Vaikų namuose užaugusi vilnietė savo vietą gyvenime atrado netikėtai

Viktorija Malachovska (34 m.) nuo trylikos augo vaikų globos namuose. Skeptikai galėjo burbėti, kad nieko gero iš jos neišeis: juk kartą buvo išmesta iš vidurinės mokyklos, be to, būdama labai jauna susirado mylimąjį ir susilaukė sūnaus. Visgi Viktorija nenuklydo į šoną. Jos šeima tvirta ir darni, o mokslus ji susiėmusi baigė ir dabar pati dirba vaikų namuose. Ji gali būti puikus pavyzdys, kad ir turėdamas sudėtingą praeitį žmogus gali pasiekti savo tikslų.

 Viktorija pradžioje galvojo, kad vaikų namuose dirbti negalėtų, bet pamėginusi šiame darbe atrado save.<br>Lrytas.lt nuotr.
 Viktorija pradžioje galvojo, kad vaikų namuose dirbti negalėtų, bet pamėginusi šiame darbe atrado save.<br>Lrytas.lt nuotr.
 Viktorijai jos globotiniai gali skambinti ir vidurnaktį.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Viktorijai jos globotiniai gali skambinti ir vidurnaktį.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Viktorija, būdama trylikos, pati pasiprašė į vaikų globos namus.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Viktorija, būdama trylikos, pati pasiprašė į vaikų globos namus.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Viktorija pradžioje galvojo, kad vaikų namuose dirbti negalėtų, bet pamėginusi šiame darbe atrado save.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Viktorija pradžioje galvojo, kad vaikų namuose dirbti negalėtų, bet pamėginusi šiame darbe atrado save.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Viktorijai jos globotiniai gali skambinti ir vidurnaktį.<br> V.Skaraičio nuotr.
 Viktorijai jos globotiniai gali skambinti ir vidurnaktį.<br> V.Skaraičio nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Nov 2, 2020, 3:54 PM, atnaujinta Nov 3, 2020, 11:20 AM

Viktorija augo Šalčininkų rajone, turėjo 2 jaunesnius brolius ir 2 seses. Tėvus jie turėjo ir viešai jų apkalbinėti pašnekovė nenori. Faktas, kad šeimoje situacija buvo tokia sudėtinga, jog mergina, jos žodžiais tariant, nusprendė „tept slides“ ir pati pasiprašė priimama į vaikų globos namus.

Ten jau gyveno jos jaunesnis brolis. Mergaitė su močiute jį lankydavo ir priėjo išvados, kad globos įstaigoje gali būti geriau nei tikruose namuose.

Atsidūrusi įstaigoje trylikametė savo sprendimo niekuomet nepasigailėjo, nors adaptuotis ir buvo nelengva. „Iki tol savo mokykloje mokiausi labai gerai, o patekusi į naują mokyklą Vilniuje gavau dvejetą. Atsimenu, labai keistas jausmas apėmė – negerai tas dvejetas, bet niekas manęs už jį nebars ir net neturiu kam pasakyti, kad jį gavau“, – atsiminė ji.

Vėliau į globos namus pasiprašė ir jaunesnė Viktorijos sesutė, be to, ji pati pasirūpino, kad čia atkeliautų dar vienas jos brolis. Galiausiai ten visi vaikai ir užaugo. Beje, ir dabar brolių ir sesių tarpusavio ryšys labai stiprus.

„Globos namų direktorė buvo tikrai geras žmogus. Dar tuomet, kai tik vienas brolis juose gyveno, ji ir mus kartu su juo pakviesdavo į stovyklas. Kartu su jais būdama gal devynerių pirmą kartą pamačiau jūrą – man ji paliko didžiulį įspūdį, maudžiausi tol, kol peršalau. Buvo ir gerų vyresnių vaikų, kurie pasirūpindavo jaunesniais“, – atsiminė Viktorija.

Tiesa, augant globos namuose pasitaikydavo visko, tekdavo ir paverkti, ir pakovoti už save, bet iš esmės Viktorija nelaiko institucijoje prabėgusios savo paauglystės bloga.

Būdama septyniolikos, ji buvo perkelta į Jaunimo namus, įrengtus pagal projektą, skirtą jaunuolių savarankiškumo ugdymui. Tačiau ten ji nepritapo, jautėsi vieniša, nors personalui priekaištų ir neturi. „Būdavo, po mokyklos eidavau į senuosius globos namus ir sėdėdavau ten, kol auklėtojas pasakydavo, kad metas išeiti. Eidavau į tuos naujus namus verkdama...“, – atsiminė ji.

Dėl to būdama 17,5 metų ji pasiprašė, kad teta apsiimtų tapti jos globėja, o pati išsinuomojo kambarį pas draugę netoli tetos ir pradėjo savarankišką gyvenimą.

Tada ji jau turėjo vaikiną, už save vyresnį, ir mieliau laiką leisdavo su juo nei mokykloje. Apskritai, nors buvo gudri ir turėjo gerą atmintį, mokslų klausimu atsipalaidavo ir dėl jų nesuko galvos, praleisdavo daug pamokų.

„O tada, pamenu, rugsėjo 1 d. nuėjau į 12 klasę – ir sužinojau, kad esu išbraukta iš besimokančiųjų sąrašų. Tai man buvo spyris į vieną vietą – išsigandusi skambinau draugui ir sakiau, kad dabar tai bus blogai, nes neatnešiu pažymos, kad mokausi arba dirbu, ir negausiu pašalpos. Prašiau, kad skubiai rastų man darbą, na, o jis rado galimybę grąžinti mane mokytis“, – atsiminė Viktorija.

Netrukus išlaikiusi egzaminus ji pastojo, išsikraustė gyventi su būsimuoju vyru, susilaukė sūnaus. Šiam netrukus sueis keturiolika.

Augindama vaiką ji mokėsi ir profesinio mokymo centre įgijo pramonės įmonių prekybos konsultanto specialybę. Beje, ją laiko naudinga, mat išmoko elektroninio raštingumo, dokumentų rengimo pagrindų – žinios pravertė ir vėliau, dirbant kitokio pobūdžio darbą.

Kurį laiką dirbo pardavėja vaikiškų prekių parduotuvėje, dar buvo pradėjusi studijuoti reklamos specialybę, bet jos nebaigė.

Norėjo apsiriboti vienu vaiku

Vyras Viktoriją labai įkalbinėjo susilaukti antro vaikelio. Sakė, kad labai nori dukrytės, ir tikrai gims mergaitė, močiutė tą patvirtino, o Viktorija tik nusijuokdavo, iš kur močiutei tokius dalykus žinoti.

Moteris buvo nusiteikusi, kad užtenka vieno vaiko – tada galės jam palikti būstą, geriau jį aprūpinti materialiai ir kartu pakeliauti. Tokie dalykai jai, užaugusiai vaikų namuose, atrodė labai svarbūs.

Vyras visgi įkalbėjo ją dar vienam vaikui. Išties gimė mergaitė. Jai dabar jau septyneri. Dar iki jos gimimo šeima ėmėsi remontuoti ir apšiltinti būstą. Kad spėtų tinkamai pasiruošti šeimos pagausėjimui, pasiėmė ir paskolą remontui.

Paskola Viktorijai atrodė labai slegiantis dalykas, todėl, kai dukrytei buvo vos keli mėnesiai, ryžosi palikti ją vyrui ir išvykti į užsienį uždirbti pinigų. Išvyko trims mėnesiams ir dirbo labai sunkiai, kartais net po 18 val. per parą, labai ilgėjosi šeimos, bet visgi tikslą pasiekė ir paskolą grąžino.

Tuomet atrodė, kad viskas gerai: skolų nebėra, namai suremontuoti, auga du šaunūs vaikai, bet Viktorijai ėmė kažko trūkti. Vyras jai kartojo, kad ji gali ir nedirbti, jis šeima pasirūpinsiąs, o jai pakaks rūpintis vaikais ir namais, bet jai to nesinorėjo.

„Tiesa, mano vyras labai darbštus, būtent apie tokį ir svajojau. Neatsimenu, kad būčiau mačiusi savo tėvą ar patėvį dirbančius, todėl susidariau nuomonę, kad didžiausias vyriškumo požymis – darbštumas“, – prasitarė Viktorija.

Darbo ieškotis pradžioje nesisekė

Taigi paauginusi dukrytę moteris ėmėsi ieškoti darbo. Kurį laiką nesisekė – tai išgirsdavo, kad neturi analogiško darbo patirties, tai sakydavo, kad jai paskambins, bet skambučio nesulaukdavo. O ji pradėjo graužtis dėl to, kad neturi aukštojo išsilavinimo. „Galiausiai pasakiau vyrui, kad, jei per porą savaičių nieks man nepaskambins dėl darbo, eisiu dirbti į bet kokį prekybos centrą“, – atsiminė ji.

Tuo metu aplankė globos namuose savo buvusią auklėtoją – nuolat tą darydavo. Papasakojo jai apie darbo paieškas, o toji pusiau juokais tarė: „Ateik dirbti pas mus, man rodos, kad tu tiktum.“ Dar paaiškino, kad socialinių darbuotojų padėjėjai gali ir neturėti specialaus išsilavinimo.

„Aš atsakiau, kad kur jau ten man toks darbas, savo vaikams esu gana griežta, o svetimi visai išsilakstys. Bet visgi mintis apie darbą vaikų namuose man įstrigo ir vis sukosi galvoje“, – pasakojo Viktorija maždaug penkerių metų senumo įvykius.

Tiesa, buvo nuėjusi darbintis ir į prekybos centrą. Parduotuvės vedėja, labai maloni moteris, jos išklausiusi pasakė: „Vaikeli, tu pas mus galėsi ateiti bet kada, gal dar pasieškok kažko kito.“

Ir tada Viktorija, kurios niekaip neapleido mintis apie darbą vaikų namuose, kreipėsi į buvusią auklėtoją, toji nukreipė pas direktorę. Pašnekovė parašė motyvacinį laišką, dalyvavo pokalbyje (jam rimtai ruošėsi) ir buvo priimta.

Pradžioje pasirinko dirbti naktine auklėtoja, kad spėtų būti ir su šeima, bet darbas labai įtraukė, tad pradėjo dirbti ir dienos metu, be to, įstojo studijuoti socialinės pedagogikos specialybės ir mokslus baigė.

„Vaikai mane priėmė, nesunkiai užmezgiau su jais kontaktą, gerai suprantu, kas jiems rūpi. Galima sakyti, atradau save šitame darbe, matau jame prasmę“, – pasakojo buvusi vaikų namų auklėtinė.

Vienas skaudžiausių gyvenimo įvykių

Tuo metu jau buvo įsibėgėjusios kalbos apie vaikų globos įstaigų reorganizavimą ir skaidymą į mažesnes šeimynas. Viktorijai ši idėja pasirodė gera, ji nuoširdžiai ja domėjosi ir gilinosi.

Ir štai ji jau trejus metus – bendruomeninių vaikų globos namų (BVGN), priklausančių VšĮ „Atsigręžk į vaikus“, vadovė.

Erdviame bute kartu su darbuotojomis gyvena 8 vaikai nuo 13 iki 18 metų, jie mokomi savarankiškumo, tarkim, patys gaminasi maistą, pinigų taupymo ir kitų reikiamų įgūdžių. Išeina iš namų, kai jau būna susiradę būstą ir darbą ar įstoję mokytis.

Bene sunkiausias dalykas Viktorijai, kuriant bendruomeninius globos namus, buvo tinkamo buto paieška – ji užtruko net 1,5 m. Būstas turėjo būti didelis, su dviem sanitariniais mazgais, na, o šeimininkai turėjo sutikti jį išnuomoti tokiems neįprastiems nuomininkams.

Viktorija atsimena, kaip džiaugėsi, radusi gražų erdvų butą Antakalnyje, kurį jauni šeimininkai mielai sutiko išnuomoti, dar patikino, kad jų name gyvena daug inteligentiškų žmonių, tarp jų ir žinomų, mokslinius laipsnius turinčių pedagogų, taigi jie likimo nelepintų vaikų kaimynystei tikrai neprieštaraus.

Tačiau namo bendruomenė sušaukė susirinkimą ir naujiems nuomininkams kategoriškai pasipriešino. „Aš ir direktorė ėjome į susitikimą su tais žmonėmis, ir jie mus labai užsipuolė, o apie vaikų namų auklėtinius atsiliepė pačiais baisiausiais žodžiais. Aš tuos žodžius priėmiau asmeniškai – juk ir pati seniau buvau toks vaikas – tad direktorė, pajutusi, kaip man skaudu, net suėmė mane už rankos. Tai buvo vienas didžiausių sukrėtimų, susijusių su globos namais, mano gyvenime“, – pasakojo moteris.

Laimei, tinkamą būstą vėliau jie rado. Beje, ir su naujais kaimynais gerai sutaria.

Jie gali daug pasiekti

„Kartu su vaikais ruošėmės kraustytis, kūrėme taisykles, kurių savo namuose turime laikytis. Mūsų namuose aplinka tikrai artima šeimai. Sutariame draugiškai, vaikai ir užsuka pas mane į svečius, bendrauja su mano vaikais, prireikus skambina man kad ir 12 val. nakties. Gražiai jie bendrauja ir su kitais darbuotojais, mūsų komanda – tikrai puiki. Žinoma, būna visko, būna, su vaikais pasipykstam, būna, jie suklysta. Bet stengiamės jiems parodyti, kad mūsų namų durys visuomet bus jiems atviros ir jie sulauks mūsų palaikymo“, – pasakojo Viktorija.

Ji darbe ir rūpinasi paaugliais, ir tvarko dokumentaciją, kitus organizacinius reikalus, ir ieško rėmėjų. Labai džiaugėsi, kai atsirado žmogus, kuris vienai tuo besidominčiai merginai padovanojo galimybę lankyti manikiūrininkių kursus, o kiti vienam vaikinui aštuonioliktojo gimtadienio proga suteikė galimybę pavažinėti „drifto“ bolidu.

Bendraudama su vaikais Viktorija motyvuoja juos stengtis mokytis ir nenuleisti rankų – juk ir užaugę vaikų namuose žmonės gali daug gyvenime pasiekti. Dalijasi su jais ir savo patirtimi.

Puikiai atsimena, kaip pati, gyvendama Jaunimo namuose, mokėsi finansinio raštingumo, žinojo, kad svarbu, jog finansų pakaktų maistui ir būstui, bet vis tiek kartais tarsi aptemdavo protas ir už visus turimus pinigus prisipirkdavo drabužių. Gerai, kad tada močiutė ar teta ją pamaitindavo.

„Myliu savo darbą ir vaikus, jaučiu, kad darau tai, kas yra gera. Tikiu, kad patys pasirenkame, ką veikti su savo gyvenimu. Ir kiekvienas mūsų turime savyje gėrio, kuriuo pasidalinę su kitais galime padaryti pasaulį geresniu“, – sakė V.Malachovska.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.