Airio ir lietuvės šeimoje Šiaurės Airijos sostinėje Belfaste gimęs ir vienuolika su puse metų ten gyvenęs Luke Lietuvoje dažniausiai jau vadinamas Luku.
Jis savęs nelaiko ypatingu, tačiau šeimos nariai, bičiuliai ir treneriai tvirtina – vaikinas gimęs čiuožti.
„Labai nenorėjau vykti gyventi į Lietuvą, – penkerių metų senumo įvykį prisimena Lukas. – Man tuomet atrodė, kad noriu gyventi tik Airijoje, kur mano draugai.“
Luko mama Kristina prisimena, kad tuomet dvyliktus metus ėjęs vyresnysis sūnus jautriai reagavo į tėvų sumanymą kraustytis gyventi į Lietuvą.
Airijoje, kur gimė ir prabėgo vaikystė, vaikui viskas buvo sava ir artima. Persikėlimas Lukui buvo skaudus ir atrodė nereikalingas.
Nors Airijos gamta turi savo žavesio, dėl vandenyno įtakos ir šalies geografinės padėties formuojasi nuolatiniai ciklonai.
Todėl sutuoktiniai nusprendė, kad Lietuvoje, kur vyrauja keturi metų laikai, jiems, mėgstantiems įvairią veiklą gamtoje, būsią daug geriau.
Dabar ir Kristina su ilgesiu prisimena gyvenimą jai sava spėjusioje tapti vyro gimtinėje, tačiau Lietuvos klimatas geresnis, o dėl dažniau pasirodančios saulės čia, Luko mamos tėvynėje, jie jaučiasi kur kas laimingesni ir dažniau šypsosi.
Vis dėlto į Druskininkus, kur ligi šiol lankydavosi tik vasaromis, persikėlęs Lukas greit pritapo naujoje vietoje.
Mama vyresnį sūnų tą pačią vasarą, vos persikėlus, nuvedė į Jaunimo užimtumo centro stovyklą, kur bendrauti mėgstantis vaikas susirado draugų.
Tiesa, kalbos barjeras buvo didžiulis. Kol gyveno Airijoje, šeimoje daugiausia buvo kalbama angliškai.
Iš pradžių Lukas su bendraamžiais kalbėjo angliškai, o po metų – jau lietuviškai.
Jam, skirtingai nei jaunesniam broliui Mattui, kuris Airijos mokykloje mokėsi tik metus, mokytis buvo sunkiau.
Su tėvais ir jaunesniuoju broliu Mattu, kuriam dabar 9-eri, Lukas gyveno netoli Monachano miestelio ir lankė nedidelę vietos mokyklą, kur visi vienas kitą pažįsta. Ten baigė 7 klases.
Daugelyje Airijos mokyklų vaikai praleidžia daugiau laiko nei Lietuvos mokyklose. Po pamokų visi lieka ruošti pamokų, dalyvauja kitoje veikloje. Į namus paimami tėvams baigus darbus.
Iki 8 klasės jiems dėsto vienas mokytojas. Airijoje Lukas jautėsi labiau globojamas.
Mažame kaimelyje bendruomenės gyvenimas aktyvesnis nei didmiestyje. Jo mokykloje tradiciškai vykdavo sporto dienos.
Įvairių rungčių varžybose su savo vaikais labai aktyviai dalyvaudavo ir tėvai.
Lukas visada pelnydavo prizines vietas. „Man labiausiai patikdavo žaisti galų futbolą, – sakė Lukas. – Tai žaidimas, panašus į futbolą ir regbį: kamuolys kaip futbolo, vartai – kaip regbyje.“
Lietuvoje turėdamas vis kitus skirtingų dalykų mokytojus Lukas iškart pasijuto suaugesnis.
Dabar, einant penktiems gyvenimo Lietuvoje metams, Lukas nebesigaili palikęs Airiją, kur gimė ir patyrė pirmus vaikystės džiaugsmus.
Nors lietuviškai laisvai dar nekalba, linksmu būdu ir geranoriškumu vaikinas traukte traukia prie savęs žmones.
„Manau, esu panašesnis į tėtį, – svarstė Lukas. – Kai reikia, būnu rimtas, kai nereikia, mėgstu juokus ir pokštus.“
Luko šeimoje sportą ir aktyvų poilsį mėgsta visi – vasarą plaukioja kanojomis, rengia iškylas gamtoje, dažnai apžergia dviračius. Visi trys šeimos vyrai – tėvas ir abu sūnūs – mėgsta ekstremalius pojūčius ir čiuožia snieglentėmis.
Prieš keletą metų Lukas, jau gyvendamas Druskininkuose, buvo aistringai susižavėjęs fotografavimu. Kalėdoms dovanų gavęs gerą fotoaparatą vaikinas net buvo pakviestas padirbėti vietos laikraštyje fotografu.
Meninių gebėjimų turintis jaunuolis daugiausia fotografavo gamtą, vėliau žmones.
Lukas pagaudavo išskirtinius kadrus, jo nuotraukos labai meniškos.
Svajoja apie olimpines žaidynes
Vis dėlto sportas nugalėjo – dabar visas Luko gyvenimas sukasi tik apie snieglentę. Draugai sako, kad jis čiuožia snieglente taip, tarsi lenta būtų priklijuota prie pėdų, net vaikšto taip, tarsi čiuožtų.
Iš pradžių Lukas pusę metų Druskininkų „Snow Arena“ nuo kalnų čiuožinėjo slidėmis, bet greit panoro čiuožti tik snieglente.
„Mano tėtis čiuožė snieglente, todėl panorau ir aš, – prisipažino Lukas. – O neseniai prie mūsų prisijungė ir Mattas.“
Slidinėjime įprastos slalomo rungtys vaikinui pasirodė nuobodžios.
Šokinėti su snieglente ant metalinių vamzdžių, įveikti tramplinus, visaip vartytis itin pavojinga, ne kartą teko ir skaudžiai kristi, bet aistra snieglentei daro savo – sunkėjančios rungtys verčia labiau stengtis.
Reikia lavinti kūną išlaikant pusiausvyrą, taip pat būti stipriam fiziškai.
Lukui labiausiai patinka čiuožti laisvu stiliumi. Čiuoždamas ir įveikdamas sudėtingas kliūtis sportiškas vaikinas jaučiasi nugalintis save.
Vakarais arenoje Lukui jau tenka padirbėti ir slidinėjimo instruktoriumi. Gavęs C kategorijos slidinėjimo instruktoriaus pažymėjimą jis džiaugiasi galimybe mokyti čiuožti pradedančiuosius.
Lukas užsibrėžė gauti ir B kategorijos slidinėjimo instruktoriaus pažymėjimą, tik tam egzaminus laikyti reiksią kalnuose. Tuomet galės dirbti sudėtingesnių distancijų instruktoriumi Austrijoje ar kitose šalyse.
„Snow Arena“ Lukas neturi nuolatinio čiuožinėjimo grafiko, be to, ir sąlygos ne visai tokios kaip kalnuose.
Išvykęs į stovyklas užsienyje su snieglente kalnuose jis būna nuo ankstaus ryto iki vakaro.
Neseniai su snieglente padaręs salto kandidatas į Lietuvos snieglenčių jaunių rinktinę L.Pūtys Gallagheris neslepia džiaugsmo. Ir išduoda savo svajonę kada nors dalyvauti žiemos olimpinėse žaidynėse.
