Savo tinklaraštyje Marija atvirai prisipažino, kad ilgą laiką verčiau būdavo su jai netinkamu vyru, nei likdavo viena. „Kai man buvo 18 metų, aš pirmą kartą rimtai įsimylėjau. Įsimylėjau vaikiną, kurio tuo metu visos panos Naujoj Akmenėj norėjo ir aš nukonkuravau visas merginas, kurios jo troško. Nes eina sau, buvo (gal ir yra?) gražus bernas.
Mano meilė nebuvo be atsako, įsimylėjom abu iki ausų ir tokia meilė truko apie trejus metus. Išsiskyrėm, kai man buvo 21.
Ir nuo to laiko aš niekada nebuvau viena iki pat 29 metų. Vis tai trumpalaikėse, tai ilgalaikėse draugystėse. Bėda ta, kad po vienų skyrybų tuoj pat ieškodavau kitos draugystės, šitaip aš bėgau nuo susitikimo su vienatve ir vienišumu.
Paskutinį kartą kai skyriausi, dariau tą patį, tik būnant pasimatyme su vaikinu atėjo mintis: eina sau, jaučiuosi visiškai vieniša net ir būdama su tuo, kuris man rodo dėmesį, domisi manimi, o aš suvokiu, jog neturiu ką jam papasakoti. Net nenoriu jam nieko pasakoti. Tuokart grįžus namo sau pasakiau, aš turiu išbūti vienatvėje su vienišumu“, – atvirai rašė tinklaraštininkė.
– Ar teisingai įsivaizduoju, kad šiuo metu ir be vyro jaučiatės gerai, o ir kitoms moterims norite perduoti, kad kažką turėti šalia visai nebūtina?
– Taip, teisingai, nesenai užbaigiau toksiškus santykius, kuriuose pasimaliau netrumpai. Jaučiausi ir jaučiuosi visaip, bet turbūt ne vyre klausimas, o mano pačios savivertės – ar galiu jaustis vertinga nebūdama santykiuose?
Regis, sąmoningai suvokdavau, kad mano vertės neapsprendžia vyro buvimas ar nebuvimas, tačiau pasąmoningai elgdavausi visai kitaip, tai yra, lįsdavau į bet kokius su bet kuo santykius, kurie nenešdavo man jokios laimės bent jau ilgalaikėje perspektyvoje.
Nenoriu pasakyti, kad imkite ir išsiskirkite su vyru arba visai nekurkite jokių santykių, nes be vyro geriau. Tai, kad aš nusprendžiau nutraukti santykius ir šiek tiek pabūti viena ir suprasti, kas aš esu bei ko aš noriu, nereiškia, kad apsisprendžiau niekada nebekurti jokio santykio, tikrai ne.
Tačiau mano vertės vyro buvimas šalia neapsprendžia – tą patį norėčiau ištransliuoti ir visoms moterims.
– Kaip plačiau papasakotumėte, kodėl vis veldavotės į netinkamus santykius? Kodėl nesinorėjo būti vienai?
– Toks besąlygiškas vyro norėjimas yra atėjęs iš vaikystės, kai šalia nebuvo tėčio. Matyt, nesąmoningai norėjau turėti vyrą, kuris kažkaip atstotų tai, ko seniau trūko.
Ir buvau įsitikinusi, jog būdama poroje ir galėdama tai garsiai pasakyti, jausiuosi visavertiškai. Deja, niekada taip ir nesugebėjau taip jaustis, mat į vyrą žiūrėjau kaip į trokštamą objektą, o ne kaip į kažką, su kuo galėčiau kurti tikrai sveikus santykius.
Tad tai ne vyrų problema, o mano pačios – iki galo nesuvokiau, jog tik aš esu atsakinga už savo laimės kūrimą, tik aš galiu tapti pilna savimi. Manęs niekas neužpildys, jeigu pati neužsipildysiu – „antrosios pusės“ mitu aš netikiu. Mano galva, turi susitikti du pilni žmonės, o ne ieškantieji savo antrosios pusės.
– Kaip manote, kodėl apskritai susiformuoja tokia moteriška mąstysena, kad vyrą turėti reikia, nes jei būsi viena, būsi nevisavertė?
– Pirmiausia turbūt ir reikėtų kelti moterų savivertės bei nevisavertiškumo klausimus. Kol nesijauti visavertė, niekas kitas tavo vertės neužpildys ir tai reikia įsisąmoninti. Tik tada, kada būsi pilna savyje, realiai galėsi ir duoti.
Man dar labai patinka sakyti, kad pritrauki tai, ko esi verta(-s). Tai norint tikrai taurių, sveikų, gražių ir meile pagrįstų santykių, gal pradžioje vertėtų padirbėti su savo verte? Tą daryti net nėra sudėtinga. Dažnai sakome, kad gaminsiu skanią vakarienę tik tada, kai turėsiu kam. O kodėl nepasigaminus dabar pat sau skanios vakarienės? Spintoje guli tie seksualūs naktiniai ir lauki „tinkamos“ progos juos užsivilkti? O kodėl tinkama proga negali būti dabar pat?
Taip ir einama link meilės sau. Mes, moterys, esame linkusios atiduoti, aukoti save kažkam kitam, bet ne sau.
Be to, istoriškai taip susiklostė, kad per itin ilgą laiko tarpą moterys iš tiesų neturėjo didelių galimybių veikti bei būti pačios. Močiutės, o kartais ir mamos moterims vis dar mesteli mintį – svarbiausia susirasti vyrą ir sukurti šeimą. O ir visuomenė šiuo atžvilgiu dažnai moterims būna negailestinga, ypač, kai jos perkopia 30 metų ribą.
Kartais atrodo, jog moteriai sulaukus 30-ies yra nelegalu nuspręsti pabūti vienai, nekurti šeimos, neturėti vaikų. Kita vertus, pačios moterys, jeigu leidžiasi spaudžiamos tokios, pavadinkime, viešosios nuomonės, gali kurti santykius, kurie niekur neveda, esą geriau būti su kažkuo nei vienai.
Turime kaimynę valstybę – Baltarusiją, kurioje moterų savivertė, pasirodo, yra itin aukšta. Jos susitelkia, imasi lyderystės ir leidžiasi į tūkstantinius protestus, stoja į kovą prieš kruvinąjį diktatorių. Iš tiesų, iš šių moterų yra ko pasimokyti.
– Kas visgi dabar pasikeitė jūsų mąstyme vyrų klausimu? Ir kaip prisijaukinote vienatvę?
– Mano nuomonė vyrų klausimu nepasikeitė. Aš neapsisprendžiau, kad visai neturėsiu šalia partnerio, aš apsisprendžiau po nutrūkusių santykių nešokti į dar vienus santykius, kurie būtų paguoda kuriam laikui.
Santykių noriu, tačiau jeigu jų nesukursiu, nesijausiu mažiau verta už tą, kuriai pavyko. Mano virsmas ėmė vykti tada, kai iš esmės pradėjau dirbti su savo saviverte. Labai padeda knygos, o ypač – psichoterapija, kurioje nuolat su psichoterapeute kalbam apie tikėjimą savimi.
Vienatvę prisijaukinau būdama joje. Su vienatve ateina vienišumas, kurio visi bijome, bet reikia suprasti: vienišais jaustis yra žmogiška.
Tokiais atvejais griebiu knygą, pasidarau arbatos, apsikloju pledu arba sportuoju, arba gaminuosi sau skanią vakarienę, arba medituoju, arba vaikštau su savo šuniu. Tai yra mano vienišumo ir vienatvės išbuvimas, kurio dabar visai nebijau.
Kita vertus, mane supa tokia aplinka, kurioje jaustis vienišai tenka retai. Man pasisekė, kad mano aplinkoje yra žmonės, į kuriuos galiu remtis bet kada.
– Ką dabar norėtumėte pasakyti moterims, kurios, jei yra vienos, jaučiasi prastai – na, juk draugės turi vyrus ir vyresnės giminaitės vis klausia, kada sukursi šeimą...
– Pasakyti noriu tik vieną – neleisk vienišumui vėl sugrąžinti į tuos pačius toksiškus santykius, į kuriuos buvai papuolusi. Ir neleisk vienišumui kurti ištižusių santykių. Geriau kurti santykį su savimi, geriau pažinti save, geriau atrasti mėgstamas veiklas, dėl kurių gali pamesti galvą, geriau būti su savimi, geriau vienai žiūrėti filmą ir valgyti ledus, negu vėl leistis į toksiškus santykius. Įlindus ten pat vienišumas gali smogti dvigubu smūgiu.
– O ką patarumėte moterims, kurios yra užmezgusios santykius, jaučiasi juose prastai, bet skirtis bijo, nes gal daugiau nieko nesusiras ir vienai bus dar blogiau?
– Paklausti savęs, bet ar tikrai bus blogiau? Ar tikrai aš nesu verta daugiau? Ar tikrai, kai pasaulyje yra šitiek žmonių, neatsiras mylimasis, kuris tavimi tikrai žavėsis ir prie kurio jausiesi saugi?
Kitas dalykas, reikia klausti savęs, kodėl aš jaučiuosi prastai? Moteris irgi gali būti santykiuose toksiška – daug kalbame apie toksišką vyriškumą, bet mažai apie tokį patį moteriškumą. Jeigu jautiesi prastai, gal verta kalbėtis su partneriu? Moterys dar vis linkusios galvoti, jog partneris turi būti ekstrasensu ir ją suprasti akimirksniu iš minčių, suvokti, ko ji pyksta dėl menkniekių ir visai nekomunikuoja.
Taigi, pirmiausia reikia susitelkti į save. Gal pasikeitus pačiai galima toliau būti tuose pačiuose santykiuose keičiant jų kryptį ir pradedant kalbėtis?
– Jūs vadinate save feministe. O kaip visgi paprastai ir kasdieniškai apibūdintumėte, kas yra tas feminizmas ir kam jis šiais laikais reikalingas? Juk nemažai žmonių sako, kad vyrai ir moterys dabar lygūs, tai nėra čia ko toms feministėms „ardytis“?
– Lyčių lygybė ir feminizmas neišeis niekada iš mados. Faktais, įstatymais esame lygūs, bet ar tikrai? Kai pakrypsta kalba apie buitinę naštą, kuri vis dar krenta ant moters pečių, kai pakrypsta kalba apie smurtą lyties pagrindu, kai pakrypsta kalba apie moters seksualizuotą kūną, kai aptarinėjama jos išvaizda, tuomet turime kelti klausimą apie lyčių lygybę ir aiškiai matyti, kad jos vis dar nėra.
Feminizmas paprastai? Tai siekis lyčių lygybės visame kame. Feminizmą bei lyčių lygybę klaidingai supranta žmonės, manantys, kad tai tik moterų reikalas. Tačiau taip nėra. Pačios feministės (tarp jų ir aš) kelia tuos pačius klausimus lyčių lygybėje apie vyrus: kodėl ir vyro kūnas yra seksualizuotas? Kodėl verkiančio vyro vis dar negebame priimti kaip normalaus reiškinio?
– Koks nors piktas komentatorius turbūt parašys, kad jūsų santykiai su vyrais nesusiklostė, todėl ir nusprendėt, kad vyrai jums nereikalingi ir būsit feministė. Ką tokiam komentatoriui atsakytumėt?
– Niekada nesakiau, kad vyrai man nereikalingi.
– O dar gali kilti mintis, kad jūs labai protinga, išsilavinusi, bet tuo pačiu ir reikli moteris, kuri kelia vyrui aukštus reikalavimus ir dėl to niekas jai neįtinka. Ar tame yra tiesos?
– Ačiū už komplimentą. Natūralu, kad mano savivertei augant, nenoriu būti su bet kuo (atleiskit už išsireiškimą), tačiau man tai atrodo tai yra natūralu ir visiškai normalu. Ir to gėdytis nereikia – būti pagrįstai išrankiai (ne arogantiškai), mano suvokimu, yra brandos požymis.
– Esate fema.lt tinklaraščio įkūrėja. Kokių skaitytojų reakcijų sulaukiate? Gal būna moterų, kurios dėkoja už įkvėpavimą ar dar kažką? O gal ir vyrų, kurie jus kažkodėl iškoneveikia?
– Nederėtų taip supriešinti. Būna, moterys parašo piktų komentarų po tekstu, būna, ir vyrai. Bet lygiai taip pat, vyrai dėkoja už įkvėpimą priimti savo kūną, moterys dėkoja už įkvėpimą drąsai imtis pačiai atsakomybės už savo gyvenimą.
Į piktus komentatorius aš nesusitelkiu, tiesą pasakius, net nekreipiu dėmesio. Man svarbiau yra tie žmonės, kurie nori keistis, nebijo keistis, nori mokytis priimti save, nori mokytis tikėti bei patikėti savimi, nori kelti savo savivertę. Tokie žmonės, net jei sutinkami tik instagrame, man yra artimiausi.
– Kokių dar yra dalykų, susijusių su lyčių stereotipais, į kuriuos norėtumėte atkreipti žmonių dėmesį?
– Visada akcentuoju pagrindinę žinutę: leiskime žmonėms būti žmonėmis. Ši žinutė apima daugelį dalykų, pavyzdžiui, lytis neapsprendžia žmogaus profesinių gebėjimų ir įgūdžių. Jeigu moteris nori imtis lyderystės ir vadovauti didžiulei įmonei, nereikėtų ja abejoti, o kaip tik drąsinti, kad ji gali vadovauti ir tai daryti puikiai.
Lygiai taip pat su vyrais – na, ne visi vyrai nori konkuruoti, varžytis sporte, gal vyras nori būti floristu, ir tai jo nesumenkina kaip vyro. Neklijuokime etikečių žmonėms, o leiskime būti jiems taip, kaip jie nori (kol nekenkia kitam).
– Gal galite prisipažinti, kokiais visgi momentais jums vyro pritrūksta (gal norisi kažkam pasiguosti, kai prasta nuotaika, o gal tiesiog tada, kai reikia įkalti vinį)?
– Norisi pasiguosti, norisi dalytis išgyvenimais, nutikimais dienoje, norisi girdėti kitą, kuris dalytųsi ir guostųsi. Esu tiesiog žmogus, kuris nori meilės. Bet esminis momentas – tai daryti tik būnant sveikame santykyje.
O vinį įsikalti išmokė tėtis. Man vyras nėra apie vinies įkalimą, rozetės sutvarkymą ir t.t. Manau, vyro vertinti tik per tai, ar jis gali įkalti vinį – nederėtų. Jeigu mano partneris nenorėtų to daryti, būtų galima išsikviesti meistrą, kuris tą varvantį čiaupą sutvarkytų.
