Druskininkietis Dominykas Šinkonis savanorystei paskyrė ne vienerius metus, o šiemet beveik pusmetį, per patį karantino įkarštį, studijas sostinėje buvo iškeitęs į savanorystę savo gimtuosiuose Druskininkuose.
Psichologiją studijuojantis jaunuolis pripažino, jog savanoriavimas jam – puiki praktika, papildanti teorines paskaitas ir keičianti požiūrį į gyvenimą.
– Dominykai, kiek laiko savanoriauji?
– Šia veikla užsiimu nuo 17-os metų. Per tuos kelerius metus teko vykdyti veiklą, prisijungus prie „CityAlumni“ iniciatyvos. Ji skatina žmones, palikusius gimtuosius miestus ir miestelius, prisidėti, kuriant bendrą gerovę. Mokyklos metais dalį laisvo laiko paskyriau Druskininkų „Interact“ klubo veiklai, įvairiems renginiams Jaunimo užimtumo centre (JUC), kartu su Druskininkų verslo ir „Rotary“ klubais ugdėme jaunimo verslumą. Kai Išvažiavau studijuoti į Vilnių, kartu su ESN MRU organizavome veiklas užsieniečiams, atvažiuojantiems studijuoti į Vilnių. Dalyvavau daugelyje ES mainų projektų, ten per trumpą laiką susipažinau su įvairių šalių žmonėmis. Lankiausi Gruzijoje, Vokietijoje, Italijoje, pusmetį buvau Izraelyje. Tai – puiki patirtis, kuri prieinama visiems. Per karantiną savanoriavau Gynybos paramos fonde, Druskininkuose.
– Ką nuveikėte kartu su Gynybos paramos fondu?
– Daug komunikavome su Savivaldybe, atlikome jų paskirtas užduotis – kabinome plakatus, dalinome kaukes, su Maisto banku skirstėme maistą, tvarkydavome maisto sandėlius, su kolega iš Druskininkų baigėme mokymus, kaip saugiai suteikti humanitarinę pagalbą karantino metu, pasidalinome žiniomis su Druskininkų socialinių paslaugų centro darbuotojais ir šauliais.
– Ar tuo metu nebuvo baimės ar savisaugos?
– Tuometė situacija buvo tikrai nepaprasta – visi lindi namuose, nežinai, kur gali tykoti pavojus. Juk to mažo „priešo“ – viruso – nematyti. Buvo nerimo ne tiek dėl savęs, kiek dėl šeimos narių. Tėvai važinėjo pas senelius, tai buvo neramu, kad jų neužkrėstume. Bet manau, kad nugalėjo noras tuo metu aktyviai veikti. Akistata su baime buvo, bet turėjau kažką daryti, kad ją įveikčiau ir padaryčiau ką nors naudingo. Darėme viską atsargiai. Gal kartais per daug atsargiai. Važiavome į mokymus, kur analizavome, kaip atlikti humanitarinės pagalbos operacijas. Baimės buvo ir dabar jos yra. Bet, kai saugaisi, atrodo, ta baimė blėsta.
– Ar jautei vidinį pasitenkinimą, kad tuo metu padėjai žmonėms?
– Taip, pasitenkinimas atsiranda, kai į tai pažiūri iš laiko perspektyvos. Tuo metu kartais pagalvoji – kam čia reikia tiek daug veikti, kam ir ką nori įrodyti? Bet vėliau suvoki, kad gal tuomet kažko išmokai, gal susipažinai su žmonėmis, kurie tau padarė tam tikrą įtaką. Gal toliau pradėjai vystyti projektą, kurio negalėtum daryti, jei anksčiau nebūtum kažkur dalyvavęs, susipažinęs su tam tikrais žmonėmis.
Kai žiūri atgal, tai atrodo, kad tos buvusios veiklos detalės kažkur susijungia.
– Šiuo metu išgyvename antrąjį karantino laikotarpį. Ar vėl dalyvauji savanoriškoje veikloje?
– Kvietimų savanoriškai veiklai ar naujų iniciatyvų šį kartą tikrai mažiau, nei pirmojo karantino metu. Galbūt žmonės apsiprato su karantino ribojimais ir prisitaikė. Žinau, kad Karštoji linija ir kiti NVSC padaliniai telkiasi savanorių pagalbą.
Žinoma, atsižvelgiant į ganėtinai didėlius pastarųjų dienų užsikrėtimų skaičius, situacija greičiausiai keisis ir savanoriai bus (yra) labai svarbi grandis kovoje su šio viruso plitimu.
Naujausia Gynybos Paramos Fondo akcija buvo vykdoma PC „Panorama“. Ji buvo skirta edukuoti ir įspėti prekybos centro lankytojus, neteisingai dėvinčius apsaugines priemones – medicinines kaukes. Visi žinome, kad kaukes dėvėti reikia, bet kaip taisyklingai tai daryti ir kas kiek laiko jas keisti, informacijos kur kas mažiau.
– Studijuoji psichologiją. Ar, dalyvaujant savanoriškoje veikloje, Tau padeda žinios, kurias gavai studijų metu? Ar tai, su kuo susiduri realiame gyvenime, tam tikros patirtos situacijos padeda tavo studijoms?
– Yra abipusis ryšys. Savanoriaujant, tenka bendrauti su žmonėmis, o nemaža mano studijų programų dalis susijusi su tarpusavio komunikacija, bendravimu, dauguma procesų, apie kuriuos kalbame per studijas, vyksta, savanoriaujant. Gali realiame gyvenime suvokti, kaip visa tai atrodo ir veikia.
– Ar pavyksta realiame gyvenime pritaikyti teorines žinias?
– Iš tiesų taip. Tai, kaip susijungia studijos ir realybė, labiausiai patyriau, dirbdamas Šeškinės pradinėje mokykloje su vaikais ypatingų poreikių klasėje. Tuo metu pajutau teorijos universitete ir praktikos realiame gyvenime sintezę. Grįžti iš darbo į universitetą ir aptari su dėstytojais, kaip dirbai mokykloje. Kitą dieną ateini į darbą mokykloje ir bandai panaudoti tą informaciją, kurią gavai universitete. Manau, kad visą gyvenimą tenka mokytis, kaip pritaikyti teoriją realybėje.
– Karantinas – tam tikra ribinė situacija. Kaip manai, ar tuo metu kas nors keičiasi sociumo psichologijoje? Ar pastebėjai, kad per karantiną keičiasi žmonių reakcijos į tuos pačius dalykus?
– Man atrodo, kad karantinas visuomenei yra, kaip trauminė patirtis. Kai kurie žmonės net vengia kalbėti apie karantino patirtį, stengiasi neištarti žodžio karantinas. Vengia užsidėti kaukę, nes sugrįžta tie išgyvenimai, kuriuos patyrė pavasarį ir dabar, kai vėl paskelbtas karantinas. Tylus nerimas dėl ateities. Karantinas yra ta situacija, su kuria mes efektyviai dar nesusidorojome. Yra liekamųjų reiškinių, neigiamų pasekmių. Prireiks nemažai laiko, kad išsivalytume.
Kita karantino pusė – jis privertė mus sustoti, pamąstyti. Pats savo kailiu pajutau – pasaulis yra atviras, galima išvažiuoti kitur, bet karantino metu viskas pasikeitė, net mąstymas. Imi galvoti – ką aš galiu padaryti čia, būtent Lietuvoje.
Karantinas privertė mane galvoti, kad gal ir studijuosiu užsienyje, tačiau tikrai grįšiu gyventi ir dirbti į Lietuvą. Kalbėjau su draugais, kurie grįžo iš užsienio. Jie kalba apie tai, kiek daug Lietuvoje mes turime gražių vietų. Karantinas privertė prisiminti ir įvertinti kiek daug mūsų šalyje yra gražių dalykų.
– Dalis Tavo bendraamžių laisvu nuo studijų metu kur nors įsidarbina ir užsidirba pinigėlių. Tu pasirinkai kitą kryptį – savanorystę. Kaip tai vertina draugai? Juk dirbi dykai, o neužsiimi pelną generuojančia veikla?
– Esu girdėjęs tokių replikų. Manau, kad tarp tų dalykų turi būti harmonija. Aš dirbu laisvalaikiu, savaitgaliais – padavėju. Turiu ir kitų darbų, bet neleidžiu tiems darbams užgožti kitų mano norų – idėjų kur nors savanoriškai dalyvauti. Jei matau savo indėlį prasmingą, nenoriu atsisakyti.
– Tau pinigai nėra dominantė, aplink kurią viskas sukasi?
– Tikrai jie nėra pirmoje vietoje, tačiau ir ne paskutinėje. Galvoju, kaip apsirūpinti, kad būtų pamatas po kojomis, kad banko sąskaitoje nebūtų nuliukai, kad galėčiau planuoti gyvenimą ir laisviau bei saugiau jaustis.
– Studijuoji Vilniuje, ten praleidi didžiąją gyvenimo dalį. Kas tau yra Druskininkai?
– Druskininkai man yra namai. Tai pirmas žodis, kuris asocijuojasi su šiuo miestu. Druskininkai – vieta, kurioje visos durys jaukios, atrodo, visur manęs laukia. Čia daug draugų, šeima, organizacijos ir veiklos, su kuriomis brendau, kaip asmenybė. Druskininkai – saugus kampelis, į kurį visada galiu sugrįžti, atsigauti ir įrodyti daug dalykų. Sau ir kitiems.
– Ar jautiesi kurorto bendruomenės dalimi?
– Tikrai taip!
– Kaip dėlioji savo gyvenimą? Kur galvoji gyventi ir dirbti, ar tau svarbi geografinė lokacija?
– Dabar mąstau lokaliai. Bet galvoju ir apie studijas užsienyje, nes matau, jog ten yra tokių programų, kurių man dabar labai reikia. Magistro studijoms ketinu pasirinkti užsienio universitetą.
– Ar specialiai domiesi kokia nors psichologijos sritimi?
– Nyderlanduose labai rimtai domimasi psicholingvistika ir kitomis mažiau „populiariomis“ psichologijos šakomis. Jos mane traukia. Tyrinėjimas užsienyje yra stipresnis, žinau, kad ten galiu daug ko išmokti. Manau, kad nauji žmonės, naujos patirtys, tarptautinis tinklas yra labai reikalingi bet kokios srities profesonalui. Žinoma, psichologijos srityje ir Lietuvoje galima pasiekti puikių rezultatų, teko bendrauti ir mokytis iš tikrų savo srities profesonalų.
– Kaip įsivaizduoji save po 10 metų? Ar gyveni šia diena, ar dėlioji viską į priekį?
– Dėlioju į priekį, bet labai atsargiai. Nežinau, kur ir su kuo būsiu. Tikiu, kad turėsiu daug veiklų, norėčiau, kad jos keistųsi, savaime apsijungtų. Tikiu, kad po dešimties metų gebėsiu suteikti profesionalias konsultacijas savo srityje. Manau, kad psichologinė terapija yra tas kelias, kuriuos noriu eiti. Noriu gauti tinkamą kvalifikaciją ir kokybiškai atlikti darbą.
– Ką tau suteikė savanoriška veikla? Ką ji gali duoti tavo ateičiai? Gal pasąmonėje nusėdo kokie nors svarbūs dalykai?
– Atsirado nesavanaudiškumo dominantė. Kai padedi įgyvendinti kokią nors idėją, suvoki, jog ir tu gali prie jų įgyvendinimo prisijungti. Savanorystė duoda kūrybiškesnį ir iniciatyvesnį požiūrį į gyvenimą– negalvoji apie dalykus, kurie atrodo neįmanomi: kur aš rasiu žmonių, resursų? Bet užtat surandi žmonių, kurie, vedini idėjos, iniciatyvos ir ambicijos, padeda tai įgyvendinti. Tu negalvoji, kas sutrukdys, bet galvoji, kaip tai padaryti. Savanorystė pakeičia požiūrį į gyvenimą.
