Kaime žemės ūkio darbais seneliai neužsiima, taigi čia leidžiančiam vasaras Vakariui sunkiai dirbti netenka. Vaikinas mėgaujasi galimybe užsiimti tuo, kas prie širdies.
Penkiolikamečio aistra – seni daiktai. Liepos 4-ąją senelio tėviškėje, Milioniškių kaime, esančiame Varėnos rajone, Vakaris atidarė muziejų, kuriame eksponuoja sovietmečio ir senesnius laikus menančius daiktus.
Nenaudojami televizoriai, radijo imtuvai ir kitokios senienos pūpso kluono erdvėse įrengtame muziejuje.
Vakaris įvairius – didelius ir smulkius – nenaudojamus daiktus kaupia jau penkerius metus. Namuose, esančiuose prie Druskininkų, Naujasodės kaime, stigo vietos. Taigi idėja surinkti juos į krūvą pasirodė logiška.
Juolab kad Milioniškėse gausu turistų. Dzūkiją ir Merkio upę mėgsta baidarininkai. Vakaris muziejų kūrė tikėdamasis žmonių susidomėjimo.
O vaikystėje jam ypač patiko muzikos instrumentai. Mėgstamiausias žaislas buvo senelių namuose po stalu stovinti armonika, kuri Vakarį ir paviliojo pamėgti muziką.
Vaikinas tvirtino, jog muzika jam – tarsi sielos šauksmas.
Jis groja armonika ir akordeonu jau 8 metai. Neseniai baigė muzikos mokyklą, yra tris kartus dalyvavęs „Dainų dainelės“ konkurse.
Jis su malonumu klausosi patefono. Aranžuotos lietuvių liaudies dainos ir sovietmečio estradinė muzika vaikinui kelia sentimentų. Patefoną atsineša į mokyklą kaip pagalbą mokytojui dėstant folklorą.
Vis dėlto pomėgį muzikuoti užgožė aistra seniems daiktams.
„Man mielas kiekvienas daiktas, seni daiktai turi savo kvapą“, – šypsojosi vaikinas.
Vakario muziejaus nepavadinsi nei etnografiniu, nei moderniu, greičiau tai – maža Grūto parko versija, daugiausia menanti sovietmečio realybę.
Bemaž pusė muziejuje eksponuojamų daiktų gauti netikėtai.
„Štai bendrauji su kaimynu, ateina kitas kaimynas ir kalbant siūlo kokį nors daiktą“, – sakė Vakaris.
Gyvenant laikais, kai daiktų kaupimo manija tampa nebemadinga, gauti neveikiantį televizorių ar šaldytuvą nėra sunku. Dabar Vakaris su nekantrumu laukia seno mechaninio patefono, kurį atrado internete.
V.Stankauskas mėgsta techniką, todėl savo radinius pats ardo, taiso, konstruoja.
Šį pomėgį tikriausiai paveldėjo iš tėčio – mamai, kaip ir jaunesnei sesutei, labiau prie širdies juvelyrika.
Vaikino bendramintis kaimynas dažnai leidžia pasėdėti prie mikroautobuso „Latvija“ vairo.
Ji puikiai rieda šiandienos keliais. Žmogus, kurį Vakaris vadina bičiuliu, drauge ir armonikuoja.
Vakaris mėgsta važinėtis ir senu dviračiu „Desna“, kurį kelionėms po Druskininkus pasitaisė savo rankomis.
Vakariui patinka bendrauti su vyresnio amžiaus žmonėmis, vaikinas yra aktyvus kaimo bendruomenės narys.
„Gyvenimo matę žmonės man papasakoja įvairių savo ir daiktų istorijų, tiesiog įdomu sužinoti apie laiką, kai negyvenau“, – sakė Vakaris.
Štai prosenelio cimbolams – daugiau nei šimtas metų. Ką jie gali papasakoti? Vakario prosenelis, grįžęs iš tremties, šį lietuvių liaudies instrumentą gavo iš kaimynų.
Milioniškių kaime daugiau nei pusė gyventojų – sodybas išsipirkę miestiečiai.
Vakaris neskirsto žmonių į kaimo ir miesto, mielai bendrauja su visais. Jautėsi be galo laimingas, kai į jo muziejaus atidarymo proga surengtą šventę susirinko ne tik bemaž visi vietos žmonės, bet ir vasarotojai.
Jaunojo muziejininko ateities planai neatsiejami nuo šiandienos aistros.
O Milioniškių kaimas nuo šios vasaros bendruomeniškų gyventojų dėka gali didžiuotis iki šiol neturėta pavadinimo iškaba ir smalsaus jaunojo dainininko ir muzikanto muziejumi.
Jį aplankyti galima nemokamai ir veikia jis tik vasarą.
