Kaune užaugusi, prieš 15 metų iš Lietuvos išvykusi, o pastaruosius ketverius metus Portugalijoje įsikūrusi Jolanta tikino dabar išgyvenanti nuostabiausias savo gyvenimo akimirkas.
Šalia Lisabonos ant vandenyno kranto su sutuoktiniu Aleixo de Queirozu įsikūrusios lietuvės diena prasideda mankšta basomis ant žemės. Su meile pagamintais veganiškais pusryčiais iš natūralių produktų, kurių daugumą perka iš ūkininkų.
Vėliau Jolanta skiria laiko meditacijai, maudosi vandenyne, o kartais kelioms valandoms su sutuoktiniu išeina pavaikščioti po kvepiančią, spalvomis žaižaruojančią gamtą, kuri traukia su ja susilieti. Jie gali neskubėti.
Anksčiau kartu su vyru, kuriam priklausė didelė kelionių kompanija, apkeliavo pusę pasaulio. Šiuo metu jie abu turi galimybę nedirbti. Juos traukia gamta.
„Kuo daugiau būnu gamtoje, tuo labiau jaučiu, kaip ji veikia savo energija, harmonizuoja. Sulėtinau tempą ir dabar galiu mėgautis gyvenimu. Jis visiškai pasikeitė: iš lėkimo, streso – į gamtą“, – pradėjome pokalbį susiskambinusios internetu su Jolanta.
Į Lisaboną ji atvyko iš Briuselio, kuriame pragyveno 10 metų, septynerius iš jų dirbo Europos institucijose, Lietuvos Respublikos ambasadoje Belgijoje, Briuselyje. Tada jos tempas buvo labai greitas, slėgė didelė atsakomybė. Ji patyrė daug įtampos, streso ne tik darbe, bet ir santykiuose su dukra.
Bet pradėkime nuo dar anksčiau. Prieš 17 metų, kai visai to nelaukė ir nesitikėjo, jos gyvenime atsirado vyras, kurį pamilo, tačiau net ir tada nenustojo ieškoti to, ko jai nuo vaikystės trūko.
– Jūsų vyras kilęs iš Portugalijos. Ar būtent dėl to ten gyvenate?
– Nepatikėsite, bet ne. Tiesą sakant, mums buvo kilusi dilema, kur vykti gyventi, nes kiekviena šalis turi savo energiją. Mes norėjome į saulėtą kraštą. Svarstėme apie Ispaniją, Italiją.
Mano vyras kalba septyniomis kalbomis, tad problemų dėl kalbos ir kultūrinių skirtumų nebūtų daug kur.
Tačiau pabuvę Ispanijoje ir Italijoje pasirinkome Portugaliją. Nors neatmetu, kad mūsų gyvenamoji vieta gali pasikeisti.
Mes esame labai atviri, neprisirišę prie šios vietos.
Portugalija mus patraukė savo energetika ir žmonėmis. Jie labai draugiški, nuoširdūs, gal tik pasyvesni, neturi milžiniškų ambicijų, noro skirti gyvenimą vien darbui. Jie atsipalaidavę, daugiau laiko skiria šeimai. Jie pietauja po kelias valandas, mėgaujasi buvimu kartu.
– Kaip dažnai lankotės Lietuvoje?
– Kadangi gyvenu dieviško grožio aplinkoje, pas mane draugės dažniau nori atvažiuoti. Mano mamai – 86 metai, anksčiau du kartus per metus ji atskrisdavo, bet pastaruoju metu jau sunkiau pakelia skrydžius, tad pati du kartus per metus pas ją grįžtu.
– Užsiminėte, kad jūsų pažinties su vyru istorija – kaip iš filmo.
– Su būsimu vyru susipažinau Vilniuje atsitiktinai. Jis priėjo prie manęs gatvėje ir pakvietė išgerti kavos.
Tuo metu gerai jaučiausi, kaip tik mane buvo neseniai paskyrę vienos įmonės direktore, didžiavausi savimi.
Pamenu, tą dieną apsirengiau gražia suknele ir išėjau į Pilies gatvę pasivaikščioti viena. Anksčiau to nedarydavau, išeidavau nebent su draugėmis.
Buvo rugpjūčio 22 diena, švietė saulė. O Aleixo tada pirmą kartą buvo atvykęs į Lietuvą iš Briuselio su draugu. Mūsų žvilgsniai susitiko ir jis priėjo, pakvietė mane kavos.
Kalbėjo angliškai, o aš tuo metu nemokėjau šios kalbos. Tačiau mes tuo metu ne žodžiais, o širdimis bendravome. Tai buvo daug stipriau!
Man jis labai savas pasirodė, net žodžių daug nereikėjo. Sėdėjome, buvo gera ir atrodė, kad taip ir turi būti. Kažkokia chemija įvyko. Iki šiol esme kartu.
Tuo metu mano dukrai buvo 10 metų. Netrukus jis mus pakvietė gyventi į Briuselį. Man nebuvo problemos keisti darbą, šalį. Visuomet gyvenau pagal principą, kad kai vienos durys užsidaro, atsiveria kitos. Taip ir Briuselyje po pusmečio susiradau darbą Lietuvos ambasadoje.
– Atsidūrėte svetimoje šalyje su paaugle dukra. Į kokį gyvenimą įsisukote?
– Ėmiau tiesiog lėkti. Turbūt man tuo metu buvo reikalinga tai patirti, kad galėčiau dabar įvertinti tai, ką turiu.
Buvo daug atsakomybės, streso, vien tik biurokratinis darbas, jokios kūrybos. Dirbau viešųjų pirkimų srityje, su politikais, pagal griežtus rėmus.
Po septynerių metų pasibaigė mano darbo sutartis ir supratau, kad nebenoriu ten dirbti.
Vyrui tai pasakiau ir mano širdį apgaubė kažkoks palengvėjimas, kad atsiras kas nors naujo.
Ir iš tiesų, atsirado daugiau laiko ir ėmiau gilintis į savęs pažinimą, kelti klausimus, kas aš esu ir ką turiu nuveikti.
Pradėjau domėtis, skaityti, medituoti, pasikeitė mano mityba, gyvenimo būdas, visiškai atsisakiau alkoholio. Nes iki tol po darbo norėdavosi lėkti į vakarėlius. O juose visko būdavo.
– Koks jūsų gyvenimas buvo iki tol, kol sutikote dabartinį savo vyrą?
– Nuo jaunystės jaučiau kažkokį vidinį alkį, trūkumą, kurio negalėjau paaiškinti ilgai, kol nepažinau savęs.
Dabar suprantu, kad tuomet jaučiau meilės trūkumą. Jos ieškojau per įvairias veiklas, per santykius, per vyrą, maniau, kad kas nors mane užpildys.
Paauglystėje sportavau, buvau sprinterė ir vis užsibrėždavau atbėgti pirma. Pasak trenerio, turėjau puikius duomenis, galėjau siekti sportininkės karjeros, tačiau manęs ji netraukė. Užtat sporte išmokau siekti tikslų.
Jau būdama 12 metų sugalvojau savo verslą, vasaromis kepiau ir pardavinėjau vafliukus moterų paplūdimyje Palangoje, kur leisdavau vasaras. Žinoma, vėliau buvo visko – alkoholio, narkotikų, vakarėlių. Tuo metu atrodė linksma, tačiau dabar suvokiu, kad toks savęs naikinimas ir vedė ieškoti tikrosios savęs.
– Ar pirmą kartą tekėjote iš jausmo?
– Nežinau, ar tai buvo meilė. Buvau 19-os, kai susipažinau su pirmu vyru. Pastojau ir ištekėjau. Tada nesupratau, kas yra tikroji meilė. Buvo pripratimas, prisirišimas ir, kaip sakiau, daug vakarėlių.
Patyriau motinystės jausmą. Pati daug mokausi iš dukters. Mes dabar viena kitą labai palaikome, esame draugės, tačiau gyvenime buvo visokių etapų.
Paauglystėje buvo sunku. Stengiausi suvokti, kad ir tai praeis.
Sprendžiau pagal save, nes pati paauglystėje buvau nenuorama, viską darydavau priešingai, nei man sakydavo.
Jaučiau, kad nenoriu būti kaip visi. Buvau stipri matematikė, dalyvaudavau olimpiadose, bet mano elgesys būdavo patenkinamas.
– Kodėl pasilikote pirmo vyro pavardę?
– Dėl to, kad lietuvių abėcėlėje nėra q raidės, o vietoj jos siūlomos lietuviškos k ir u netinka, nes tai būtų visai kita pavardė. Man siūlė kreiptis į Strasbūro teismą, bet dabar nelabai sureikšminu.
Teisėse ir kituose dokumentuose esu Gotlevskienė, bet prisistatau De Queiroz.
– Ar labai skausmingos buvo jūsų skyrybos?
– Po 10 bendro gyvenimo metų jis išvažiavo į Jungtines Amerikos Valstijas ir nebesugrįžo. Ten jam atsirado problemų ir turėjo likti daug metų. Taip atsitiko, kad visata patraukė jį nuo manęs ir aš išsiskirti su juo turėjau būdama Lietuvoje.
Iki tol mūsų santykiai nebuvo labai gražūs, pykdavomės. Buvome jauni, daug ko nežinojome.
Tada labiau kentėjo dukra, nes jie vienas kitą labai mylėjo. Tad jai buvo sunku pereiti prie kito vyriškio, kurį aš sutikau, ji nenorėjo priimti pokyčių. Tada ji nesuprato, kodėl negali būti su savo tėvu, ir dėl to pyko ant manęs, gal net kurį laiką nekentė.
Dukra nenorėjo gyventi su dabartiniu mano vyru, norėjo pas tėtį. Tačiau jis negalėjo grįžti, o ji 10 metų vis tikėjosi. Vėliau ji buvo nuskridusi pas jį, dabar jų santykiai neblogi.
Susidūrusi su dukros atstūmimu ėmiau daug skaityti, aiškintis priežastis, ieškoti sprendimų ir man darėsi lengviau, nes viskas tapo paaiškinama.
Tada nežinojau, kaip jai padėti, tačiau neabejojau, kad turiu išlikti kuo ramesnė ir jai neatsakyti tuo pačiu, rodyti meilę.
– O kaip dukra ir jūsų dabartinis vyras sutaria?
– Iš pradžių tikrai nebuvo lengva. Mano vyras kilęs iš didelės portugalų aristokratų šeimos, kurioje paisoma tradicijų, išskirtinių manierų, tad nuo mažens buvo pratęs elgtis pagal taisykles.
O mes su dukra elgdavomės gerokai laisviau buityje ir prie stalo. Tad kai kartu apsigyvenome Briuselyje, dėl to dažnai ginčydavomės, nes jis norėdavo mano dukrą į rėmus įstatyti pagal savo modelį.
Supykusi tada užsidarydavau savyje, o jis būdamas karšto pietiečių kraujo mane bandydavo prakalbinti. Tai išėjo į naudą, nes supratau, kad ne dėl principų rodymo, o tik viską išsiaiškinus žodžiais ateina abipusis supratimas.
Tuo labiau kad yra ir kultūrų skirtumas. Tad kažkiek perėmiau iš vyro šio pietietiško bruožo, tačiau labai mėgstu pabūti ir savo viduje. Ypač rytais. Ir jis prie mano šio poreikio prisiderino.
– Jūsų dukra dabar jau suaugusi. Gyvenate kartu?
– Ne, ji Briuselyje studijuoja žurnalistikos ir komunikacijos mokslus, tačiau per karantiną buvo atvykusi pabūti pas mus į Portugaliją. Nors dabar puikiai sutariame, jaučiu, kad ji dar turi nuoskaudų.
– Ar turėjote pati sau už ką nors atleisti? Ar lengvai atleidote?
– Mane kankino kaltės jausmas, jaučiau nuoskaudų ir dabartiniam vyrui, kad jis mano dukrą bandydavo griežtai auklėti. Man padėjo meditacija. Esu dalyvavusi specialiuose kursuose, kuriuose mokoma atsikratyti nuoskaudų, suvokti kai kuriuos dalykus.
Suvokiau, kad jaučiuosi kalta, tačiau neturėčiau taip jaustis, nes aš tuo metu elgiausi taip, kaip man atrodė geriausia, teisingiausia. O gal ir mano dukrai reikėjo tai patirti, kad ji imtų ieškoti.
Mes patys nematome viso visatos paveikslo. Kartais būtent nuoskaudos veda į savęs išlaisvinimą.
– Mačiau feisbuke, kad organizuojate moterų stovyklas. Kaip kilo ši idėja? Ką veikiate susitikusios?
– Mane labai sužavėjo laukinė Portugalijos gamta, ėmiau ją fotografuoti ir dalytis nuotraukomis feisbuke. Norėdama perteikti kitiems tą grožį supratau, jog reikia pakviesti moteris čia, kad pačios jį išvystų.
Pasidalijau šia idėja su vyru. Iš pradžių jis į tai žvelgė kritiškai, nes aš juk jų moterų nepažįstu. Tačiau jaučiau, kad viskas bus gerai. Paskelbiau, kad pas save priimčiau 5 moteris, ir per kelias valandas visos vietos buvo užimtos. Be to, sulaukiau daugiau pageidavimų, tad vyras sutiko, kad organizuočiau ir antrą stovyklą, ir trečią.
Tiesą sakant, stovykloms nieko nesiruošiau, tiesiog žinojau, kad būsime gamtoje, darysime mankštą, klausysimės vandenyno simfonijos, gėrėsimės nuostabiais gamtos vaizdais, gražiausiais paplūdimiais, kalnais, uolomis žvelgiančiomis į vandenyną, gersime gamtos aromatus, valgysime saulėje prisirpusius vaisius, vaikščiosime po smėlį basomis, niekur neskubėsime, laiką skirsime sau, aplankysime Lisaboną, šalia esančius miestelius.
Nuostabiai praleidome laiką, labai susidraugavome ir tos moterys turėjo šiemet atvykti. Tačiau visata turbūt turi kitokį planą ir aš visada tai priimu, stengiuosi išlikti rami, kad ir kas gyvenime nutiktų.
Galiu netekti ir namų, ir vyro, ir dukros, ir mamos, tačiau visuomet sieksiu išlikti rami.
– Ar dabar jaučiate radusi tai, ko jums trūko jaunystėje?
– Taip, jaučiuosi radusi tai, ko ieškojau visą gyvenimą. Man dabar nebesinori blaškytis, man gera atsisėsti, tiesiog būti. Suprantu, kad viskas, ko man reikia, yra manyje.
Bet prireikė laiko atsigręžti į save, į savo vidų, klausyti, ko jis nori. Mes savo vidaus negirdime per savo ego, per savo ydas, dėl to reikia apsivalyti ir pajusti dieviškąjį pradą, kurį visi turime.
Žinoma, kartais sulaukiu ir negražių žodžių, turbūt kylančių iš pavydo, tačiau į juos irgi žvelgiu kaip į išbandymą, savęs patikrinimą.
Net jeigu ir man sukilo pyktis, bet aš jo neišliejau ant žmogaus, jo neužspaudžiau, o sugebėjau išlikti rami, pasidžiaugiu savimi.
Užspaustas pyktis vėliau gali sukelti ligas. Todėl, kaip ir pagal Budos mokymus, nereikia užgniaužti to pykčio, o tiesiog jį stebėti, ir tada savaime įvyksta atsipalaidavimas.
Mes su vyru būname kartu nuo ryto iki vakaro, tad būna, kad sukyla dėl ko nors pyktis, pasiginčijame. Nesėdžiu visą dieną palaimoje, yra ir buitis, maisto gaminimas. Visko būna, bet dabar suvokiu, kad vyras yra mano veidrodis, kuris padeda man pažinti save, pamatyti savo ydas ir versti jas į gerąsias, kaip aš sakau, dieviškas, savybes.
