Praėjusį sezoną vienoje Lenkijos moterų komandoje Liubline žaidusiai G.Labuckienei ši vasara nepagailėjo staigmenų. Nors šiuo metu krepšininkė atostogauja Lietuvoje, neseniai pasirašė sutartį su Žironos „Spar Citylift“ ekipa.
Ką jai reiškia 30 metų sukaktis? Giedrė su vyru nepratę švęsti gimtadienių ir to nesureikšmina. Porai svarbiausia žmonės, kurie juos supa.
„30 – simboliškas skaičius. Gal reiškia brandą. Bet jokios pompastiškos šventės nekėlėme“, – patikino Kaune gyvenanti krepšininkė.
Tačiau ji įvertino, ką jau pavyko nuveikti: „Ačiū Dievui, turiu šeimą, namus ir man dar tik trisdešimt! Ir karjera, pasirodo, dar gali šokti į viršų, ko net nesitikėjau. Kai apie tai pagalvoju, apima ramybė – aš viską turiu.“
Liepos 15 dieną trisdešimtąjį gimtadienį Nidoje paminėjusi Giedrė džiaugėsi, kad pateko į svajonių komandą, kuri kitą sezoną kausis Eurolygoje.
Rudeniop krepšininkę į Ispaniją lydės sutuoktinis, buvęs krepšininkas Arnas Labuckas (33 m.) ir pusantrų metų sūnus Kevinas. Arnas prieš 9 metus žaidė Žironoje, todėl šeimos sugrįžimas į šį miestą nuteikia maloniai.
„Ispanija – svajonių šalis, Žironos klubas – svajonių komanda. Abu labai džiaugiamės tokia naujiena“, – patikino Giedrė.
Krepšininkų šeimos laukia pažįstamos vietos – Giedrė čia regi vien privalumus, nes arti jūra, netoli Barselona.
Motina svarsto, kad sūnų pratins lankyti tarptautinį vaikų darželį, o vyrui atsirištų rankos nuo vaiko priežiūros.
A.Labuckas norėtų pasižvalgyti darbo, jį viliotų nebe krepšininko, o trenerio karjera.
Kol G.Labuckienė žaidė Liubline, sutuoktinis prižiūrėjo pirmagimį. Kodėl krepšininkai priėmė neįprastą sprendimą?
Žaidžiant Rygos VEF komandoje A.Labucką persekiojo čiurnos traumos. Krepšininkui 2018 metų vasarį buvo operuota dešinė čiurna, nes dėl patirtų traumų vis atsinaujindavo skausmai. Po operacijos laukė reabilitacija, po jos sugrįžus į Prienų „Skycop“ klubą krepšininko karjera, pasibaigus sezonui, nutrūko.
Tuo metu žmonos laukė kvietimas įsilieti į Liublino moterų ekipą.
Ji nenorėjo daryti ilgos pertraukos karjeroje, todėl pasitarusi su vyru priėmė sprendimą grįžti į aikštę, nors sūpavo kūdikį.
Tad sūnui visą savo laiką skyrė krepšinį palikęs tėvas.
A.Labuckas neslėpė: „Mano, kaip profesionalaus krepšininko, puslapis jau užverstas.“ Nors Arnas visus metus gyvena be sporto, mintys lyg blyksniai prisiminimuose sugrįžta. Šią vasarą jis su žmona pamėto kamuolį į krepšį, drauge pasitreniruoja.
„Situaciją vertinu realiai: suprantu, kad metai bėga, krepšinis eina į priekį, o aš ne tik netobulėju, bet einu kelis žingsnius atgal“, – tvirtino A.Labuckas, pernai sulaukęs kvietimo įsilieti į vyrų komandą Liubline. Šįmet krepšininkas taip pat sulaukė skambučių iš Lietuvos krepšinio klubų.
„Susidomėjimą jaučiau visus metus, bet viską atidėjau į šalį. Jau priimtas sprendimas, nėra ko žvalgytis atgal. Jeigu metus ar dvejus dar pažaisčiau, niekas nepasikeistų. Juk reikia galvoti, ką likusį gyvenimą veiksiu be krepšinio, ir tam ruoštis jau dabar“, – užsiminė šiuo metu tėčiu „dirbantis“ A.Labuckas.
Lietuvis metus žaidė Rusijoje, trejus Rygoje, po pusę sezono Ispanijoje ir Austrijoje.
Daugiausia sezonų – net 11 metų – Lietuvos krepšinio lygos (LKL) komandose lengvojo krašto puolėjo pozicijoje žaidęs A.Labuckas nesijautė dėl sūnaus paaukojęs karjerą.
Priimdamas sprendimą vyras daug ką pasvėrė: „Aš vyresnis už Giedrę, todėl jos karjeros galimybės didesnės nei mano.
Moterų konkurencija krepšinyje mažesnė, sulaukti gerų pasiūlymų lengviau. Vyrų krepšinyje konkurencija kur kas didesnė.“
Arnas savo vaidmenį krepšinyje įvertino kaip darbininko, bet nesigailėjo ėjęs šiuo keliu. Jis džiaugėsi, kad nemažai metų dirbo mėgstamą darbą.
Krepšininkų sutuoktinių karjeros klausimas išsisprendė natūraliai.
Šeimoje sprendimas buvo priimtas be didelių svarstymų, spaudimo vienas kitam.
„Žaidžiau Lenkijos lygos komandoje, man po nėštumo tai buvo geras pasiūlymas, gera vietelė. Liubline buvo sudarytos geros sąlygos kaip mamai, o dabar žengiame į platesnius vandenis“, – optimistiškai galimybes vertino krepšininkė, praėjus trims mėnesiams po gimdymo kibusi į treniruotes.
Kai sūnui suėjo septyni mėnesiai, mama grįžo į krepšinio aikštę. Po gimdymo grįžti į treniruočių ritmą G.Labuckienei buvo nepalyginamai sunkiau nei po kitų pertraukų. Motina jautėsi taip, lyg kūnas būtų subyrėjęs į atskiras dalis.
„Reikėjo viską susirinkti“, – šyptelėjusi tikino Giedrė.
Kol tik treniravosi prieš išvykstant į Liubliną, G.Labuckienė išėjimą iš namų valandai ar dviem į sporto salę vadino psichologiniu poilsiu. Ji matė, kad Arnas puikiai susitvarko su sūnumi, kol jos nėra namuose.
„Kai išvykome į Liubliną, buvo labai sunkus periodas. Vaikui buvo sunku valgymo, miego atžvilgiu ir man buvo sunku fiziškai bei emociškai nemiegojusiai bėgti į aikštę“, – prisiminė G.Labuckienė.
Krepšininkė žindė sūnų krūtimi, todėl tekdavo kelis kartus keltis naktį. O dieną jis mamos pieno gaudavo vos kartą – krepšininkė nusitraukdavo pieno ir palikdavo buteliuką.
Nepailsėjusi naktį Giedrė eidavo į sunkias treniruotes, vakare laukdavo rungtynės. Kai savaitgaliais išvykdavo rungtyniauti į kitus Lenkijos miestus, motinai psichologiškai būdavo sunku palikti sūnų.
Daugiau komandoje nebuvo nė vienos vaiką turinčios krepšininkės, todėl kažin ar kas nors iš tiesų suprato nelengvą Giedrės situaciją. O dar komanda ją išrinko kapitone: „Jaučiausi ir buvau mama ne tik sūnui, bet ir žaidėjoms.“
Lietuvė pastebėjo, kad dažniausiai krepšininkės motinystei atsideda baigusios karjerą, kitu atveju suplanuoti kūdikio gimimą būna sudėtinga.
Dėl įtempto ritmo ir pervargimo Giedrė po kiek laiko atsidūrė ligoninėje – kūdikį žindžiusiai krepšininkei degdavo krūtinė, sykį kūno temperatūra pakilo iki 41 laipsnio.
Suleidus vaistų motina negalėdavo maitinti kūdikio. Kai sūnui sukako aštuoni mėnesiai, krepšininkė buvo priversta nutraukti žindymą. Tuomet vėl laukė išbandymai.
„Arnui buvo sunku matyti mane pavargusią, negalinčią maitinti sūnaus. Atrodė, kad nutraukus žindymą dings mano ryšys su sūnumi, bet jis pasidarė kitoks. Man buvo lengviau, nes Arnas perėmė naktis ir keldavosi nešioti ar sūpuoti sūnaus.
Aš pailsėdavau, dienomis visai kitaip jausdavausi“, – apie motinystės ir karjeros derinimo iššūkius pasakojo sunkiojo krašto puolėjos pozicijoje žaidžianti G.Labuckienė.
Kai Giedrė nutraukė žindymą, Arnas pirmą naktį suskaičiavo, kad Kevinas atsibudo 25 kartus, nes norėjo valgyti. Atsibudęs vaikas verkdavo. Antrą naktį mažylis atsibudo 15 sykių, trečią – 5.
„Vyras supdavo, ramindavo Keviną, taip ir susitvarkė jo miego bei maitinimo režimas“, – prisiminė krepšininkė.
Pirmas tėvystės pusmetis Arnui buvo sunkesnis, o kai sūnui suėjo metai, tėvas lengviau atsikvėpė.
„Kai nežinai, ko tikėtis, priimi viską taip, kaip yra“, – teigė vaiką auginantis krepšininkas.
O kai aplinkiniai Arno tiesiai paklausdavo, kaip tėvas gali tiek daug laiko būti su vaiku, krepšininkas kantriai paaiškindavo: „Tokio klausimo neturėtų kilti. Abu esame tėvai ir dalijamės sūnaus priežiūra.“
A.Labuckas sūnų atsinešdavo į rungtynes, kuriose žaidė žmona. Kevinas supranta, kokį darbą mama dirba. Sūnus mamos darbą apibūdina pakartodamas kamuolio bumbsėjimą: „Bum bum.“ Tad ir jam svarbiausias žaislas namuose – kamuolys. Daugiau nieko gali nebūti – tik daug kamuolių ir du stovai su krepšinio lankais.
Sutuoktiniai norėtų turėti daugiau vaikų, bet susitarė, kad antrą kūdikį planuos tuo metu, kai žmona baigs karjerą.
„Tikrai buvo sunku plėšytis tarp vaiko auginimo ir krepšinio. Esu dar pakankamai jauna moteris, o karjera tęsis daugiausia penkerius metus, nusprendėme dar vieno vaiko susilaukti, jeigu Dievas duos, kai baigsiu žaisti krepšinį“, – patikino pašnekovė.
Pirmagimiu besidžiaugiantys Giedrė su Arnu nenorėtų auginti pametinukų, nes žino, kad būtų labai sunku, dar labiau pervargtų. Dabar šeima norėtų daugiau pakeliauti ir, kaip įvardijo, gerinti gyvenimo kokybę.
„Žaidžiau krepšinį vien dėl to, kad turėčiau stogą virš galvos ir šeimą. Dešimt metų žaidusi užsienio komandose galiu pasidžiaugti, kad turime namą ir vaiką.
Asmeninės svajonės pasiektos. Naujas svajones galiu kurti su nauja komanda“, – tvirtino krepšininkė.
Krepšinį pradėjo žaisti Mažeikiuose
Giedrė Paugaitė, dabar Labuckienė, krepšinį pradėjo žaisti gimtuosiuose Mažeikiuose būdama keturiolikametė.
Po pusantrų metų perspektyvi krepšininkė jau įsikūrė Lietuvos olimpiniame sporto centre. Ji profesionalios krepšininkės karjerą pradėjo Vilniaus TEO, po to Kauno „Viči-Aistės“ klubuose.
„Kai man buvo dvidešimt metų, pakėliau sparnus į užsienį – į Prancūziją. Dvejus metus žaidžiau Normandijoje, vienus – Šampanės regione“, – legionierės kelią prisiminė G.Labuckienė.
Anuomet tėvams išlydint krepšininkę į užsienį ji verkė, nes baiminosi, kad visada bus viena, nesusiras antrosios pusės, neturės šeimos. Mat sukurti šeimą buvo jos svajonė, o tai padaryti norėjo Lietuvoje. Giedrės nedomino užsieniečiai.
30 metų sukaktį vidurvasarį minėjusi krepšininkė anksčiau moterų Eurolygoje žaidė su TEO ir viena Prancūzijos komanda, bet Žironos ekipą ji dievina. „Žironos komanda – geriausia per mano karjerą“, – įsitikinusi G.Labuckienė.
Krepšininkei laimė nusišypsojo prieš gimtadienį neatsitiktinai, nes ji atsisveikino su ilgamečiu agentu – rusas krepšinio specialistas lietuvę globojo dešimt metų. Lietuvė per karjerą norėjo išbandyti viską, kad nieko nesigailėtų ateityje, todėl padėkojo rusui už darbą.
„Nusprendžiau nebūti tokia sėsli ir išdrįsau pakeisti agentą. Dabartinis mano agentas – ispanas. Neabejoju, kad tai ir jo nuopelnas, jog žaisiu Žironoje. Kai susisiekiau su komandos vadovybe, buvo malonu išgirsti, kad jie mane prisimena penkiolikametę, kai Žironoje rungtyniavau turnyre. Pasirodo, jie mane stebėjo. Tik dabar man sukrito sėkmingos kortos“, – džiugiai pasakojo G.Labuckienė.
Pora susipažino treniruoklių salėje
A.Labuckas ir G.Paugaitė susituokė 2017 metų birželio 17 dieną. Amžiną meilę krepšininkai prisiekė Kačerginės Šv.Onos koplyčioje Kauno rajone.
Jie susipažino treniruoklių salėje Kaune. „Vienas kitą žinojome kaip krepšininkus, praeidavome vienas pro kitą dažnai. Tik toje salėje pirmąkart susitikome akis į akį, pasikalbėjome“, – pasakojo Giedrė.
Kai susitiko dar kartą, Arnas kolegę po treniruotės pakvietė prie ežero. Nuo vasaros maudynių užsimezgė krepšininkų draugystė. „Turbūt reikėjo tinkamo laiko, kad abu būtume subrendę ir norėtume šeimos“, – įsitikinusi moteris, su būsimu vyru susipažinusi prieš šešerius metus.
Anksčiau Arnas nesusimąstydavo, kad jo širdį galėtų užkariauti krepšininkė. Vyras džiaugėsi, kad likimas jį suvedė su Giedre. „Pramogų pasaulis manęs nežavėjo, esu paprastas žmogus ir visada norėjau tokios pat moters šalia“, – patikino vyras.
A.Labuckas mylimajai pasipiršo Paryžiuje. Nors Arnas ruošėsi žiedą įteikti Eiffelio bokšte, tą vakarą ten nebuvo galima patekti dėl futbolo sirgalių susibūrimo prie lauke įrengtų ekranų. „Laukėme sutemų, kad galėtume pakilti į Eiffelio bokštą, bet iki jo nepriėjome. Matau, diena eina į pabaigą, o ant žiedo išgraviruota data – 2016 07 07, todėl priklaupiau ant kelio parke“, – prisiminęs sužadėtuves nusijuokė A.Labuckas.
Dar iki vedybų krepšininkai kalbėdavosi apie vaikus. „Susilaukti vaiko visada labai norėjau, po kiekvieno sezono Arnui vis užsimindavau. Vyras mane matė kaip šeimos žmogų, o ne karjeristę. Nesu aš karjeristė, man tiesiog sekasi visur“, – tvirtino G.Labuckienė.
Krepšininkei planuoti nėštumą niekada nebuvo tinkamo laiko, nes geresnių sutarčių ir didesnių pinigų kreivė vis kilo. Jai atrodė, kad gal dar metus atidėti šeimos padidėjimą, o gal dar po vienų bus geriau. „Dvejojau, kada geriausias laikas sūpuoti kūdikį“, – neslėpė 192 centimetrų ūgio krepšininkė.
2019 metų sausio 13-ąją pasaulį išvydo poros pirmagimis. Kevinas iš bendraamžių išsiskiria dideliu ūgiu – šiuo metu krepšininkų sūnaus ūgis siekia 92 centimetrus. Pusantrų metų berniukas prilygsta keturmečiams.
Tėvai, užmigdę vaiką, kartais pasikalba, kad iš jo galbūt išaugs sportininkas – jei ne krepšininkas, tai plaukikas. Mat A.Labuckas, kurio ūgis – 204 centimetrai, vaikystėje lankė plaukimą, po to baigė Kauno krepšinio mokyklą.
„Sūnus – sportiško sudėjimo, reikės jį leisti į sporto būrelius“, – tvirtino mama. Kevinas labai mėgsta žaisti su kamuoliais, vasarą pliuškenasi namų kieme įrengtame baseine. Tėvams svarbu, kad vaikas auga judrus, sveikas.
