Kunigui V.Vaišvilui nekart tekdavo išgirsti, kad jis yra labai jaunas. Kartą šie žodžiai taip sunervino, kad jis pasakė: „Jūs neišgyvenkite, jaunystė praeina.“
Po šio akibrokšto jis daugiau negirdėjo apie savo jaunystę. Jau 17 metų jis yra kunigas, tačiau kartais atrodo – visas šis laikas prabėgo kaip vieni metai.
„Išties neretai apima baimė, kad jei likusi gyvenimo dalis taip greit prabėgs, tai jau nieko nebeliko“, – prisipažino V.Vaišvilas.
Penkiolika metų buvęs Gailestingumo šventovės Vilniuje rektoriumi jis įvedė madą palikti šios bažnyčios duris atviras kiaurą parą.
Vėliau perkeltas į Druskininkus jis subūrė Šv.Augustino religijos studijų centrą, kuriame renkasi jauni žmonės. Su V.Vaišvilu atėjo ir daugiau naujovių į šį kurortą.
– Druskininkų parapijoje yra virtualiai transliuojamos pamaldos. Ar gali ateiti tokia diena, kai norintys susituokti jaunuoliai prašys Santuokos sakramento virtualiai? – paklausiau kunigo V.Vaišvilo.
– Pamaldų transliacija internetu numatyta pandemijos laiku arba kai to reikėtų parapijiečiams, kurie dėl sveikatos negali ateiti į šv.Mišias.
Transliacija niekada nebus lygiavertiška tikram dalyvavimui Mišiose. Krikščionims labai svarbu bendrystė ir dalyvavimas.
Tad Santuokos ar kitų sakramentų teikimo virtualiai niekada nebus.
Kartą vienas žmogus prašė išpažinties telefonu, bet sakiau jam, kad tai neįmanoma.
– Ar manote, kad jei Dievas būtų gyvas, jis taip pat turėtų savo paskyrą feisbuke?
– Mums Dievas yra gyvas, Jis yra asmuo, į kurį gali kreiptis taip pat kaip jūs dabar bendraujate su manimi, o aš – su jumis. Apie Dievą ir feisbuką niekada negalvojau, to paprasčiausiai nereikia.
– Penkiolika metų buvote Gailestingumo šventovės rektorius Vilniuje. Ar Druskininkai jums tapo antraisiais namais? Ar greitai prisitaikote prie permainų?
– Druskininkai neturi tapti mano antraisiais namais – kiekvienam yra svarbi vieta, kur jis gimė arba augo, ir niekas negali atimti tavo istorijos, išgyvenimų ar vietos, kuri visada bus tau kaip namai.
Druskininkuose esu kaip kunigas, brolis Kristuje ir tai kas kita nei vieta, kuri tau tampa antraisiais namais. Tokios minties ar dvasinio tikslo niekada nebuvau sau iškėlęs.
– Kuo būtumėte tapęs, jei nebūtumėte įšventintas į kunigus?
– Jei esu kunigas, turbūt taip turėjo būti. Kunigystė yra pašaukimas, ne pasirinkimas. Mama norėjo, kad būčiau jūreivis.
– Anksčiau kunigo pamaldumas buvo vertinamas pagal tai, kiek išblyškęs jo veidas. Kodėl jums reikalingas sportas? Kas padeda pailsėti? Ar kunigas turi teisę atostogauti?
– Neteko girdėti ar skaityti, kad veido blyškumas rodo pamaldumo lygį. Aš pernelyg išryškėjusį veido blyškumą vertinčiau kaip kūno nusilpimą ar kažkokį liguistumą, o ne pamaldumą.
Kiekvienam žmogui reikalingas sportas.
Jei žmogus tik sėdi, valgo, guli ir vėl sėdi, nesunku įsivaizduoti, kuo jis pavirsta.
Kiekvienas žmogus pats atsakingas už savo sveikatą, prisižiūrėjimą ir tai, kaip jis jaučiasi.
Kartais nesuprantu žmonių, kuriems atrodo – jei kunigas, tai būtinai turi būti nutukęs, išblyškęs, prakaituotas ir labai ramaus temperamento.
Manau, tokie žmonės yra kažkur savo vaizduotės susikurtame keistame pasaulyje, kuris neturi nieko bendra su tikrove.
Ne tik kunigas, kiekvienas gyvas žmogus turi teisę atostogauti, kaip ir teisę pailsėti, pavalgyti, išsimiegoti ir oriai gyventi.
Kaip ir visi žmonės kunigas kanoniškai turi vieną mėnesį prievolę pakeisti aplinką ir pailsėti, kad galėtų toliau sėkmingai nepersitempęs patarnauti.
Kai žmonės neturi Bažnyčios gyvenimo patirties, jiems labai sunku suprasti, kad kunigystė yra nelengvas kelias, kad joje yra daug streso, įtampos, pervargimo, nusivylimo ir įvairių išgyvenimų kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime.
Poilsis reikalingas kiekvienam gyvam organizmui.
– Kodėl jūs vadinamas maištinguoju kunigu?
– O, jei aš žinočiau, kodėl esu vadinamas maištinguoju, tikrai atsakyčiau.
Neturiu prieš ką maištauti. Gal dėl charakterio ar temperamento kai kuriems atrodau maištingas. Bet ar turėti savo nuomonę yra maištas?
Lietuvoje tikriausiai turėti nuomonę ar nebijoti prieštarauti vertinama kaip maištas, bet ne asmenybės visuma. Suprantu, kad kai kuriems mane norėtųsi matyti kaip išsigandusią avelę prieš vilką.
Tai tiesiog neįmanoma. Tegu geriau būnu maištaujantis nei beveidis.
Kaip Šventajame Rašte sakoma: „Būk arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave.“
Neturime būti kažkieno kopijos ar nuasmeninti. Tu esi tu, aš esu aš, jis yra jis ir kito tokio pat pasaulyje nėra. Tai, kad visi esame skirtingi, yra nuostabu, svarbu kiekvienam stengtis kiek įmanoma, išlikti sąžiningam ir nuoširdžiam.
– Esate palaidojęs tėvus, seserį – ar buvo tokių momentų, kai jautėtės vienišas, nežinojote, kaip įveikti sielvartą?
– Pasijutęs vienišas esu po paskutinio savo šeimos nario laidotuvių, išgyvenau tai, kad daugiau nieko nebeturiu, esu vienas kaip pirštas, nebėra nieko, kam rūpėčiau, ir niekas apie mane net nepagalvoja. Taip, tai nėra lengvas išgyvenimas, ilgai apie tai galvodavau.
Sielvarto nesu patyręs. Esu tikintis, tad suprantu, kad bet kada gali baigtis gyvenimo kelionė, nes nežinai nei dienos, nei valandos. Turi būti tam tikra dvasine prasme pasiruošęs bet kada išeiti į amžinybę.
Man labai padeda galvojimas apie savo laikinumą.
Man dabar 42 metai ir aš dažnai pagalvoju, kiek nedaug liko ir kaip greitai praėjo laikas.
Sielvartą ar liūdesį įveiksi tik su Dievu.
– Ar gedulo spalva turi būti juoda?
– Tai kultūrinis dalykas – kokia spalva nusistovėjo per šimtmečius kaip gedulo, tokia ji ir yra. Europoje juoda, Afrikoje balta.
Kultūriniai dalykai nesikeičia per kelerius metus, tam kartais reikia šimtmečių ar daugiau.
– Kapų lankymas ir mirusiųjų pagerbimas Lietuvoje tampa jau neskoninga mada, po kurios lieka daug šiukšlių – sudegusių žvakių ir plastikinių gėlių. Ar gali būti ekologiškos kapinės, kai mirusiojo valia jo pelenai išbarstomi gamtoje?
– Normalu, kad artimieji nori uždegti žvakutę ir padėti puokštę gėlių. Jei kapinės didelės – suprantama, kad bus daug gėlių ir žvakių. Nematau čia jokios tragedijos. Tai kultūros dalykas, kuris ateina iš praeities, ir tokie dalykai, kam nors panorėjus ir lydekai paliepus, nepasikeičia kaip pasakoje.
Kad keistųsi, tam reikia labai daug metų. Juokingiausia čia yra tai, kad tie, kurie daug kalba apie neskoningas kapų madas, gėles ir žvakutes, patys į kapines eis su tokiomis pat gėlėmis ir žvakutėmis.
Dėl ekologiškų kapinių norėčiau pasakyti, kad krikščionys, kaip ir judaizmą ar islamą išpažįstantys, niekada neturės jokių ekologiškų kapinių, kai pelenai išbarstomi kažkur ir bet kaip.
Tie, kurie apie tai pasvajoja, nesusimąsto apie svarbius kultūrinius, tikėjimo išpažinimo, vienam ar kitam kraštui būdingus palaikų laidojimo ir gerbimo principus.
Nepriversite jūs tikinčio žmogaus išbarstyti pelenų, nes to negalima daryti. Paprasčiausiai to nebus. O ekologiškos kapinės niekada nebus plačiai paplitęs reiškinys.
– O kiek ilgai galima urną saugoti namie?
– Iki laidotuvių dienos. Po laidotuvių šv.Mišių urna turi būti pagarbiai palaidota mirusiems laidoti skirtoje vietoje.
– Kodėl buvo įkurtas Šv.Augustino religijos studijų centras? Ar tikėjimą gali įkvėpti studijos?
– Tikėjimą gali įkvėpti tiktai Šv.Dvasia, o mano įkurtas Šv.Augustino religijos studijų centras tėra filosofijos, teologijos ir Šventojo Rašto studijos, kurios padeda tobulėti ir praplečia pažinimą.
Argi nenuostabu, kad žmogus gaudosi filosofijoje, teologijoje, pažįsta Šventąjį Raštą? Filosofija ir teologija, krikščionio kelio pažinimas padeda suprasti gyvenimo prasmę, meilę, gerumą, žmogaus dvasią ir giliausius žmogaus troškimus.
