Tarytum nujausdami su V.Bagdonu susitikome tą dieną, kai anapilin iškeliavo legendinės roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje“ autorius Kęstutis Antanėlis.
„Visi artistai, kurie joje vaidino, sulaukdavo dėmesio ir negalėčiau pasakyti, kad tas dėmesys mums būtų buvęs nesvarbus, – su mumis gatvėse sveikindavosi net nepažįstami žmonės“, – prisiminė Vladas.
Iš „Meilės ir mirties Veronoje“, kurioje V.Bagdonui buvo tekęs Romeo draugo Merkucijaus vaidmuo, amžinos meilės paieškos tarsi persikėlė ir į aktoriaus gyvenimą.
Jis iki šiol finansiškai padeda savo pirmajai žmonai Daliai, nuolat bendrauja su jųdviejų dukra Monika bei sūnumi Juozapu iš antrosios santuokos su teatro kritike ir žurnaliste Rūta Vanagaite.
Su vaikų motinomis bendras gyvenimas griuvo, o juk gyventi dviese vis dėlto geriau nei vienam. Gal todėl pokalbis su V.Bagdonu ir prasidėjo nuo meilės.
Nuo legendinės roko operos premjeros praėjo jau trisdešimt aštuoneri metai. Ar per tą laiką pasikeitė vyrų ir moterų požiūris į meilę? Kokie Romeo ir Džuljetos sekėjai dabar?
„Toje operoje susiduria dvi skirtingos meilės ir gyvenimo ideologijos. Kas svarbiau – meilė iš didžiosios raidės ar meilė iš išskaičiavimo? Meilė iš didžiosios raidės, nepaisant jos pralaimėjimo, visada buvo ir yra kilnesnė, dvasingesnė, stipresnė“, – yra įsitikinęs V.Bagdonas.
– Ar nepastebite, kad tokios meilės apraiškų dabar reta?
– Manau, kad šiais laikais dažniau mylima iš išskaičiavimo. Rečiau – dėl tikros meilės. Gal koronavirusas tą išskaičiavimą kažkiek pristabdys? Jis turi tam tikrą įrankį, kuris vadinasi sietu.
Žmogus per tą sietą anksčiau ar vėliau turi pereiti. Tas sietas sijoja visas teisybes ir neteisybes.
Nors, mano galva, koronaviruso sukelta pandemija – kažkokia nesąmonė, bet ji turi ir teigiamų pusių.
Žmonės buvo priversti stabtelėti ir susimąstyti, ką daro.
Juk tas virusas nebylus – nekalba nei apie politiką, nei apie meną, nei apie verslą.
Jis kalba apie tai, kad nereikėtų mums visiems perspausti savo norų, užgaidų, nepažabojamo noro vartoti, vartoti, vartoti.
– Kur jūs pavasarį buvote pabėgęs nuo koronaviruso sukeltos sumaišties?
– Kai kovą buvo paskelbtas karantinas, dvi savaites vienas kankinausi namie negalėdamas niekur išeiti. Pabėgdavau tik į šimtą metrų nuo namų esančią parduotuvę.
Per karantiną sukūriau dainelę, kad virusas protą su žeme sumaišė ir tarp žmonių liko tik telefono arba interneto ryšys.
– Ir tai – dar vienas išbandymas mums visiems.
– Šiuolaikinės technologijos ir socialiniai tinklai taip greitai kinta, kad mes, seniai, iš paskos jau nebesuspėjame.
– Savo paskyroje feisbuke skelbėte, kad nuo koronaviruso slėpėtės atokioje sodyboje. Kur ji?
– Į draugės Jelenos Liopo sodybą Baltarusijoje išvažiavau tik liepą, nes anksčiau niekaip nepavyko kirsti Baltarusijos sienos, nors seniai turiu vizą.
Tik po ilgų pastangų ir įrodinėjimų, kur ir pas ką vykstu, pasisekė įvažiuoti į Baltarusiją. Bet tos kelios savaitės sodyboje neatpirko kelių mėnesių karantino Vilniuje.
Tiesa, išvažiuodavau į gamtą. Bet, kai esi vienas, ką tame miške daryti?
– Negi koronavirusas kaltas, kad pranešėte pasitraukiąs iš aktyvios kūrybinės veiklos?
– Seniai pats sau esu pasiskelbęs nuostatą, kad teatras – jaunimo reikalas, nes jis nepaprastai pasikeitė. Šių dienų teatras suprantamas jaunimui, tai interaktyviai kartai. Tokia pašėlusi teatro kalba, kad po ja pasislepia visos emocijos, išgyvenimai. Pagaliau kai prodiuserių nurodymu spektaklį privalu pastatyti per mėnesį, artistai paverčiami amatininkais.
Dirbdamas režisierės Dalios Tamulevičiūtės teatro konkurse Varėnoje, vien tik nuojauta pasikliaudamas, galėdavau pasakyti, kad viena ar kita ištrauka arba etiudas verti dėmesio bei diskusijų.
Žiūrėti į tai, kas vyksta scenoje, būdavo nepaprastai sunku. Pirmiausia todėl, kad aktorių scenos kalba visiškai kitokia ir vaidybos technika labai pakitusi. Neliko lietuviškos teatro mokyklos, kuri turėjo savo braižą, charakterį.
Į teatrą pastaruoju metu nebevaikštau, nes nematau.
Iš tikrųjų neprimatau, bet esu tikras, kad ir nuėjęs nieko gero nepamatyčiau.
– Žmonėms labai nelengva pripažinti, kad ateina laikas trauktis iš aktyvios profesinės veiklos, juolab – artistams. Jūs, atrodytų, dar galėjote scenoje kurti ir kurti, bet išėjote į užkulisius.
– Kartais priimu pasąmoninius sprendimus, kurie galbūt tuo metu atrodo kvaili ar revoliucingi, bet man pačiam – reikalingi.
Ir tas mano išėjimas iš etatinio darbo teatre po 1988–1989 metų sezono irgi buvo grynai pasąmoninis apsisprendimas. Man tada atrodė, kad privalau pasielgti būtent taip.
Dabar nesu iš viso palikęs scenos. Planuoju dar grįžti į „Mažvydą“, kurio premjera jau įvyko, o aš tada buvau tarp žiūrovų.
Kiek žinau, kitų metų spalį vėl turėtų būti rodomas šis muzikinis spektaklis.
– Net jei tik kuriam laikui pasitraukiate į kūrybos užribį, vis tiek geriau turėti galimybę atsiremti į kažkieno petį. Ar turite šiuo metu šalia žmogų, kuris atlieptų jūsų mintis, išgyvenimus?
– Pirmiausia, remiuosi į norą gyventi. Turiu pomėgių. Mano gyvenime taip pat yra žmogus, kuriuo galiu pasikliauti, – Jelena yra mano atrama.
Pastaruoju metu ji gyvena savo sodyboje Baltarusijoje, netoli Vitebsko.
Šiuo metu yra atvykusi į Vilnių. Padės man filmuojantis lietuviškame filme vaikams „Lobis“, kurį kuria režisierė Agnė Marcinkevičiūtė.
Lietuviškame kine dirbau labai seniai. Pastarasis mano vaidmuo buvo filme „Aš esu“ 1990 metais. Bet per daug nesigailiu.
Tiesa, neseniai prodiuserė Natalija Ju ir režisierius Algimantas Maceina susuko dokumentinį filmą apie mane, kuriame jau teko atlikti vaidmenį apie save. Tikiuosi, išeis neblogas filmas.
– Kaip atsidūrėte Baltarusijoje? Ar Jeleną sutikote Lietuvoje?
– Su Jelena susitikome Baltarusijoje.
Mus suvedė teatras. J.Liopo – teatro kritikė. Yra sukūrusi nemažai televizijos laidų apie lietuvius menininkus – šviesaus atminimo režisierių Eimuntą Nekrošių, aktorių ir režisierių Algį Latėną, režisierių Rimą Tuminą. Teko ir man jos laidoje filmuotis.
Ją Sankt Peterburge teatro festivaliuose bei kituose renginiuose tarp Rusijos teatro kritikų sutikdavau ir anksčiau. O E.Nekrošiaus spektaklis „Otelas“, rodytas Sankt Peterburge prieš penkiolika metų, buvo priežastis, kai pradėjome bendrauti artimiau.
– Kuo Jelena tapo išskirtinė jūsų gyvenime?
– Pirmiausia ji – pagalbininkė. Bet mus sieja ir bendri interesai bei pomėgiai. Abu mylime gamtą. Mėgstu žolės pjovimo mašiną po veją pavedžioti ir pagrybauti. Jos sodyboje naktį galima išgirsti vilkų kauksmą, o brūzgynuose prie ežero pamatyti šerno ar briedžio išgulėtą žolę.
Jelena – labai įdomi moteris, nors pastaruoju metu dėl įvykių Baltarusijoje labai išgyvena. Verkia man ant peties kiekvieną vakarą. Jeigu ne dukra, gyvenanti Minske, ir ne sodyba, greičiausiai iš Baltarusijos išvyktų visam laikui.
– Turbūt nelengva tokiame brandžiame amžiuje derintis prie kito žmogaus ir gyventi po vienu stogu?
– Po vienu stogu su Jelena dar negyvenome nuolat. Gal jau reikėtų išbandyti. Iki šiol vienas kitą vis palikdavome.
– Ar jūs – vienišius?
– Vienam – labai nuobodu. Niūru. Nyku. Kartais užeina nenumaldomas noras pasigerti.
– Kaip yra sakiusi šviesaus atminimo aktorė ir dainininkė Eugenija Bajorytė, žmogus sukurtas būti dviese.
– Tam sukurti vyras ir moteris. Tačiau, kaip byloja indų išmintis, žmogus gimsta ir miršta vienas.
– Ir mirštant geriau, kad artimas žmogus ranką palaikytų.
– Be abejo. Aš savo mirštančią mamą laikiau ant kelių.
Dviese tikrai geriau, o ypač – mano atveju. Vienas namus apleidžiu. Jei ne dulkių, tai koks pelėsis atsiranda.
Neseniai atvažiavusi Jelena aimanavo: „Vladai, Vladai, į ką pavertei savo gražų butelį.“ Liko tik teisintis, kad nematau – net per akinius neįžiūriu.
– Nemėgstate buities?
– Sugebu pasigaminti valgyti. Tik kai valgau vienas, nesuprantu, skanu ar ne. Lyg mane būtų koks koronavirusas apsėdęs. Galiu prisitaikyti prie dulkių siurblio arba pamatyti kokį vorą, vorelį. Gal dar langus iš išorės nuvalyti. Bet kad per pastaruosius penkerius metus savo bute būčiau kokias dulkes valęs, nepamenu.
Kai Jelena parodė tris medinius nuvalytus ir nupraustus angelus, kuriuos kažkada buvau gavęs festivalyje Anykščiuose, pamačiau, kokių jie gražių spalvų, o buvau jau įpratęs, kad jie – pilki. Maniau, kad taip ir turi būti – vis pilkyn, pilkyn.
– Kokia nuostabi būtybė yra moteris!
– Nedrįsčiau prieštarauti. Bet koks maistas yra skanesnis, kai tau moteris pasako: „Sudar, kušat podano!“ (išvertus iš rusų k. – „Pone, valgyti patiekta!“)
– Ar neaplanko kaltės jausmas, kad nenugyvenote iki šiol su viena moterimi?
– Žinoma, esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas. Matyt, toks jau artistų gyvenimas. Bet remiu finansiškai savo pirmąją žmoną Dalią. Palaikau ją ir morališkai, nes ji dabar sunkiai serga. Prieš kelias dienas buvau pas ją nuvažiavęs. Ačiū Dievui, kad ji nepraranda optimizmo.
Nuolat bendrauju ir su dukra Monika bei sūnumi Juozapu. Prieš išvažiuodamas tęsti tiriamosios žurnalistikos studijų į Geteborgą (Švedija) jis buvo pas mane užsukęs.
Prieš tai baigė kinų kalbos studijas, tobulai kalba angliškai. Abiem kalbomis puikiai rašo. Apskritai labai gabus kalboms – pagyvenęs Kazachstane išmoko dar ir kazachų kalbą.
Šiais gabumais sūnus – į mamą, tik ne į mane.
Bet retai pasako viską iki galo. Samprotauja kaip šiuolaikinis jaunimas – su kažkokiomis mįslėmis. Vengiu su Juozapu dėl ko nors ginčytis, o jei ko ir klausiu, visada pagalvoju, ar mano klausimas jam nepasirodys kvailas, ar neįžeis jo savimeilės?
– Šios jūsų įžvalgos grąžina į pokalbio pradžią – kokia gi jaunų žmonių meilė buvo prieš keturis dešimtmečius, roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje“ gyvavimo laikais, ir kokia ji dabar? Ar suprantate, ką ir už ką myli dvidešimtmečiai ar šiek tiek vyresni?
– Tikrai nesuprantu. Net kai dėsčiau jauniems žmonėms Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, nesuprasdavau.
Šių dienų jaunimas neretai pirmiausia myli save. O mes jaunystėje panašių šūkių neturėjome. Bent iki nepriklausomybės atkūrimo mums nebūdavo deklaruojama, kad reikėtų mylėti save.
Mūsų kurso teatrinis šūkis buvo: „Nemylėk savęs, mylėk sceną savyje!“
– Bet gal vis dėlto jau išmokote mylėti save?
– Jei ir buvau išmokęs, seniai pamiršau. Kaip tame posakyje: „Aš tiek daug visko mokėjau, kad dabar nieko neatsimenu.“
Gal ir buvo tokių momentų, kai galėjau nosį pakelti? Bet dažniausiai girdėdavau: „Eik į sceną! Eik į sceną!“
Viskas praeina, tik, kaip mano uošvis sakydavo, išskyrus ubago subinę.
– Negi mūsų gyvenime ir visatoje nėra dalykų, kurie nepraeina? Jūsų gyvenimiška patirtis – didžiulė, gal turėjote pastebėti. Nejaugi viskas pro mus praeina?
– Žvaigždžių gyvenimas nepraeina. Bet ne tų žvaigždžių, kurios žeme vaikšto, o tų platybėse. Nors, matyt, ir jų gyvenimas praeina. Bet jau tie dalykai mums nesuprantami. O tikėjimas turėtų pro žmogų nepraeiti.
