Didžiosios Britanijos daugiamilijoninėje sostinėje Londone gimusi ir augusi Maria neabejoja – tinkamai apsirengęs žmogus per darbo pokalbį kur kas labiau pasitiki savimi.
Nesvarbu, gaus Simonas darbą po pokalbio banke ar ne, šių drabužių jam grąžinti nereikės.
Fėja, aprengusi Pelenę, užsakė ir karietą į karaliaus rūmus, o Simonui su naujais drabužiais buvo įteikta 10 svarų (11 eurų) kelionei į banką, kur jo laukė pokalbis su galimu darbdaviu.
Simonas tapo vienu iš kelių tūkstančių klientų, kuriais kasmet prieš darbo pokalbį pasirūpina „Suited & Booted“, sugebėjusi kilniam tikslui suvienyti profesionalius stilistus ir brangių drabužių parduotuves.
Po pusės metų neveiklos dėl karantino šį rudenį organizacija atnaujino darbą.
– Lietuvoje, kur veikia nemažai labdaros organizacijų, negirdėjau nieko panašaus. Kaip kilo mintis rengti bedarbius? – paklausiau M.Lenn.
– Daug kas gyvenime vyksta atsitiktinai – labdaros projekto idėją man pasiūlė buvusi kolegė, nes jai atrodė, kad moku organizuoti ir galėčiau padėti buvusiems benamiams.
Iš pradžių galvojau apie ką nors panašaus į garsiojo kulinaro Jameso Oliverio tipo virtuvę, kur benamiai mokomi gaminti maistą. Tačiau netrukus išgirdau, kad yra svarbesnis poreikis – drabužiai jų darbo pokalbiui. Pakalbėjau su daugybe žmonių, ir 2012 metais mes pradėjome dirbti.
– Kiek žmonių jūs aprengiate per metus?
– Jau pirmaisiais metais turėjome 700 klientų. Ir iki karantino, kuris buvo įvestas dėl koronaviruso šių metų kovą, aprengdavome po 2 tūkstančius klientų per metus.
– Kaip išsirenkate žmogų, kuriam padėsite?
– Pas mus ateina benamiai, žmonės, pasveikę nuo priklausomybių, buvę kaliniai arba kalintys atviruose kalėjimuose – kiekvienas, kuriam reikia pagalbos einant į darbo pokalbį, čia jos sulaukia.
Visi mūsų klientai ateina tik susitarę iš anksto ir su įdarbinimo agentūrų ar kitų pagalbą teikiančių organizacijų rekomendacijomis.
Mes dirbame su daugybe organizacijų – įdarbinimo centrais, nakvynės namais, socialinių paslaugų organizacijomis – maždaug su pora tūkstančių įstaigų, siunčiančių mums žmones, kuriuos reikėtų tinkamai aprengti būsimam darbo pokalbiui.
Ir mes juos aprengiame gerais kostiumais ir marškiniais, užrišame kaklaraiščius ir apauname batais ne vien tam, kad jie gerai atrodytų, bet ir kad geriau jaustųsi.
– Kodėl jūsų klientai tiktai vyrai?
– Kai pradėjome darbą, organizacija, aprengianti moteris darbo pokalbiams, jau buvo.
Dabar yra ir daugiau tokių moteris darbo pokalbiams rengiančių organizacijų, vieną jų net globoja princo Harry žmona Meghan Markle.
– Ar jūs irgi turite panašaus kalibro globėjų?
– Taip, tai Rawenas Williamsas, buvęs Kenterberio arkivyskupas.
– Kodėl svarbu tinkamai apsirengti darbo pokalbiui?
– Akimirka, kai jūs įeinate į kambarį, ir dar maždaug 30 sekundžių – laikas, per kurį kiti susidaro tvirtą įspūdį apie jus. Tik žvilgtelėję jie iš karto nusprendžia, kas jūs per žmogus. Todėl tai, kaip jūs apsirengęs, irgi lemia jų nuomonę.
Jei negailėjote laiko rinkdamasis tinkamus drabužius – esate žmogus, kuris tikrai nori šito darbo. Kadangi to darbo paprastai norite ne tik jūs, šiose varžybose privalote padaryti viską, kad atrodytumėte kuo geriau.
Tai pasitikėjimo savimi problema. Jei daugelį metų buvote bedarbis ar atsigaunate po psichikos ligų, jums reikia paramos ir patarimų. Jei duotume tokiam žmogui pinigų ir nusiųstume į parduotuvę apsipirkti, jis nežinotų, ką pirkti.
Todėl kai ieškantys darbo ateina pas mus, pirmiausia juos įvertina stilistas.
Mes turime nuostabių stilistų, kurie priekabiai derina atspalvius ir prie kostiumo parenka geriausiai tinkančius marškinius, kaklaraištį. Taip aprengtas žmogus iš mūsų išeina jausdamasis tikrai ypatingas.
Visiems savo klientams parenkame kostiumus, batus, marškinius. Bet jei žmogus nori gauti kūrybinį darbą, stengiamės, kad jis išsiskirtų savitu stiliumi – siūlome skirtingos spalvos švarką ir kelnes, ryškesnį kaklaraištį.
– Ar sunku aukotojus įtikinti, kad jums reikia dovanoti tik labai geros kokybės drabužius?
– Siekiame būti panašūs į butiką, kur prekiaujama ne tik kostiumais, bet ir priderintais aksesuarais. Mums patinka tvido švarkai, sąsagos, nosinaitė viršutinėje kišenėlėje.
Laimė, mus remia tikrai gerų ir brangių drabužių kompanijos. Neminėsiu jų vardų, nes jos to ir nepageidauja.
Tik mums visada trūksta batų. Kartais pavyksta rasti iš tikrųjų puikių rėmėjų, kurie atsiunčia rankų darbo batus, kainuojančius po 2 ar 3 tūkstančius svarų sterlingų (2,2 tūkst. ar 3,3 tūkst. eurų).
– Kaip suprantu, jūs esate išrankūs.
– Jeigu drabužius aukoja privatūs asmenys, atidžiai tikriname kokybę, nes žmonės kartais nepastebi, kad galbūt kur nors yra dėmė ar spalva išblukusi.
Savanoriai peržiūri, kas mums suaukota, ir atrenka tik geriausia. Visa kita atiduodama kitoms labdaringoms organizacijoms. Ir jeigu suaukoti drabužiai prieš atnešant nebuvo chemiškai išvalyti, mes juos išgariname, kad viskas atrodytų nepriekaištingai.
– O kaip pavyksta surasti stilistų?
– Vienas pirmųjų stilistų, kuris atėjo savanoriauti ir dirba iki šiol, – buvęs televizijos laidų vedėjas, kuris pats rūpinosi savo įvaizdžiu ir taip pat buvo atsakingas už kitų vedėjų aprangos stilių.
Be to, žinią apie savo veiklą išplatinome per žiniasklaidą, o tai paskatino kitus stilistus mus susirasti ir pasiūlyti pagalbą. Kartais mane kviečia į mados koledžus skaityti pranešimo ir tai sudomina studentus. Neseniai atėjo mergina, studijuojanti mados koledže, ir dabar padeda kaip asistentė vienam mūsų stilistų.
– Jūs pati ar kas nors iš šeimos buvo kaip nors susiję su mada?
– Mama buvo suknelių siuvėja, o tėvas siuvo kelnes. Bet tai nėra labai susiję su mano dabartine veikla. Juk darbas su labdara panašesnis į verslą: turi bendrauti su klientais, žinoti, ką jie ketina veikti, kokiam darbui ruošiasi, ir juos motyvuoti.
Labiausiai man patinka bendravimas, kuris atsiranda tarp organizacijos darbuotojų ir klientų, ir tas virsmas, kuris įvyksta proceso eigoje.
Savo akimis matome žmogaus pokyčius. Juk keičiasi ne tik apranga – jų kūno kalba tampa kitokia, pečiai išsitiesina, atsiranda pasitikėjimo savimi. Kitaip atrodo – kitaip ir jaučiasi.
Ne kartą girdėjau sakant: „Dabar tikiu, kad gausiu darbą“, „Jaučiuosi taip, kad galėčiau būti įmonės prezidentas“, „Dabar aš visai kitas žmogus“, „Kai eisiu gatve, žmonės nebespoksos į mane“.
Vien ko verta akimirka, kai žmogus išėjęs iš persirengimo kabinos pamato save veidrodyje ir nustemba! Mes rengėme žmones, kurie ieškojo darbo apsaugos srityje, gydymo įstaigose, net juristus ar mokymo bei švietimo srities darbuotojus.
– Ar žinote, kiek jūsų aprengtų žmonių gauna darbą?
– Į darbą priimami daugiau kaip 60 procentų mūsų aprengtų klientų. Kartais tenka rengti žmones, kurie miegodavo gatvėje. Kai padedi tokiam ir jis gauna darbą, aplanko nuostabus jausmas.
Žmonės mums rašo, kad jie pas mus pasijuto svarbūs ir jiems tai padėjo gauti darbą ir pakeisti gyvenimą.
– Gal turite nuotraukų, kaip žmonės keičiasi tinkamai aprengti?
– Fotografuojame, kaip atrodo ką tik pas mus atėjęs žmogus ir kaip pasikeičia, kai apsirengia stilistų parinktais drabužiais. Tačiau tik tada, kai jis sutinka.
Dažniausiai žmonės sutinka fotografuotis, nes jiems patiems smalsu palyginti. Bet nuotraukos naudojamos tik mūsų renginiuose, kurių metu renkame aukas.
– Greičiausiai pinigai – ne tokia jau didelė problema, jei parduotuvės aukoja drabužius, o stilistai dirba veltui?
– Reikia pinigų patalpų nuomai. Taip pat duodame pinigų klientui, kad galėtų pas siuvėją nunešti gautą drabužį, jei jį reikia taisyti. Kartais klientas neturi už ką nuvykti į darbo pokalbį. Be to, trūksta labai didelių ir labai mažų dydžių drabužių, juos tenka pirkti.
Stinga ir batų – pernai batams pirkti išleidome 8 tūkst. svarų (8818 eurų).
– Gal svarstėte tokią labdaros organizaciją steigti ir Lietuvoje?
– Nežinau, ar panaši organizacija Lietuvoje rastų savo vietą, ar yra tokios paslaugos poreikis ir ar būtų norinčių padėti. Londone kitoks gyvenimo tempas, kitoks požiūris į savanoriavimą.
– Ar jums teko gyventi Lietuvoje?
– Mano mokslinis darbas, už kurį gavau daktaro vardą, buvo skirtas Lietuvos politikai, todėl šaliai atgavus nepriklausomybę pusę metų gyvenau protėvių gimtinėje.
Dariau tyrimą apie Lietuvos visuomenės pokyčius demokratijos link. Pakalbinau apie penkiasdešimt Lietuvos politikų, tarp jų Vytautą Landsbergį, Virgilijų Juozą Čepaitį, Algirdą Mykolą Brazauską, Romualdą Ozolą, Petrą Vaitiekūną.
Pamenu, kaip A.M.Brazauską kalbinau Didžiosios Britanijos ambasadoje. Mano mokslinio darbo vadovas buvo vegetaras, todėl buvo pagaminta vegetariškų patiekalų. Žvilgtelėjau į A.M.Brazausko veidą, kai jis turėjo valgyti ryžiais įdarytus ankštinius pipirus, ir beveik pajutau jo svajonę pasibaigus pietums sėsti į mašiną ir paprašyti nuvežti jį ten, kur galės gauti tikro maisto.
Lietuvoje buvo nuostabus laikas. Tik pamenu, kad tai buvo baisiausia žiema, nes kai atskridau per Velykas, oro uostas skendėjo sniege, leidimosi takai buvo valomi buldozeriu.
Visi mano seneliai tiek iš tėvo, tiek iš mamos pusės yra lietuviai. XX amžiaus pradžioje jie emigravo į Angliją. Mano tėvai susipažino lietuvių sporto klube Rytų Londone.
Kai buvau jauna, dalyvavau lietuviškų šokių ansamblyje, dabar esu Britų-lietuvių asociacijos narė.
Lietuvoje dizaineriai galbūt įsižeistų
Zita Čepaitė
Londone gyvenanti rašytoja, „Suited & Booted“ savanorė
„Jau pusę metų kartą per savaitę dirbu „Suited & Booted“. Išgirdusi apie jos veiklą pasiprašiau pati. Lyginu marškinius, garinu drabužius, išpakuoju ir išrūšiuoju gautą labdarą ir, svarbiausia, stebiu, kaip pas mus atėjęs žmogus pasikeičia aprengtas jam tinkančiais geros kokybės drabužiais. Jis išeina būdamas tikras bent tuo, kad atrodo tinkamai.
Sunkiai įsivaizduoju tokią organizaciją Lietuvoje. Man atrodo, kad dauguma dizainerių pasiūlymą rengti benamius ar buvusius kalinius turbūt palaikytų įžeidimu.
Taip pat abejoju, ar aukštos kokybės drabužiais prekiaujančios parduotuvės baigiantis sezonui sutiktų nemokamai atiduoti tai, kas neišparduota. Be to, Lietuvoje nėra susiformavusi gerai uždirbančių profesionalų ir tarnautojų klasė, kuri galėtų labdarai paaukoti sau įsigytus aukštos kokybės drabužius.
Bet svarbiausia – reikėtų, kad labdaros organizacijos norėtų bendradarbiauti siekiant bendro tikslo, o ne kiekviena temptų į savo pusę.
Be to, Jungtinėje Karalystėje aprangos kultūra kur kas aukštesnio lygio nei Lietuvoje. Išmanymas apie aprangos kodą ir koks drabužis vienur tinka, o kitur ne, yra svarbi bendravimo kultūros dalis.“
