Profesionaliai nufotografuoti drugį ar kitą vabzdį tikrai nėra lengva. Reikia, kad visiškai nebūtų vėjo, taip pat reikia specialios įrangos: ne tik fotoobjektyvo, bet ir trikojo, distancio pultelio fotoaparatui (jei žmogus jį laikytų rankose, jis gali sujudėti, o čia labai svarbus stabilumas), žolės laikiklių ir panašiai.
Ir, suprantama, reikia daug kantrybės bei entuziazmo. Ne vieną kartą Arūnas 5-7 val. ryto ropojo ropojo po rasotą žolę, bet nieko įdomaus taip ir neaptiko. Toks ankstyvas metas tinkamiausias dėl to, kad tada mažiausias vėjas, o vabzdžiai miega.
Jeigu Arūnas ir aptinka įdomų nematytą drugį, ne visuomet pavyksta jį įamžinti. Dažnai gyvis sėdi ant kokio neišvaizdaus žolės stiebo, o fotografui norisi jį perkelti ant gražesnio augalo. Tai jis daro su plona smilga, palengva perkeldamas po vieną snaudžiančio drugio kojytę į kitą vietą.
„Negalima jo liesti rankomis, nes bus pažeisti miniatiūriniai žvyneliai. Aš pats nuotraukose visuomet matau, jeigu drugys buvo perkeltais pirštais. Ir reikia būti atsargiam, kad nepaliestum jo pilvelio ar galvos – tuomet jis manys, kad puola paukštis, ir nuskris“, – pasakojo apie savo pomėgio ypatumus Arūnas.
Jis augo kaime Anykščių rajone ir nuo mažens mėgo gamtą. Ypač apsidžiaugė, paauglystėje iš tėvų gavęs dovanų fotoaparatą „Smiena“. Nuo seno fotografavo vien gamtą – kitkas jo nedomino.
Sykį paauglystėje slidėmis čiuožė, sekdamas zuikio pėdsakais, ir pamatė prie nendrių miegantį šerną. Greitai parskubėjo namo pasiimti fotoaparato. Kai grįžo, šernas tebemiegojo. Tyliai sėlino prie jo, svajodamas apie puikų kadrą, bet netyčia po kojomis trakštelėjo šakelė. Gyvūnas akimirksniu pašoko ir nulėkė ta kryptimi, kur buvo nukreipta jo galva. Ko gero, jei galvą būtų nukreipęs jį Arūną, būtų į jį atsitrenkęs.
Prieš keliolika metų Arūnas buvo pasinėręs į paukščių fotografavimą. Dar ir dabar jo brolis kartais skambina paklausti, kokį įdomų paukštį sutiko. O pastaraisiais metais vyrą patraukė drugiai.
„Jau kelintą pavasarį sakau sau, kad šiemet fotografuosiu kažką kito, bet ir vėl imuosi drugių. Tik prieš kurį laiką labai mėgau rasotus drugius, dabar linkstu prie naktinių“, – sakė jis.
Arūnas jų įamžinęs apie 700 rūšių. Sako, kad tai nėra daug – juk iš viso jų Lietuvoje, įskaitant visai mažus, žmonių paprastai vadinamus kandimis, drugius, jų gyvena apie 4000.
Dar vyrui labai mieli ir fotogeniški atrodo vikšrai, bet juos fotografuoja retai. Taip yra todėl, kad jam įdomu ne tik gyvį įamžinti, bet ir nustatyti jo rūšį, o vikšrus atpažinti sudėtinga, nes vystydamiesi jie nuolat keičiasi.
„Kad vikšrą atpažintum, reikėtų jį auginti namie ir stebėti jo vystymosi fazes. Planuoju tą daryti, jei tik žmona manęs su vikšrais neišvarys iš namų“, – sako Arūnas. Pokalbio metu šalia sėdinti jo žmona Daiva sakė, kad tikrai neišvarys.
Moteris, kaip ir jos vyras, yra didelė gamtos mylėtoja. Turbūt geriausiai tai iliustruoja faktas, kad šeimos namie Vilniuje dviejų kambarių bute ji sutalpina net 280 vazonų su kambariniais augalais.
Ar vyras dėl tokios jų gausos nepyksta? Pasirodo, tikrai ne, jis pats jai didelę dalį tų augalų ir padovanojo. O Daiva patikina niekada nė nesuburbėjusi dėl to, kad vyras ankstyvą rytą traukia į pievą bei nemažai investuoja į fototechniką. Jie abu myli gamtą ir vienas kitą puikiai supranta.
Vilioja drugius ir kalbina gėles
Vasarą kiekvieną savaitgalį ir per visas atostogas šeima traukia į savo sodybą Anykščių rajone, kur ir gimsta visos Arūno fotografijos. Kadaise ten, Želtiškių kaime, gyveno dar Daivos proseneliai, sodybai – 95 metai.
„Draugai klausia, ar kartais man nesinori nuvažiuoti kur nors kitur. Atsakau, kad ne, mano palmės – tai liepos, o mano vandenynas – tai tvenkinys prie sodybos, ir nieko daugiau man nereikia“, – sakė Daiva.
Abiejų sutuoktinių vaikystė prabėgo Anykščių rajone. Abu mokėsi dabar jau neegzistuojačioje mokykloje Skiemonių miestelyje, kur ir susidraugavo, kai jis buvo vienuoliktokas, ji – aštuntokė.
Dabar abu Daivos gimtajame Želtiškių kaime jaučiasi kaip rojaus kampelyje.
Augina šiek tiek daržovių savo poreikiams, o daug daugiau vietos užima Daivos gėlynai. Vyro užsakymu ji turi pasodinusi nemažai flioksių, mat juos mėgsta drugiai sfinksai, o apskritai augalų rūšių – daugybė.
Savo darželį Daiva ne tik ravi ar laisto – rytais pasidaro kavos ir eina su savo gėlėmis pasisveikinti, dieną taip pat užsuka paklausti, kaip joms sekasi.
Na, o vyras dažną rytą lekia tikrinti savo „laimikio“. Mat šią vasarą jis ypač įsitraukė į naktinių drugių fotografavimą ir rado lengvesnį būdą juos įamžinti nei ropinėjant per pievas. Naktį jis uždega ryškią lempą, kuri apšviečia į žemę susmaigstytas šakas. Ryte randa ant tų šakų miegančių drugių, kuriuos priviliojo šviesa.
Tuomet Arūnas mėgina juos perkelti į fotografavimui tinkamesnę vietą. Maždaug pusė gyvių pabėga, o pusė – lieka, ir juos pavyksta įamžinti.
Kai orai atšals ir vabzdžiai pasislėps, Arūnas sėsis prie kompiuterio ir aiškinsis, ką nufotografavęs. Gerai, kad turi pažįstamų entomologų, kurie prireikus padeda vabzdžius atpažinti.
2017 m. paaiškėjo, kad Arūnui Želtiškiuose pavyko įamžinti du mažus drugius, kurie iki tol Lietuvoje nebuvo aptikti.
Stirnos nugraužė lelijas
Kiekvieną sekmadienį Arūno laukia dar viena smagi atrakcija. Jis sėdasi prie kompiuterio ir tikrina, ką užfiksavo jo miško stebėjimo kameros. Pradžioje turėjo vieną, vėliau, žmonos paragintas, įsigijo ir antrą. Dabar gali pamatyti, kas dedasi greta sodybos esančiame Daivai priklausančiame miške, taip pat – kas vyksta kiemo pakraštyje prie miško.
Kameros reaguoja į gyvūnų judesį ir suveikia, kai jie pasirodo. Kartais filmuotos medžiagos būna nedaug, kartais – daugybė.
Taip sutuoktiniai pamatė, per jų kiemą praeina ne tik stirnos, lapės ar usūrinis šuo bei kiti smulkesni gyvūnai – buvo užsukusi lūšis ir net vilkas. Beje, usūrinis šuo apsigyveno jų klojime, o stirnos buvo apgraužusios lelijas, bet šios jau beveik ataugo. Na, o gandras pradėjo vogti maistą, kurį jie išvažiuodami palieka benamėms katėms.
Ar nebaisu, kai į nuosavą kiemą gali užsukti lūšis ar vilkas? „Tikrai ne, gyvūnai žmonių nepuola, išskyrus tuos atvejus, kai turi jauniklių arba yra sužeisti. Sykį ant manęs buvo įpykusi briedė, bet pats buvau kaltas – įlindau tarp jos ir jauniklio. Nieko, pabėgau“, – sakė Arūnas.
Apskritai briedžiai – jo mėgstamiausi gyvūnai, jie labai smalsūs, vis apuosto miško stebėjimo kamerą. Dar Arūnas svajoja įamžinti mešką: „Ji buvo užsukusi į Ukmergės rajoną, tad iki mūsų pritrūko kažkur 40 km.“
Feisbuke Arūnas prisijungęs prie užsieniečių grupės, vienijančios žmones, kurie kameromis stebi gyvūnus savo kiemuose. Vokiečiai, anglai ir kiti vakariečiai stebisi, kiek daug gyvūnų rodosi lietuvio kieme – pas juos paprastai užsuka tik ežiai, barsukai ir lapės.
„Lietuvoje miškai dabar labai kertami, net ir liepos mėnesį, kai gyvūnai augina jauniklius, jau dūzgia benzopjūklai. Bet, palyginus su užsieniu, gal dar nėra taip blogai“, – svarstė Arūnas.
Nuosavo miško turinti Daiva įsitikinusi, kad jo niekuomet neparduos – juk miškas priklauso ne jai, o gyvūnams.
Nori kraustytis į kaimą
Kameros užfiksuotais vaizdais Arūnas kas savaitę dalijasi savo feisbuko paskyroje ir ypač apsidžiaugia komentarais, kad žmonės juos stebi su savo vaikais ar anūkais – tai reiškia, kad ir mažieji dar nenutolę nuo gamtos.
Eismantai turi užaugusį sūnų ir keturmetę anūkę. Sūnus kartą pjovė senas obelis savo sode, o vėliau tėvams pasakojo, kad vieną obelį visgi paliko, nes joje paukščiai buvo išperėję jauniklių. Tai išgirdusi Daiva kumštelėjo vyrui į šoną: „Mūsų vaikas.“
Na, o jų anūkėlė – taip pat gamtos mylėtoja, nuolat rankioja įvairiausius vabalus, nei vieno nebijo. Tuomet juos neša seneliui ir klausinėja: „Diedukai Alūnai, kas čia?“
Sutuoktiniai jau dabar pašneka, kad, sulaukę pensijinio amžiaus, butą Vilniuje paliks anūkei, o patys persikraustys gyventi į sodybą Želtiškiuose.
