Kaskart važiuoja sunkia širdimi
Vilnietė 80-metė Jadvyga Vitkauskienė savo tėvo, žymaus tarpukario teisininko Mykolo Riomerio gimtinę ir buvusią šeimos vasarvietę – Bagdoniškio dvarą išvydo tik po beveik 40 metų, kai Sąjūdžio laikais kaimas surengė kraštiečių susitikimą ir susirado buvusių dvarininkų palikuonę.
Tiek laiko šeima į giminės lizdą nebuvo įkėlusi kojos.
Sugrįžti ir pamatyti nuniokotą dvarą buvę be galo sunku.
Ir dabar moteris į Bagdoniškį važiuoja be didelio džiaugsmo, čia kiekvienas kadaise gerai pažinotas medis primena trumpą laimingą vaikystę ir momentą, kai staiga viskas pasikeitė, kai dvarininkai iš savo valdų buvo išvaryti per vieną naktį.
Jei ne sutuoktinis Vytautas Vitkauskas, dedantis daug pastangų Riomerių turėtus namus nors kažkiek atgaivinti, moteris į tą atkampų kaimą gal net nevažiuotų.
Įsikūrė kumečių name
Šiandien Bagdoniškio dvaras padalintas perpus. Jį atgavusi J.Vitkauskienė sau pasiliko naujesnius pastatus, o teritoriją su istoriniais mediniais rūmais pardavė vietiniam ūkininkui.
Paveldėtoja įvertino realias savo galimybes, kad nepajėgs visos dvarvietės prižiūrėti.
„Mes įsikūrėm kumečių name“, – paaiškina moteris.
Kol lietus neįveja vidun, šnekučiuojamės prie stalo lauke. Iš čia matyti visa valda.
Žaliai dažytas kumečių namas stovi arčiau žvyrkelio, toliau geltonuoja buvęs ponų vasarnamis, matyti jį ir tinkuotą namą jungiantis arkinis tiltelis. Aname buvusi virtuvė.
Akys užgriebia ir tris tvenkinius.
„Ten stovės koplytstulpis“, – pašnekovė mosteli į valdų pakraštį.
Drožinys jau užsakytas, lygiai toks, koks stovėjo jos vaikystės laikais. Tik atstatys ne visai toje pačioje vietoje, mat ten riogso pašiūrė.
Svarbiausia, bus nudažytas spalva kaip tėvo laikais – raudonai ruda, vadinama skandinaviška.
Dvaro gyvavimo laikais visi M.Riomerio statyti namai ir pagalbiniai pastatai buvo tos spalvos, tarpusavyje suderinti. Rudai raudonas buvo koplytstulpis, karvelidė, net gulbės namelis ant tvenkinio kranto.
Šaukit, jei tiesą turit
„Mes čia gyvenome neilgai, esu gimusi Vilniuje, čia atvažiuodavome vasaroti. Gerai gyvenom tik iki tol, kol buvo gyvas tėvas“, – moteris pradeda pasakoti apie tolimus laikus.
Kai 1945 metais M.Riomeris, eidamas 64-uosius, netikėtai mirė nuo infarkto, jo žmona su trimis dukromis ir savo tėvais, bajoriškos kilmės Baltarusijos lenkais, persikėlė į kaimą. „Sostinėje buvo labai sudėtinga situacija“, – pasakoja dvarininkų palikuonė.
Tėvas, matyt, jautė, kad sveikata prastėja, tad prieš mirtį dar spėjo iš sovietinio švietimo komisaro išsirūpinti raštą, kad jo žmona ir dukros yra profesoriaus šeima, joms nieko nedarys.
Dėl to rašto jų neišvežė į Sibirą, tačiau gyvenimas kaime buvęs lyg ant peilio ašmenų, į dvarą nuolat atvažiuodavo stribai ir darydavo kratas, kažko ieškojo, bet J.Vitkauskienė ir dabar nė nenutuokia ko.
„Senelis lėkdavo į balkoną ir rėkdavo: gelbėkit, banditai užpuolė. Tie jam šaukia, kad liptų žemyn, nes šaus, o senelis atrėžia: „Šaukit, jei tiesą turit“, – prisimena J.Vitkauskienė.
Įsakė išsikraustyti per parą
Profesoriaus šeima dvare gyveno iki 1952-ųjų, o tada atvyko Obelių vykdomojo komiteto atstovas ir pranešė, jog pastatai reikalingi mokyklai, dvarininkė turi staigiai išsikraustyti.
Senuosius dvaro pastatus sovietų valdžia jau buvo nusavinusi, mokykla mediniame rūme įrengta 1945-aisiais.
Išsikraustyti buvo duota tik viena para, daiktus leista išsivežti tik vienu sunkvežimiu.
Riomerienė su vaikais išvažiavo į Panevėžį, išsinuomojo vieno kambario butuką. Iš daiktų beveik nieko nepasiėmė, tik aprangą, apavą ir kelis būtiniausius rakandus.
Liko paveikslai, knygos, geros kokybės baldai ir gausybė poniškų daiktų. Kur jie dingo – neaišku. Moteris spėja, kad žmonės ištampė, yra girdėjusi, kad pas aplinkinių vietovių gyventojus buvę nemažai daiktų iš dvaro.
„Mano senelis iš savo giminės dvarą paveldėjo 1852-aisiais, o lygiai po šimto metų mus iš jo išvarė. Man tada buvo 12 metų“, – sako pašnekovė.
Nenorėjo ūkininkauti, todėl atsiskyrė
Ji pasakoja, kad jos tėvas gimė ir augo mediniame dvare. Kai grįžo po studijų Peterburge, senasis dvarininkas Kazimieras Riomeris, turėjęs 5 dukras ir vienatinį sūnų, norėjo, kad tas imtųsi valdyti dvarą, ūkininkauti.
„Mano tėvas buvo labai demokratiškas, nepripažino jokio diktato, atsigimęs į motiną, turėjo savo požiūrį, siekė mokslo. Jis gyveno Lietuvoje ir laikė save lietuviu, o jo tėvas buvo lenkiškų pažiūrų, dėl to jie konfliktavo. Todėl M.Riomeris ir nutarė statytis naują namą, kad galėtų leisti laiką toliau nuo tėvo“, – pasakoja J.Vitkauskienė.
Vasaros vila buvo įrengta taip, kad profesorius čia galėtų ir dirbti. Pirmame aukšte –valgomasis ir vaikų kambariai, o antrame biblioteka ir jo darbo kabinetas.
Nuotraukų, koks buvęs interjeras, neišlikę, bet jo duktė sako galėtų kiekvieną daiktą sustatyti į vietas, prisimena, kur koks paveikslas kabėjo.
„Tėvas, nors labai daug dirbo, mums buvo labai geras, skaitė pasakas, rodė šešėlių paveikslėlius, piešė, mokė žaisti šachmatais“, – dalijasi prisiminimais.
Baigusi vidurinę ji pasirinko ekonomikos mokslus Vilniaus universitete. Nei ji, nei kitos seserys į teisę nepasuko. Matyt, per ankstyva tėvo mirtis nespėjo suformuoti dukrų požiūrio.
Į vasarnamį vedė sergančius gyvulius
Kai 1989 metais ji atvyko į kraštiečių susitikimą, pamatė, kaip subjaurotas vasarnamis. Namas perstatytas, nelikę puošnių kolonų, vitražais įstiklintos verandos, pastatas klaikiai nugyventas.
Mokykla jame veikė iki 1977 metų, paskui buvo medicinos punktas, kaimo biblioteka, galiausiai veterinarijos klinika.
Sąjūdžio pradžioje, kai jau buvo leista imtis individualių verslų, vasarnamyje glaudėsi kažkokia bendrovė. Po jos pastatas liko be langų ir be durų, buvo nuardyta ir išnešta viskas, ką įmanoma pakelti.
Dvaro susigrąžinimo procedūra prasidėjo 1993 metais ir tęsėsi labai ilgai.
„Atėmė per vieną dieną, o kad atgautume, prireikė 20 metų“, – liūdnai sako moteris.
Dvarą paveldėjo ji ir dvi seserys, bet anoms šios vietos nereikia, nenori čia nei lankytis, nei kišti lėšų pastatams gaivinti.
Mėgo eiti per kaimiečių namus
Iš pradžių J.Vitkauskienė į Bagdoniškį važiuodavo labai nenoriai. Apie tai, kad atostogaus giminės vasarnamyje, nebuvę nė kalbos, pastatas netiko gyventi.
Kumečių namas buvęs užimtas, jame gyvenusio žmogaus paveldėtoja nesiruošė iškeldinti. Kai jis mirė, tik tada tą būstą nusimatė sau.
„Niekas nepasimiršo, nuoskauda didžiulė, kad buvome išvaryti, viskas tebėra gyva, labai sunku sugrįžti“, – sako, ką kaskart jaučianti, kai artėja prie Bagdoniškio.
Kaip kaimo žmonės žiūri į dvarininkų palikuonę, ji nežino, nes su niekuo iš dabartinių gyventojų nebendrauja. Kai pirmą kartą atvyko, dar buvo vienas kitas pažįstamas, o dabar jie visi išmirę.
„Dvarvietėje gyveno 55 žmonės: kumečiai, jų vaikai, tarnai. Žiemai likdavo ūkvedys su šeima. Kiti tarnai ateidavo iš kaimų, pabūdavo tik vasarą“, – pasakoja ji.
Prisimena, būdama maža kaimo žmones labai mylėjo, Bagdoniškyje nebuvo nė vieno, pas kurį nebūtų viešėjusi.
„Man buvo įdomios jų durų rankenos, primityvūs paveikslai – viskas kitaip nei pas mus“, – kalba moteris.
Atžalos į praeitį nesižvalgo
Bagdoniškyje J.Vitkauskienė pabūna tik savaitę ar dvi, ilgiau nepasilieka, nenori.
Įžengti į senąjį medinį dvarą – išvis kančia, nuoskaudas primena net išlikusios anų laikų palangės ar durų stakta.
„Iš pradžių visiškai nenorėjau čia važiuoti. Dabar jau nieko, žiūriu, prie manęs niekas nelenda“, – sako viešumos nemėgstanti pašnekovė.
Jai liūdnoka, kad savą verslą turintis 57 metų sūnus Riomerių palikimu visai nesidomi, į dvarą nei vasaroti, nei pažiūrėti nevažiuoja.
„Atostogoms jis neturi laiko, žmona gydytoja taip pat labai užimta, gal kai nebedirbs, atsisuks ir į dvarą“, – viliasi ji.
Keturiems anūkams prosenelių tėvonija irgi nerūpi. Vienas ruošiasi studijuoti architektūrą, tad gal kada susidomės senaisiais statiniais. Antropologijos mokslus baigusiai anūkei lyg ir rūpi giminės šaknys, bet ji gyvena Amerikoje. Kita anūkė gydytoja praeities tyrinėjimams neturi laiko, gyvena ir dirba Vokietijoje.
Dvarvietę kiek pajėgdamas tvarko sutuoktinis V.Vitkauskas. Vienam sunku, o pagalbininkų rasti neįmanoma, kaimiečiai už dienos talką prašo 100 eurų, už valandą mažiausiai 9 eurų.
„Aš jiems sakau, kad Vilniuje mokslininkai tokių pinigų negauna, bet niekas nesutinka už pigiau dirbti, ir gana“, – skėsčioja rankom V.Vitkauskas.
Konstitucinės teisės autoritetas iki šiol
Mykolas Riomeris garsus ne tik Rokiškio krašte, bet ir visoje Lietuvoje, kitose Europos šalyse.
Bajoriška Riomerių giminė Lietuvoje atsirado XVII amžiuje. Vienas giminės atstovas, buvęs Livonijos ordino riteriu, po ordino supasaulietinimo priėmė evangelikų tikėjimą, vedė ir čia pradėjo naują Riomerių giminės atšaką.
M.Riomeris, pakrikštytas Myloku Pijumi Paskaliu, buvo aštuntosios Riomerių kartos atstovas.
Būdamas 21 metų baigė Peterburgo imperatoriškąją teisės mokyklą ir gavo aukštąjį teisinį išsilavinimą. Pusmetį mokėsi Krokuvos Jogailos universiteto Filosofijos fakultete, 3 metus praleido Paryžiaus laisvojoje politinių mokslų mokykloje.
Prof. M.Riomeris buvo pripažįstamas vienu iš geriausių fakulteto pedagogų, kūrybiškas, nuolat ieškantis efektyvesnių žinių perteikimo formų. Vertinamas universiteto ir fakulteto akademinių bendruomenių, net tris kartus buvo išrinktas Lietuvos universiteto rektoriumi ir šias pareigas su pertrauka ėjo septynerius metus.
Įvertinant mokslinę ir pedagoginę veiklą, 1926 m. M.Riomeriui suteiktas profesoriaus mokslo pedagoginis vardas, o 1932 m. – teisių daktaro laipsnis.
Nepaprastai įvairus ir gausus prof. M.Riomerio mokslinis palikimas – daugybė monografijų ir veikalų: „Reprezentacija ir mandatas“, „Administracinis teismas“, „Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose“, „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos“, didžiulis ciklas „Valstybė ir jos konstitucinė teisė“, mokslinių straipsnių, kurie buvo spausdinami Lietuvos ir užsienio – Lenkijos, Prancūzijos, Rumunijos – teisiniuose leidiniuose.
Jis drąsiai reiškė ir gynė savo mintis, mokėjo nuodugniai, įtikinamai ir vaizdžiai jas argumentuoti, nebuvo siauras specialistas, o domėjosi ir tyrė įvairias administracinės, baudžiamosios, tarptautinės ir kitų teisės šakų, taip pat istorijos mokslų, problemas. Tačiau pagrindinė jo mokslinio darbo sritis – konstitucinė teisė, kurioje visuotinai pripažintu autoritetu laikomas iki šiol.
Prof. M.Riomerio nuopelnai savo kraštui įvertinti Gedimino ir Vytauto Didžiojo antrojo laipsnio ordinais.
Rokiškio muziejaus inf.
