Šių metų sausį G.Pioraitė Pietų Afrikos Respublikoje, Keiptaune, pasiekė pasaulio rekordą – ji tapo aukščiausiai su jėgos aitvaru iššokusia sportininke. Lietuvė iššoko 23,6 metro. Ankstesnis moterų pasaulio rekordas priklausė taivanietei, kuri buvo iššokusi 23,1 metro.
Tačiau vilnietė jau ruošiasi kelionei – pasitreniravusi Tarifos mieste Ispanijos pietuose rekordininkė po kelių savaičių, jei dėl mažos koronaviruso rizikos atsivers sienos, patrauks į Keiptauną. G.Pioraitė ruošis pagerinti jai pačiai priklausantį pasaulio rekordą. Jos tikslas – iššokti net 28 metrus!
Tėvas liepė mokytis
Vilniuje baigusi mokyklą Gabrielė ketino niekur nestoti, o vienus metus keliauti po pasaulį.
„Tėtis kumščiu trenkė į stalą: eisi mokytis, jokių keliavimų. Studijos nelabai patiko, studijavau dėl tėvų spaudimo, nes turėjau gauti diplomą“, – prisiminė Vilniaus Gedimino technikos universitete vadybos studijas baigusi G.Pioraitė.
Tuo pat metu studentė mokėsi ir dirbo pardavimų vadybininke reklamos agentūroje.
„Tempas buvo didelis, bet širdyje vis kažko trūko. Ačiū Dievui, kad aitvaravimą atradau jau pabaigusi studijas. Gavau diplomą ir po mėnesio išbandžiau jėgos aitvarą, mečiau darbą“, – pasakojo G.Pioraitė.
Dirbdama kolegoms Gabrielė užsimindavo, kad įdomu būtų pabandyti paskrieti jėgos aitvaru. Vienas kolega prasitarė, kad sezono metu dirba instruktoriumi Svencelėje – lietuviškame jėgos aitvarų rojuje Klaipėdos rajone, prie Kuršių marių.
„Važiuojame!“ – apsidžiaugė Gabrielė. Ši išvyka iš esmės pakeitė merginos gyvenimą – ji iškart suprato, kad toks sportas jai prie širdies ir kad ji nori kuo greičiau tobulėti. Kai kiti aitvaruotojai eidavo mokytis į marias valandai, Gabrielė ten užtrukdavo septynias valandas.
„Labai užsidegiau“, – sakė rekordininkė.
Nereikia fizinės jėgos
Anksčiau G.Pioraitė lankė sportinius šokius, žaidė tinklinį, užsiėmė snieglenčių sportu, tačiau patikino, jog nereikia būti labai sportiškai, kad skrietum per bangas jėgos aitvaru.
„Tai yra mitas, kad valdyti jėgos aitvarus reikia jėgos, didelio fizinio pasirengimo. Iš tikrųjų nereikia naudoti jėgos, kol nėra daromi triukai. Šį sportą gali išmėginti kiekvienas“, – sakė G.Pioraitė, kurios mama šią vasarą pradėjo mokytis valdyti jėgos aitvarą Svencelėje.
Kuršių mariose pradėjusi mokytis jėgos aitvaru gaudyti vėjo gūsius G.Pioraitė 2016 metų rudenį išvyko į Vietnamą.
„Susipirkau visą įrangą, susiskaičiavau santaupas ir viena išvykau į nežinomybę“, – apie tai, kaip atsidūrė vandens sporto mėgėjų rojumi vadinamame Nė (Mui Ne) kyšulyje Vietname, pasakojo lietuvė.
Dabar Gabrielė jau yra išmaišiusi garsiausius vandens sporto mėgėjų kurortus, o Nė skirtas daugiau pradedantiesiems. Norint semtis įgūdžių ir patirties, tenka rinktis tas vietoves, kur siaučia stipresni vėjai, kyla didesnės bangos.
„Vietname pučia šiltas, nestipriai keliantis aitvarą vėjas, todėl visi aitvaruoja vilkėdami marškinėlius, šortus, o Pietų Afrikos Respublikoje vandens temperatūra siekia vos dvylika laipsnių šilumos, todėl reikia rengtis hidrokostiumą“, – sąlygas palygino G.Pioraitė.
Lietuvė porą sezonų praleido Vietname – džiaugėsi pigiu pragyvenimu, pamėgo skanų maistą, mėgavosi gerais orais ir vandens sportu.
Ji dar ir pakeliavo po Aziją – viešėjo Kinijoje, Kambodžoje, Singapūre, Filipinuose, Tailande.
Gabrielė tada apmalšino kelionių troškulį, kurį pajuto vos baigusi mokyklą.
Svajonių vieta
2018 metais G.Pioraitė išvyko į Keiptauną – ekstremalaus vandens sporto mėgėjų rojų.
Pietų Afrikos Respublika buvo Gabrielės svajonių šalis, nes ten aitvaruoti yra kiekvieno sportininko tikslas.
„Keiptaunas patenka į geriausių šio sporto treniruočių vietų pasaulyje trejetą. Ten labai stipriai pučia vėjas, Atlanto vandenyne kyla didžiulės bangos.
Pradedantiesiems šiaušiasi plaukai, iš pradžių jie nesugeba paplaukti – iš tikrųjų pavojinga. Tačiau visi svajoja atsidurti ten, kur susirenka profesionalai iš viso pasaulio“, – įsitikino lietuvė, kuri mokėsi iš geriausių sportininkų.
Kad atsidurtų svajonių šalyje, Gabrielė įdėjo nemažai pastangų. Pirmiausia iš vieno bičiulio gavo vandens sporto profesionalų Keiptaune kontaktus ir pradėjo bendrauti su vienos didžiausių mokyklų, kurioje mokomasi skrieti jėgos aitvarais, įkūrėju. Jis Gabrielei pasiūlė dirbti mokyklos vadove.
„Tada pasvėriau – savo mokykla Vietname ar svajonių vieta Keiptaune? Pamaniau, kad dar spėsiu atidaryti mokyklą, dabar laikas pabūti ten, kur svajojau“, – pasakojo G.Pioraitė.
Neišsigando pavojaus
Pirmais metais Keiptaune lietuvė stipriai pagerino plaukimo jėgos aitvaru įgūdžius. Jau po dienos treniruotės mergina pagerino ir asmeninį rekordą – iššoko 17,4 metro. Be to, žvilgtelėjusi į pasaulio moterų reitingą Gabrielė pastebėjo, kad tuo metu ji buvo ketvirta.
Tai Gabrielę nuteikė optimistiškai: „Esu ketvirtoje vietoje, galiu būti ir pirmoje.“ Ji pradėjo ruoštis – kūno raumenis stiprino sporto klube, treniravosi šėlstančiame vandenyne.
Tą dieną, kai siekė rekordo, vėjo greitis buvo 25 metrai per sekundę.
Prieš atsidurdama vandenyje lietuvė vos nulaikė jėgos aitvarą, jį per paplūdimį padėjo atitempti du kolegos.
„Mačiau, kad tą dieną beveik niekas nėjo plaukti, nes vėjas buvo per stiprus, žmonės gatvėje laikėsi už stulpų“, – prisiminė G.Pioraitė, kuri tėvams iš anksto nesakė, kad ruošiasi startuoti pavojingomis oro sąlygomis.
Tik kai išlipo iš vandens, Gabrielė pirmiausia paskambino tėvams ir pasidžiaugė pasiekusi pasaulio rekordą. Artimieji tąkart labai džiaugėsi.
Iki šiol rekordininkė prisimena, kad prieš kelerius metus tėvai jos nenorėjo išleisti iš namų, oro uoste jie verkė.
Tėvas apgailestavo, kad dukra vėjais paleido karjerą, nes jai neblogai sekėsi pardavimų srityje.
Mama buvo pakantesnė atžalos pomėgiui, jai svarbu, kad dukra būtų laiminga.
G.Pioraitę kelionės po pasaulį ir jėgos aitvarų sportas ne tik subrandino, bet ir užgrūdino jos charakterį.
„Anksčiau buvau irzlesnė, pesimistiškesnė, nes dirbant biure man kažko trūko. O pradėjusi keliauti pasidariau pakantesnė, optimistiškesnė“, – pasakojo G.Pioraitė.
Atrado meilę
Pasiekusi pasaulio rekordą Gabrielė netrukus turėjo palikti Keiptauną dėl atslinkusios koronaviruso pandemijos. Lietuvė paskutiniu lėktuvu grįžo į tėvynę prieš pat karantiną. Nuo to laiko ji buvo namuose – vasarą Svencelėje G.Pioraitė atidarė plaukimo jėgos aitvarais mokyklą.
Ji džiaugėsi, kad iš veiklos gali pragyventi. Moters svajonė išsipildė: „Aš sakydavau, kad reikia daryti tai, kas patinka, o pinigai patys ateis. Surizikavau ir darau, ką noriu.“
Atostogos gimtinėje Gabrielei suvirpino širdį – Svencelėje ji susipažino su vaikinu, taip pat skriejančiu jėgos aitvaru.
„Jis mėgsta keliauti, kartu aitvaruojame. Į Tarifą ir Keiptauną vyksime drauge“, – užsiminė sportininkė. Kitas vyras turbūt niekada nebūtų užkariavęs rekordininkės širdies, nes ji, kol sportavo, neturėjo laiko meilei.
Kol nebuvo pasinėrusi į jėgos aitvarų pasaulį, Gabrielė ketverius metus draugavo su vaikinu. Kai ji nutarė išvykti į Vietnamą, draugas nesutiko keliauti kartu, nes jo netraukė vandens sportas. Jie išsiskyrė. Tuomet Gabrielė suprato, kad nekurs santykių su vyru, neužsiimančiu tuo pačiu kaip ir ji.
Jėgos aitvarus pasikinko daugiau vyrų nei moterų, jų santykis atitiktų 75:25. Todėl moterims paprasčiau susirasti draugą šokinėjant per bangas. Mažai moterų šį sportą renkasi dėl baimės, traumų pavojaus. Tačiau jėgos aitvarų virusu užsikrėtusiai Gabrielei baimės ir traumos – nė motais.
„Praėjusią vasarą porą mėnesių praleidau su ramentais – aitvaruodama susitrenkiau į dugną koją. Ačiū Dievui, nelūžo, buvo sumušimas, išgijo. Pusę metų skaudėjo, bet vis tiek plaukiau. Anksčiau buvo sutrenktas šonkaulis, negalėjau plaukti mėnesį“, – pasakojo G.Pioraitė.
Traumos – neatsiejama šio sporto dalis, kaskart įlipusi į vandenį Gabrielė rizikuoja. Bet jai reikia adrenalino. Jeigu nepučia vėjas, G.Pioraitė sėda ant motociklo. Tai – dar viena rekordininkės aistra.
