Skardupių parapijai priklauso aštuoni kaimai, kuriuose gyvena maždaug 260 šeimų. Prieš 12 metų į šią parapiją paskirtas kunigas P.Kanapka pelnė dvejopą parapijiečių nuomonę. Vieni gerai sutarė su dvasininku, kiti reiškė nepasitenkinimą ir nuoskaudas, piktinosi kunigo bendravimo būdu.
Skardupių parapijoje aistros dėl incidento prie kapinių jau aprimo, tačiau patirtus išgyvenimus, matyt, ilgai prisimins abi konflikto pusės.
Parapijiečiai jautė įtampą
„Jis yra geras teologas, knygų rašytojas, statybininkas, bet su žmonėmis bendrauti nemoka. Per pamokslus barasi, kad žmonės retai lankosi bažnyčioje, net per laidotuves kartais barasi. Iš tikrųjų su laiku pradėjome rečiau eiti į bažnyčią Skardupiuose, nes nežinai, kokių šiurkščių replikų gali išgirsti.
Kitose bažnyčiose, kunigo nuomone, esą negalima melstis, tačiau parapijiečiai ir dėl krikštynų, ir dėl tuoktuvių dažnai rinkdavosi ne šiuos maldos namus.
Rugpjūčio mėnesį kilęs skandalas prie Skardupių kapinių vartų, kai kunigas neįsileido laidotuvių procesijos, buvo paskutinis kantrybės lašas, todėl ėmėme rinkti parašus, kad P.Kanapka būtų iškeltas“, – pasakojo viena Valavičių kaimo gyventoja, neneigusi, jog žemaitiško kraujo turintis kunigas turi daug savo šalininkų ne tik savo parapijoje.
Tąsyk nemaloniame konflikte, žinia apie kurį apskriejo visas žiniasklaidos priemones, dalyvavo ir laidotuvių ceremonmeisteris Narutis Navickas.
„Laidotuvių versle esu nuo 1987-ųjų. Esu daug bendravęs su kunigais. Sakyčiau, jog kunigas P.Kanapka yra fenomenas. Jis turi savo ego, bet nemyli parapijiečių.
Tokių dalykų per jo aukojamas mišias esu girdėjęs, kad negaliu pasakyti viešai.
Būdavo, atlydime velionį į Skardupių kapines su kitu kunigu, ateina P.Kanapka ir išveja jį. Taip buvo ir rugpjūčio mėnesį. Velionės artimieji dėl laidotuvių buvo susitarę su Keturvalakių kunigu, bet P.Kanapka sužinojo ir jam liepė nevažiuoti, nes pats palaidos. Po to ir kilo skandalas prie kapinių vartų“, – pasakojo marijampolietis N.Navickas.
Vėliau kunigas P.Kanapka teigė: „Manęs nekvietė. Sužinojau, kad yra laidojama parapijietė, todėl atėjau. Mano pareiga savo parapijiečius palaidoti. Kaip visada laukiau prie vartų, bet buvau nustumtas“.
Dėl prie kapinių kilusio susistumdymo kunigas kreipėsi į Marijampolės policiją. Pareigūnai tąsyk pradėjo administracinę teiseną dėl nedidelio viešosios tvarkos pažeidimo.
Priminė gerus kunigo darbus
Marijampolės seniūnijos seniūnas Juozas Milius neslėpė, jog jį pasiekdavo kalbos apie parapijoje tvyrančią įtampą.
„Iš žmonių girdėjau, jog kunigas renka didelius mokesčius. Vienas kitas skųsdavosi dėl laidojimo ar krikštynų.
Tačiau kunigas padarė ir daug gerų darbų Skardupiuose.
Sutvarkė bažnyčią, buvusią mokyklą, kurioje anuomet buvo įsikūręs Tauro apygardos partizanų štabas, susitvarkė kleboniją, nes joje buvo tikras žiurkynas. Žmonės jam padėjo iškirsti brūzgynus, iškuopti šiukšlynus ir įkurti Šventųjų parką“, – pasakojo seniūnas.
Socialiniuose tinkluose kunigas P.Kanapka sulaukė palaikymo ir padėkų „už pasišventimą, už tiesą į akis, už neiškraipytą Dievo žodį ir nepalaužiamą viltį“.
Klebonui dėkojantys žmonės skandalu tapusį konfliktą vadina kunigų, tikinčiųjų ir netikinčiųjų nesusikalbėjimu.
Vyskupas: „Kunigai taip pat yra žmonės“
„Kadangi daug Skardupių Švč.Mergelės Marijos, Krikščionių pagalbos parapijos žmonių kreipėsi su prašymu turėti kitą kleboną, pasitarę vyskupijos Kunigų taryboje, nusprendėme atsižvelgti į parapijiečių prašymą.
Panašu, kad šiuo atveju, kalbant apie klebono ir eilės parapijiečių santykius, sutrupėjusios puodynės nebesulipdysi. Šiuo metu yra paskirtas kitas klebonas.
Vertėtų prisiminti, jog kunigas P.Kanapka daug gera padarė šioje parapijoje.
Disponuodamas kukliais resursais suremontavo bažnyčią, gražiai sutvarkė jos aplinką, daug kapitalinių atnaujinimo darbų atliko kituose apleistuose parapijos pastatuose.
Tikiuosi, jog žmonės jo tarnystę vertins ne vien negatyviai. Kunigai taip pat yra žmonės, turi savo ribotumų.
Kunigas P.Kanapka yra gana reiklus, principingas, atkaklus, tvirtos laikysenos. Ne visiems lengva tai priimti, todėl kai kada kildavo nepasitenkinimų.
Be abejo, kunigui yra ypatingai svarbu kurti gerus santykius su parapijiečiais, gebėti juos išgirsti.
Buvau susitikęs su plačiai už parapijos ribų aptartų laidotuvių, vykusių rugpjūčio mėnesį, velionės artimaisiais, kitais parapijiečiais, keletą kartų kalbėjausi ir su kunigu Petru.
Skardupių parapijoje situacija dar jautri, tačiau gal nebereikėtų aitrinti ankstesnių žaizdų, bet žiūrėti, kaip gyventi toliau“, – savo nuomonę ir sprendimus pareiškė Vilkaviškio vyskupijos vyskupas R.Norvila.
Kunigas P.Kanapka buvo paskirtas į Varėnos rajone esančią Panaros Dievo gailestingumo koplyčią, kuri yra Pilnų namų bendruomenės maldos namai.
Dviračiu parmynė iš Vladivostoko į Klaipėdą
Su kokiomis mintimis Skardupių parapiją palieka kunigas P.Kanapka? Kaip jis vertina jo perkėlimą lėmusius įvykius? Kas apskritai atvedė jį į kunigystę?
„Nebuvau tikintis, dirbau dėl pinigų, o dabar Dievas duoda man galimybę“, – apie ieškojimų pradžią kalbėjo kunigas.
Anuomet jis raudonu diplomu baigė Klaipėdos politechnikumą, buvo pašauktas į sovietų kariuomenę.
Tarnybai baigiantis mirė P.Kanapkos motina, todėl jam reikėjo grįžti į Klaipėdą, padėti jaunesniems broliams.
P.Kanapka buvo įstojęs į tuomečio Kauno politechnikos instituto vakarinį skyrių, tačiau šie mokslai jam buvo ne prie širdies.
Jį labiau domino teisė, tačiau studijoms trūko pinigų, todėl išvyko į Sibirą, Buriatijoje trejus metus mūrijo pastatus.
P.Kanapka prisipažino, jog jam visą laiką rūpėjo išbandyti save.
Grįžęs iš Sibiro jis ryžosi pavojingam nuotykiui.
Petras buvo skaitęs apie keliautoją, kuris 1928-aisiais dviračiu keliavo ledu, o vienas jo dėstytojas tokiu būdu iš Klaipėdos važiavo į Vladivostoką.
25 metų P.Kanapka nusipirko dviratį, sėdo į lėktuvą ir išskrido į Vladivostoką, kad parmintų į Klaipėdą.
Kelionėje užtruko beveik penkis mėnesius.
Per dviračiu neišvažiuojamas vietas jį pavėžėjo krovininio traukinio mašinistas, per upę perkėlė malūnsparnis.
Apie kunigystę tais laikais P.Kanapka net nesvarstė. Vaikystėje išmoko poterių, tačiau Pirmosios komunijos taip ir nepriėjo, nesimeldė.
Prieš Dievą nebuvo nusiteikęs priešiškai, tačiau nesiejo savo ieškojimų su tikėjimu.
Kunigas P.Kanapka, prisimindamas savo kelionę dviračiu iš Vladivostoko, vieną įvykį vadina itin prasmingu.
„Prie Maskvos sustojau ties milicijos postu pasiklausti kelio. Kapitonas manęs klausinėjo, kur, kokiu tikslu keliauju, ir atsisveikino.
Po to labai greitai jis mane pasivijo tarnybiniu automobiliu ir įteikė mažos ikonos, vaizduojančios Kristų, kopiją: „Tegul jis tave globoja“.
Grįžau į Klaipėdą. Mano dviratį pavogė, vos tik jį palikau prie namų“, – pasakojo P.Kanapka.
Vėliau jis stojo į Vilniaus universitetą, ketindamas studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą.
Laukdamas rezultatų Petras vaikščiojo sostinės senamiesčio gatvelėmis, užklydo į bažnyčią prie Aušros Vartų.
„Dieve, nežinau, nei kada klaupti, nei kada stoti. Neprašau, kad mane priimtų į universitetą, bet padėk man, kad užtektų jėgų atlaikyti, jeigu nepriims“, – tąsyk savotiškai meldėsi Petras.
Iš pradžių studentų sąrašuose jo pavardės nebuvo, tačiau po pertraukos ji atsirado pačioje sąrašo pabaigoje. Petras tai priėmė kaip Dievo ženklą.
Po to jis ėmė labiau domėtis dvasiniais dalykais, priėmė Pirmąją komuniją, važinėjo melstis į bažnyčią Klaipėdoje ir savo gyvenimą kelią pasuko Kunigų seminarijos link.
Būdamas 33 m. ją baigė, septynerius metus studijavo Romoje, gavo moralės teologijos daktaro laipsnį ir sugrįžo į Lietuvą.
Atėjo į apleistą parapiją
„Kai prieš dvylika su puse metų atvykau į Skardupius, radau penkis pastatus kiaurais stogais, avarinės būklės bažnyčią. Grindys buvo suėstos grybo – įlūžau, vargonai kabėjo ant garbės žodžio. Klebonijos sienojai ir grindys buvo išpuvę.
Dvejus metus į Skardupius važinėjau iš Marijampolės, kol sutvarkiau kleboniją.
Turiu statybininko patirties, išmanau tokius darbus.
Tvarkyti bažnyčią pradėjau nuo drenažo. Pirmoji talka buvo tokia: aš, 82 m. senukas (dabar jau amžiną atilsį) ir jo sūnus.
Vėliau su parapijiečiais tvarkėme brūzgynus, pastatų langus, elektros instaliaciją. Pats dirbdavau kiekvieną dieną, valydavau palėpes, kasdavau griovius.
Pinigų nebuvo. Visi darbai daugiausia atlikti už aukas, šiek tiek prisidėjo savivaldybė. Finansiniai dalykai labai išvargindavo“, – pasakojo kunigas apie pirmuosius metus Skardupių parapijoje.
Į klausimą, ar dabar, kai jis perkeltas į Varėnos rajoną, negaila palikti sukurto grožio, nes, kaip pats teigė, tikėjosi Skardupiuose nugyventi visą gyvenimą, kunigas atsakė: „Aš džiaugiuosi, kad spėjau išgelbėti pastatus, ir beveik baigiau visus darbus“.
Į kunigo įkurtą Šventųjų parką, kuriame stovi meistrų sukurtos įvairių šventųjų skulptūros, atvažiuoja ekskursijos ir iš kitų šalies miestų, užsuka maldininkai.
Kunigas P.Kanapka rašo knygas, kurios iliustruotos jo darytomis nuotraukomis, išleido savo eilėraščių rinkinį.
Jaučiasi atlikęs pareigą
„Kai įvyksta nesutarimai tarp kunigo ir bendruomenės, kunigas perkeliamas, – kalbėjo P.Kanapka. – Nieko nusikalstamo nepadariau. Man niekas nepasakė, kad ką bloga pasakiau, tik už nugaros kalbėjo. Aš baigęs moralės teologiją, negi leisčiau su žmonėmis taip elgtis?
Tam tikra prasme esu prieštaravimų ženklas – einu prieš srovę. Mano pareiga pasakyti, kaip galėtų būti geriau.
Pavyzdžiui, mišiose dalyvauja 50 žmonių, o tik 12 susitiko su Kristumi – priėmė komuniją. Aš ne pamokslus sakau, o aiškinu evangeliją.
Ne visiems patikdavo, bet aš jaučiuosi atlikęs savo pareigą.
Esu gavęs daug padėkų už laidotuves. Jei žinodavau, jog velioniui nereikėjo bažnyčios, tą ir pasakydavau, pabrėždamas, kaip dabar svarbu melstis už jį. Daug kas priklauso nuo santykio su tiesa.
Per dvylika mano kunigavimo metų gal 6–7 kunigai norėjo palydėti velionį į mano parapijos kapines. Skambindavau tiems kunigams, ir kurija pasakydavo, jog jiems nepriklauso laidoti, nes tai yra ne jų parapija.
Po konflikto prie kapinių rugpjūčio mėnesį iš karto bandžiau skambinti į laidojimo namus, velionės artimiesiems, bet niekas nenorėjo bendrauti“, – kalbėjo kunigas P.Kanapka.
Jis džiaugėsi, jog yra perkeliamas į Panarą, nes užsiims tuo, ko visada norėjo, – dvasinėmis pratybomis.
