Dabar dvynėms Viktorijai ir Kotrynai – 16 metų. Dėl cerebrinio paralyžiaus jos juda vežimėliais, tačiau gali ir pasigaminti maisto, ir susitvarkyti savo kambarius, ir puikiai mokosi. „Man jos atrodo paprasti vaikai, nebandau joms įtikti dėl to, kad jos kažko negali“, – sakė Laura.
Prisimindama praeitį ji prisipažino, kad nėštumas jai su tuomet dar būsimu vyru Laimonu buvo netikėtas. Po to laukė dar vienas netikėtumas – nuėjusi pas ginekologę po echoskopijos išgirdo, kad laukiasi dvynių. Tai buvo dovana vyrui, nes kaip tik buvo jo gimtadienis.
Pradžioje žinios apie dvigubą nėštumą abu jautėsi priblokšti, o kai su ja apsiprato, pradėjo galvoti, kad bus gerai – tuo pat metu užsiaugins du vaikučius.
Daug baisesnė staigmena buvo gimdymas, staiga prasidėjęs 31 nėštumo savaitę. „Viskas įvyko greitai, o tai, kas joms nutiko, tikriausiai yra gimdymo trauma. Iki tol aš nė nežinojau, kad tiek daug vaikučių gimsta anksčiau laiko, taip pat nežinojau, kad tiek daug gimsta dvynukų – mano mergaitės tą dieną Antakalnio klinikose buvo jau trečia porelė. Dažnai anksčiau laiko gimę dvynai auga sveiki, na, o mums teko kitokia dalia“, – dabar jau ramiai pasakojo Laura.
Mergaičių raida buvo sulėtėjusi, o kai joms suėjo metukai, tėvai išgirdo diagnozę – cerebrinis paralyžius. „Žinoma, buvo labai skaudu, bet raminau save, kad jos yra dvi – ir aš turiu dvi rankas, taigi galėsiu jas nešioti ir jomis pasirūpinti. Gal skaudžiau nei man buvo seneliams, juk jie ilgiau gyvenę sovietmiečiu, kai neįgalūs žmonės buvo atstumti, tarsi jų nė nebūtų“, – pastebėjo Laura.
Tėvai dvynes augino, neakcentuodami jų negalios ir žiūrėdami į jas kaip į paprastus vaikus, tik neužmiršdami įvairių mankštų ir reabilitacijų. Šeima daug kartu keliaudavo ir pramogaudavo. Apvažiavo nemažai Europos šalių, daugiau dėmesio skirdami gamtai, miegodami palapinėje.
Šeimoje auga ir trečia dukra, Patricija, kuriai beveik aštuoneri. „Stengiamės jos nelepinti, bet ne visada pavyksta... Ji mums visiems – tikras saulės spindulėlis. Ji tokia gyva ir energinga, kad kai buvo mažesnė, net būdavo akimirkų, kai pamanydavau, jog ją auginti ne lengviau negu dvynes“, – nusijuokė mama.
Dvynės seniau vaikščiodavo pačios, pasiremdamos lazdelėmis. Visgi patogiau ir greičiau judėti vežimėliais. Kotrynos sveikatos būklė geresnė nei Viktorijos, tad jos kambarys – antrame namo aukšte, ji į viršų užlipa, įsikibusi turėklų. Kambaryje gali judėti pati, tik svarbu, kad visada turėtų kur atsiremti.
Į namą, esantį tolėliau už Vilniaus, kur į kiemą net atklysta stirnos, šeima atsikraustė šių metų vasarį. Nesiekė, kad būstas būtų pritaikytas turintiesiems negalią, tik atkreipė dėmesį į tai, kad būtų pakankamai erdvės judėti vežimėliais.
„Manome, kad gyvenant paprastoje aplinkoje joms lengviau prisitaikyti ir kitur, kad ir keliaujant po užsienį nekyla sunkumų“, – pastebėjo mama.
Kai kurie prisibijo bendrauti
Dvynės lanko 10 klasę Vilniaus Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje, garsėjančioje tuo, kad joje kartu sėkmingai ugdomi sveiki ir turintys negalią vaikai. Sesių klasėje, be jų, yra dar vienas ypatingas vaikas (seniau buvo du), o kiti – įprastos raidos, ir jie visi gerai sutaria. Šiuo metu, kai pereita prie nuotolinio mokymosi, merginos ilgisi klasės draugų.
„Būdavo ir taip, kad, kai jos su klase vykdavo į ekskursijas, aš jas lydėdavau. Bet nesijausdavau labai reikalinga – tai vienas, tai kitas bendraklasis paimdavo pastumti jų vežimėlius, kad būtų greičiau, eidami jie sau plepėdavo, ir viskas būdavo gerai“, – pasidžiaugė mama.
Jaunėlė Patricija žino, kad jos sesės turi bėdų su sveikata, negali vaikščioti taip, kaip ji, bet to nesureikšmina. Ji lanko tą pačią mokyklą, jos klasėje mokosi raidos sutrikimą turintis berniukas, su kuriuo ji labai susidraugavo.
„Patricija su tuo vaiku draugauja ne todėl, kad norėtų jam padėti, ji bendrauja su juo taip pat, kaip su visais. Juk negalią turintys žmonės būtent to ir nori – kad su jais būtų bendraujama taip, kaip su visais. Man keista, kad kai kurie mūsų su vyru draugai sako, kad jiems nejauku, nes nežino, kaip su mūsų dukromis bendrauti – žinoma, kad paprastai. Pabandę tą daryti, jie pamatytų, kad su jomis yra apie ką pasišnekėti – jos išprususios, daug kuo domisi, mėgsta skaityti knygas“, – pastebėjo mama.
Mama būna griežta
Be skaitymo, abi mergaitės mėgsta žiūrėti filmus, bendrauti su draugais bent jau internetu. Be to, Kotryna mėgsta fotografuoti – įsitikino, kad ir sėdint vežimėlyje galima pagauti puikių kadrų, o Viktorija iš karoliukų gamina papuošalus. Tiesa, pomėgiams joms šiuo metu lieka nedaug laiko, nes abi yra labai kruopščios ir pareigingos.
„Dabar, kai mokomasi iš namų, kai kurie mokytojai galvoja, kad vaikai turi daug laiko, ir duoda daugiau darbo, taigi krūvis nemažas. Jos labai atsakingos, stengiasi viską atlikti nepriekaištingai, taigi kartais prie namų darbų sėdi iki išnaktų. Jaunėlė sesė visai kitokia – jai namų darbai buvę nebuvę“, – pastebėjo mama.
Pridūrė, kad pati dukroms yra gana griežta ir reikli. „Būdavo, artimieji man priekaištauja, kam aš iš dvynių tiek daug reikalauju – juk joms ir taip nelengva. Bet noriu, kad jos būtų savarankiškos, juk aš ne visada būsiu šalia. Tad negi lauksiu, kol joms sueis aštuoniolika, ir tada pradėsiu mokyti gaminti maistą ar klotis lovas?“ – pastebėjo Laura.
Abi dvynės, paklaustos apie mamą, patvirtino, kad ji gana griežta, bet jos supranta, kad tai jų pačių labui. „Kartais gal ir tingis kažką daryti, bet juk suprantu, kad turiu stengtis būti savarankiška“, – sakė Viktorija.
„O šiaip mūsų mama tikrai labai gerai ir rūpestinga“, – patikino Kotryna.
Nori būti šunų dresuotojomis
Dvynės identiškos ir savo išvaizda labai panašios, bet skiriasi ne tik savo fiziniais gebėjimais, o ir charakteriais – viena ramesnė, lėtesnė, kita greitesnė ir impulsyvesnė. Kartais jos pasibara, kaip ir visos sesės, bet tikrai turi gražų tarpusavio ryšį. Kai mamos nebūna namie, Kotryna, kuri fiziškai pajėgesnė, pasirūpina Viktorija ir Patricija kaip mama.
„Dvynę sesę turėti labai smagu, tada ji visuomet netoliese ir visuomet jauti jos palaikymą. Mano sesė labai šauni, visada padeda man, kai reikia“, – sakė Viktorija.
Kotryna paantrino, kad dvynę sesę turėti smagu, nors kartais ir suerzina, kai mažiau pažįstantys jas žmones jas supainioja. Tiesa, tie, kurie su jomis bendrauja daugiau, įsitikina, kad jos labai skirtingos.
Baigusios mokyklą, merginos norėtų mokytis toliau, bet dar tiksliai nežino, ką pasirinks – domina įvairūs dalykais. „Yra sakiusios, jog norėtų treniruoti šunis, kad tie galėtų padėti neįgaliesiems – tai paplitę Amerikoje, jos žiūri per „Youtube“ apie tai filmukus. Stengiuosi, kai jos kažko užsinori, sudaryti joms sąlygas, kad tai įgyvendintų, tarkim, Kotryna, kai užsinorėjo, leidome į fotografijos kursus. Bet visgi šuniukais apsikrauti būtų per sudėtinga“, – sakė mama.
Šeimos namuose gyvena brandaus amžiaus šuo labradoras ir katinas iš gyvūnų prieglaudos.
Būna silpnumo akimirkų
Laura dukras vežioja iš užmiesčio į mokyklą Vilniuje, taip pat, kol nebuvo karantino, vežiojo į būrelius – lauko teniso ir triračių sporto. Moteris dirba apskaitos srityje, jos darbas – lanksčiu grafiku, su darbdaviais suderinta, kad prireikus ji išvyks dukrų reikalais.
„Tą kelionės iki miesto laiką išnaudoju bendravimui su vaikais – važiuodami į priekį kalbamės apie dienos planus, atgal – apie tai, ką pavyko nuveikti per dieną. O kai važiuoju viena, pabūnu su savo mintimis. Kartais, kai jaučiuosi prastai, paskambinu kokiai draugei ir sakau, kad noriu pasipasakoti, kaip man blogai, o ji tegul pasako, ar tikrai viskas taip baisu. Ir, kol kalbu, pati pajuntu, kad palengvėjo“, – prisipažino Laura.
Mat ir dabar jai būna sunkumo akimirkų, juk ne viskas yra paprasta, prieš kurį laiką dukroms reikėjo ir operacijų.
„Mums su vyru merginų negalia yra ne kliūtis, o kaip tik spyris eiti, daryti, stengtis. Visos dukros – tai mūsų šeimos varomoji jėga. Na, o mano vyras man – draugas, ramstis, mokytojas ir didžioji meilė“, – optimistiškai apibendrino Laura.
