Pernai Gabija labai džiaugėsi, kad pagaliau pavyko įgyvendinti seniai brandintą sumanymą – atidaryti turinčioms priklausomybę moterims skirtus pagalbos namus „Ramunėlė Rehab“. Deja, dabar, po beveik metų veiklos buvo nuspręsta šiuos namus uždaryti dėl finansinių sunkumų.
Gabija tvirtina, kad veiklos visiškai nenutraukia – ji ir toliau bendradarbiaus su buvusiais kolegomis ir stengsis padėti priklausomiems žmonėms. Be to, netrukus baigs rašyti jų artimiesiems skirtą knygą – juk priklausomybė nuo alkoholio nėra vieno žmogaus problema, tai dar mažiausiai 6-8 sužeistos širdys.
– Kodėl „Ramunėlė Rehab“ užsidarė? Turbūt dabar jums dėl to dabar labai skaudu? – pirmiausia paklausiau Gabijos.
– Kai priimi sprendimus, jau tampa ramu, skaidru ir aišku – sopa ir skauda dažniausiai dar iki paskutinio parašo. Mūsų posūkis link mažiau eikvojančios finansiškai (bet jokiais būdais ne menkiau stiprios vertybių prasme) veiklos buvo atliktas po labai ilgų ne tik mano vienos, bet absoliučiai visos komandos svarstymų, pokalbių ir labai objektyviai įvertinus situaciją – tiek įmonėje, tiek šalyje.
Žinoma, kad užsidarymas – tai ne atidarymas. Aišku, kad tai – viešas pralaimėjimas, nes startuojant ne tokio tikslo siekiame.
Tačiau, kaip žiūrėsi. Taip, namų nesugebėjome išlaikyti, tačiau kiek daug laimėjome! Juk paskleidėme žinią apie ligos stigmas ir įvairiausias galimybes sveikti (per pusantrų metų šia tema daviau beveik 40 interviu), atvėrėme erdves žmonių diskusijoms, įtraukėme savanorius, užmezgėme begales vertingų kontaktų.
Sveikimo keliu nukreipėme būrį priklausomų žmonių ir jų šeimų. Žinau ir atsimenu juos visus ir visas iki šiol – vardais. Darbo specifika tikslingai neleidžia užmegzti itin artimo ryšio, tačiau per nuotolį juos stebiu, matau, jaučiu. Man tai labai svarbu. Taigi galime sakyti, kad pasirinkome ne turėti, o būti.
– Taigi per vienerius darbo metus ne vieną moterį įkvėpėte keistis?
– Priklausomybė nuo alkoholio – liga, kruvinais nasrais išsišiepęs žvėris, tad apie įkvėpimą čia kalbame saikingai. Dirbti su liga reikia kompleksiškai, kiekvieno žmogaus atveju labai unikaliai ir skirtingai, tačiau – labai aiškiai, žinant taisykles ir jų laikantis.
Keistis priklausomybių specialistai ir gydytojai tikrai padeda, nes būtent toks ir yra žalingai vartojančio arba jau priklausomo žmogaus tikslas – keisti ne požiūrį, o elgesį, taip pat – suprasti, jog dėl to, kad geria alkoholį, vartoja psichotropines medžiagas, lošia atsiranda praradimai, žala, netektys.
Tada profesionaliai palydai švelniai į nugarą pučiant šiltą orą, susikūrus sėkmės planą, jis gali kurti save iš naujo. Tiesa, labai pamažu ir labai saikingai.
– Gal, dirbdama priklausomybių konsultante, pastebėjote, kas labiausiai įkvepia žmones pokyčiams?
– Priklausomybės liga, jei jau ją papuoštume gražiu vardu, yra kaip rožė – jos žiedas ne iš kelių žiedlapių, kaip kokios traškios tulpės, lelijos ar kalijos, o iš šimto plonyčių, persipynusių, persidengusių žiedlapių. Kiekvienas iš jų yra absoliučiai vienintelis toks, be to, vieni ryškiai matomi iš išorės, o kiti juk susirango ir slepiasi giliai viduje. Sveikdamas žmogus po vieną tą žiedlapį atranda, pamato iš naujo, kitaip.
Lygiai taip pat ir priklausomybių konsultantai: mes turime įrankius, kaip žmogų prakalbinti, užmegzti ryšį, perlaužti neigimo fazes, sukelti abejonę ir tada jau nukreipti. Štai čia prasideda bendradarbiavimas: vienam reikia detoksikacijos, kitam – jau meditacijos.
Toks nukreipimas, nuolatinis pulso stebėjimas su psichoterapeutais, psichiatrais, toksikologais, socialiniais darbuotojas, Al-ANON ir AA grupių vedliais ir yra komandinio darbo modelis. Visi kartu bandome metodikas, taikome praktikas, „masažuojame“ žmogų iš visų pusių. Niekada nežinome, kas konkrečiai suveiks, koks autoritetas bus išgirstas, kokia situacija leis pradėti stotis arba atvirkščiai – leis vėl slidinėti.
– Ar kartais neapima bejėgiškumas, kad visgi neišeina nuo alkoholio priklausomiems žmonėms padėti ir jie vėl „atkrenta“?
– „Aiškus kontraktas“ – štai ko esu išmokyta jau gerus dvidešimt metų. Jei pagrįstai ir profesionaliai žinau, ko siekiu, kaip siekiu ir kokių vertinimo kriterijų tikėtis – tada vietos nusivilti ar likti be pasitenkinimo jausmo žymiai mažiau.
Atkryčio mes tikrai nevertiname kaip pralaimėto karo. Kaip sako didieji priklausomybių ekspertai, dirbantys šioje srityje per 50 metų, pasaulis jau tikrai susipažino su liga, moksliškai pagrindė smegenų reakcijas į norą svaigintis, atliko tūkstančius bio-psicho-socialinių būsenų tyrimų, sukūrė netgi cheminių vaistų, tačiau niekas iki šiol negali suvaldyti atkryčio.
Taigi žmogaus grįžimą prie vartojimo priimame kaip sveikimo dalį – jis ar ji pasitikrina ir pamato, kad vis dėlto nevaldo, nekontroliuoja situacijos, kad vėl skaudina save ir kitus. Tada visiškai tikslingai ir sąmoningai, su pagalba ir palaikymu, jis iš naujo grįžta prie sveiko gyvenimo būdo.
Žinoma, neturime to painioti su toksišku elgesiu, kai žmogus nedaro nieko, o tik „atkritinėja“. Tai yra tiesiog lėtinis žudymas savęs ir kitų, joks ne atkrytis.
Grįžtant prie galimo nusivylimo, turiu aiškiai pasakyti, kad mano darbas – ne „padaryti“ žmogų blaivą, ne „pataisyti“, ne „atvaryti į protą“. Mano, kaip priklausomybių konsultantės, užduotis – suteikiant visokeriopą palaikymą ir specifines žinias, nutiesti jam per griovį rąstą. Juk šiuo metu pats vienas griovio pereiti nepajėgus (akivaizdu, nes bandė ne kartą ir ne du), be to, į tą pačią bedugnę jį nuolat stumia ir vis dar gajus mūsų visų tamsumas, nesuvokiant ligos ir vertinant ją per sovietmečiu įskiepytą bevalystės, apsileidimo ir degradavimo prizmę.
– Ką norėtumėte pasakyti geriantiesiems ir jų artimiesiems, kaip paragintumėte juos ieškoti pagalbos?
– Liga yra lėtinė ir progresuojanti. Tai reiškia, kad jei nieko nedarysite, ji neliks čia, kur esate dabar. Emocinė ir fizinė sveikata prastės, psichoaktyvių medžiagų dozės augs, tikimybė mirti arba žūti apsvaigus – taip pat.
Lygiai tas pats galioja ir artimiesiems. Prarasti save šeimos nariai rizikuoja vienodai, kaip ir vartojantis: jie irgi serga, jie irgi jaučiasi neįvertinti, yra praradę pasitikėjimą savimi, jau sunkiai bendrauja, yra pasitraukę į vienumą, linkę į kraštutinumus ir perfekcionizmą, neturi kantrybės, o visa tai sukuria grandininę reakciją sprendimams ne tik namie, bet ir darbuose, versluose. Taigi ateiti bent vieno pokalbio (abiem pusėms!) – tai jau tikrai mažesnė bėda, nei laukia tos, kurios užgrius lavina, jei nieko nedarysite. Prisiekiu, žinau, mačiau ir matau kasdien.
Tai veiks, jei veiksite jūs. Tą irgi galiu garantuoti, nes yra pavyzdžių, kurie primena, kad susitinkame ir gyvename ne veltui – kad ir ta moteris, kuri iki pirmojo „Padėkite, prašau?“ ilgus metus gėrė po butelį degtinės kasdien. O dabar štai – ji daugiau kaip 600 dienų jau gyvena savo gyvenimą, dirba, keliauja, skaito, bendrauja su draugėmis, padeda auginti anūkėlius ir džiaugiasi. Pirmiausia, savimi. Paskui – dideliu ir gražiu gyvenimu. Blaiviu, žinoma.
