso sukeltos pandemijos buvo priversta savo verslą pristabdyti, nes beveik nebeliko užsakymų.
Sprendimas paskui mamą atvažiuoti į Lietuvą Reginos gyvenimą pažymėjo ne tik šviesiomis spalvomis. Ji prisiminė istoriją, kaip daugiau nei prieš penkerius metus imtis verslo Vilniuje planavo ir jos ilgametis draugas iš Vokietijos.
„Jis Vokietijoje turėjo didelę kepyklą, todėl niekada nekepdavo tik dešimt bandelių. Lietuvoje irgi svajojo užsiimti nemenku verslu, bet atsitiko taip, kad pasikeitus Lietuvos įstatymams puoselėtų planų įgyvendinti nepavyko ir sumanyto verslo teko atsisakyti“, – prisiminė Regina.
Dėl to ji nekaltina Lietuvos. Juk panašių istorijų gali atsitikti ir kitose pasaulio šalyse.
„Mano draugas buvo toks žmogus, kuris negalėjo susitaikyti su skaudžia nesėkme bei pralaimėjimu. Kai jis nusprendė pasitraukti iš gyvenimo, jam buvo tik keturiasdešimt šešeri“, – atviravo Regina.
Paklausta, ar atstatytą senelių ūkį jau laiko savo namais, Regina susimąstė: „Tik todėl, kad čia gyveno mama, kad čia mes su ja buvome sykiu.
Bet ir netekusi mamos net minčių neturėjau palikti šiuos namus ir ūkį.
Lietuva mane pririšo savo nenusakoma dvasia, kažkokia paslaptimi ir šviesa, kurių neįmanoma apibūdinti žodžiais.
Kadangi mama Vokietijoje visą gyvenimą bendravo su lietuviais išeiviais, man tie žmonės nuo vaikystės išskirtiniai. Jie tapo tarsi jungtimi su tais žmonėmis, kuriuos sutikau Lietuvoje.
Nors, atrodytų, man vokiečiai turėtų būti suprantamesni, tačiau tokie šviesūs, atviros širdies žmonės kaip čia Vokietijoje sutinkami nedažnai.“
Kaip ji pailsi, kai žirgai apžiūrėti ir dėl viso kito ūkio, kuriame yra ir kačių, ir naminių paukščių, ir daugybė gėlynų, nebeskauda galvos?
„Jei tik turėčiau bent kiek laisvalaikio, pirmiausia sėsčiau ant žirgo ir jodinėčiau po gražias apylinkes, be to, kartais motociklu nulėkčiau ir į Palangą.
Bet apie tai kol kas galiu tik pakalbėti ir pasvajoti“, – susimąstė Regina, kaip ir visi Plechavičiai, pripažįstanti tik darbą.
Neįvykdyta paskutinė valia
Kai 2008 metais Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, buvo atidengtas paminklas generolui P.Plechavičiui, iš JAV buvo atvykusi jo dukterėčia Regina Legeckytė-Ošlapienė. Jos mama Elena buvo P.Plechavičiaus sesuo, kartu su būsimuoju generolu augusi vienuolika vaikų turėjusioje Žemaitijos bajorų šeimoje.
Elena slapta atgabendavo ginklų broliams Povilui ir Aleksandrui, baigusiems Rusijoje karo mokyklą ir 1918-aisiais grįžusiems į Lietuvą kovoti su Žemaitijoje siautėjusiomis plėšikų gaujomis. Tada broliai Plechavičiai už savo pinigus apginklavo ir apmokė pirmuosius savanorius.
Po 1926 metų valstybinio perversmo, kuriam vadovavo P.Plechavičius, šalies prezidentu tapęs Antanas Smetona suteikė jam brigados generolo laipsnį, tačiau tuoj pat išleido į atsargą. R.Legeckytės-Ošlapienės nuomone, A.Smetona taip pasielgė todėl, kad bijojo kieto būdo kariškio, jo nepakantumo autokratijai ir užuominų neatidėliojant sušaukti naują Seimą.
1920 metais A.Plechavičiui suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis, o metų pabaigoje – ir kapitono. 1925 metais jis buvo pakeltas į majorus, 1928 metais – į pulkininkus. Prezidentas A.Smetona 1927-aisiais pulkininką leitenantą A.Plechavičių „už atsižymėjimą 1919 metų kovose su bolševikais ir vokiečių spartakais jam būnant Sedos-Mažeikių komendanto padėjėju“ apdovanojo pirmosios rūšies 3-iojo laipsnio Vyties Kryžiaus ordinu. 1928 metais jam suteiktas kūrėjo savanorio statusas ir įteiktas Savanorio medalis.
1941 metų birželį du P.Plechavičiaus broliai ir vieno brolio šeima buvo išvežti į Sibirą. Sesuo Elena su vyru ir dukrele pasitraukė į Vakarus.
A.Plechavičius irgi planavo trauktis į Vakarus, tačiau buvo suimtas Lietuvą okupavusių sovietų ir po ilgų kankinimų Raseiniuose ištremtas į Petropavlovsko kalėjimą, kur 1942 metų kovą mirė nuo baisių kalinimo sąlygų ir bado.
Generolui P.Plechavičiui, kurio 130-osios gimimo metinės buvo minimos šiemet, pavyko išvykti į JAV, kur gyveno ir daugiau artimųjų. Tačiau jo gyvenimas už Atlanto nebuvo lengvas – garsiajam Lietuvos kariškiui teko dirbti ir plieno fabrike, ir kitus nieko bendra su kariškio profesija neturinčius darbus.
„Dėdė traukė žmones lyg magnetas. Aplink jį būrėsi JAV lietuvių bendruomenė – jis sutelkė šaulius, romuviečius, skautus, birutietes, organizavo sekmadienines lietuviškas mokyklas vaikams, labdaros vakarus“, – yra pasakojusi R.Legeckytė-Ošlapienė.
P.Plechavičius mirė 1973 metais. Palaidotas lietuvių Šv.Kazimiero kapinėse Čikagoje. Bet paskutinė jo valia buvo, kad jo pelenai būtų išbarstyti virš Baltijos jūros.
„Viename vokiečių archyve aptikau Adolfo Hitlerio laišką Henrichui Himmleriui. Tame laiške fiureris stebėjosi – koks kvailys galėjo lietuviams duoti šautuvus?! Hitleris turėjo galvoje 1944 metų vasarį dėdės Povilo organizuotą vietos rinktinę Lietuvoje, kurios vokiečiams nepavyko nuginkluoti“, – grįžusi į Lietuvą yra pasakojusi A.Plechavičiūtė-Veigel.
