Trečią kartą neseniai ištekėjusi I.Jackevičiūtė po santuokos įregistravimo nebekeitė savo pavardės, pasiliko mergautinę.
Anksčiau Ieva buvo Šimukauskienė, po to Norkūnienė, o kai prieš kiek laiko jai reikėjo pateikti gyvenimo aprašymą, teko įrodinėti, kad ji – tas pats žmogus, tam tikru metu šokusi teatre, dirbusi pedagoge, bet kai kuriais etapais keitėsi jos pavardės. Dabar ji nebenori tokios painiavos, todėl pasiliko pavardę, kurią jai gimus suteikė tėvas.
„Dėl profesijos nebenorėjau keisti pavardės, nes reikėdavo pateikti įrodymus, kad viename ar kitame teatre šokau prieš keletą metų. Mano kūrybinė veikla tęsiasi dvidešimtmetį, o pavardės buvo skirtingos.
Gimus vaikams atsirado didelė profesinė pauzė. Buvo sudėtinga grįžti į kūrybos rinką, nes turėdama mažus vaikus nebegalėjau išvykti gastrolių, jutau kartėlį, gyvenimo pilnatvės trūkumą. Nusprendžiau viską keisti – atsisakiau atlikėjos darbo, bet nutariau režisuoti“, – pasakojo pernai režisūros magistrantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusi I.Jackevičiūtė.
Įteisino santykius, kad nekiltų painiavos
Tad ji su gyvenimo partneriu, o dabar sutuoktiniu R.Kleziu įkūrė teatrą vaikams „No Shoes“ („Be batų“) ir nemažai laiko dirba tiesiog namie.
Santuokos esmė – ne pavardės keitimas. Žinoma, buvo galima darniai ir laimingai gyventi nesusituokus. Tačiau pora santykius įteisino dėl bendros tvarkos, kad vėliau nekiltų kokių nors keblumų.
Dar prieš gimdymą Ieva turėjo gauti notaro patvirtinimą, kad būsimo kūdikio tėvas – R.Klezys. Registruojant vaiko gimimą vėl teko kreiptis į notarą dėl to, kad vyras pripažįsta tėvystę. Tad mylimieji įsitikino, kad susituokus nebūtų kilę papildomų rūpesčių.
„Mums tos santuokos prireikė juridiškai, nes šeimoje vyravo savotiškas balaganas: du vaikai viena pavarde, aš kita, vyras kita, o dar viena dukrytė vėl kita.
Jis mane pristatydavo kaip gyvenimo draugę, aš jį – kaip draugą, o aš dar ir jo vaiką turiu.
Buvo kažkokia nesąmonė“, – kodėl vertėjo susituokti, atskleidė I.Jackevičiūtė.
Pasipiršo per karantiną
Nors gyvendami ketverius metus kartu Ieva ir Raimondas vis pasikalbėdavo apie santuoką, Upės Saulės gimimas juos tarsi vedė susituokti. R.Klezys mylimajai pasipiršo karantino metu, kai visa šeima daug laiko praleido namuose.
Sustojus teatro gyvenimui pora buvo priversta užsidaryti namuose su vaikais – Ievos atžalos Adija (8 m.) ir Jonas Ąžuolas (5 m.) iš antros moters santuokos mokėsi nuotoliniu būdu, mažoji Upė Saulė buvo sūpuojama ant tėvų rankų.
Kai vieną dieną šeima susiruošė vykti į Biržus, kurie yra Ievos motinos ir Raimondo tėvo gimtinė, poros laukė lemtingos permainos. Pasirodo, nors Ievą ir Raimondą skiria nemažas amžiaus skirtumas, ji ir jis vaikystę leido tose pačiose vietose. Jų senelių namai buvo visai netoliese.
Šį pavasarį vaikštant ant Biržų tilto aktorius pasipiršo mylimajai. Kai vyras padovanojo Ievai žiedą, dukrelė vežimėlyje prabudo, apspito vyresnieji vaikai.
Po kelių mėnesių sužadėtiniai susituokė netoli Vilniaus esančioje sodyboje. Be formalaus civilinės santuokos įregistravimo, sodyboje pagal senoviškus papročius vyko vedybų apeigos.
Ir anksčiau Ieva santuoką laikė šventu dalyku, bet gyvenimas jai parodė kitokią pusę: „Supratau, kad nėra taisyklių. Po antrų skyrybų suvokiau, kad jeigu gyvenimas nesiklosto, tai nesiklosto. Jeigu žmogus norės, išeis, jo nesulaikys santuoka, žiedai, priesaikos.“
Kaip klostysis trečioji santuoka, gali parodyti tik laikas.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
