Brandi ramybė brandžių žmonių, pažinusių ir neviltį, ir išsiskyrimus, ir laukimą, o svarbiausia – laiko patikrintą meilę. Ja alsuoja kiekviena Dormantės ir Jurgio namų kertė.
Dormantės iš molio pradėtas statyti namas Gojuje, kai Jurgis dar nebuvo visam laikui grįžęs pas ją, jau tapo jų bendrais namais ir kitur savo gyvenimo jie nebeįsivaizduoja.
Jei ir ištrūksta kur nors kelioms dienoms, ilgai neužtrunka – miesto triukšmas erzina, nuo didelių kompanijų ar renginių jie ir iki pandemijos buvo atpratę, todėl kuo greičiau skuba atgal namo – prie savo miško, pas savo avis, šunis. Į savo brandžią tylą. Ir tam karantinas nedaro jokios įtakos.
Lyg romano siužetas
Dormantės ir Jurgio meilės istorija galėtų tapti epinio romano siužetu. Jis – žydas litvakas, gimęs ir užaugęs Kaune. Dormantė – irgi kaunietė lietuvė. Jų meilės istorija prasidėjo apie 1971-uosius. Kaip Mozė žydus po dykumą vedžiojo keturiasdešimt metų, taip Dormantė Jurgio, sugrįžtančio iš Izraelio, laukė beveik trisdešimt metų.
Tas laukimas prilygsta beveik stebuklui, nes Dormantę iš Pažadėtosios žemės buvo pasiekusios žinios, kad Jurgis žuvo. O jis, sovietmečiu su tėvais išvykęs į Izraelį, neturėjo galimybių bent trumpam aplankyti mylimąją.
„Jurgis – ypatingas žmogus. Juk nedažnas sugeba pats sau pasakyti tiesą“, – apie vyrą kalbėjo Dormantė. Bendras jų gyvenimas Gojaus kaime, nutolusiame maždaug 30 kilometrų nuo Vilniaus, prasidėjo prieš trylika metų.
Drąsus ir ypatingas Jurgis tuo, kad jau gyvendamas su tėvais Izraelyje jis atvyko į gimtąjį Kauną 1999 metais ir per bendrus draugus susirado Dormantę.
„Jau buvau susitaikiusi su tuo, kad Jurgio daugiau nebepamatysiu. Pabendraudavau su juo sapnuose arba mintimis apie jaunystės laikus, kai susitikus M.K.Čiurlionio muziejuje Kaune abiem atrodė, kad mūsų meilė – amžina“, – atviravo Dormantė.
Iki Jurgio atvykimo Dormantė, baigusi tuometį Vilniaus dailės institutą, jau buvo žinoma keramikė ir turėjo penkias dukras. Jurgis irgi buvo baigęs meno koledžą, sukūręs šeimą, susilaukęs trijų vaikų.
„Tą vakarą paskambino kaimynė ir paprašė kuo skubiau užeiti. Maniau, kad draugei vėl reikia paguodos. Tik šį kartą teko klausytis ne kaimynės nuoskaudų, o apsikabinti su Jurgiu.
Tuomet supratau, kad jausmai, užgimę prieš daugybę metų, vis dar tokie pat. Tą naktį ilgai kalbėjomės. Grįžusi namo raudojau labiau negu tada, kai sulaukiau klaidingo pranešimo, kad Jurgis žuvo“, – nesigėdijo savo jausmų Dormantė.
Ryžosi skirtis
Antrą kartą Jurgio į Izraelį ji nebelydėjo. Nenorėjo išsiskirti keliems dešimtmečiams. Išvažiuodamas jis Dormantei nieko nežadėjo, tik pasakė žodžius: „Tu privalai būti laiminga.“
Jurgiui išvažiavus ji suprato, kad laiminga galėtų būti tik su juo. O jeigu bus laiminga, bus gerai ir jos vaikams.
Grįžęs į Tel Avivą Jurgis permąstė savo tenykštį gyvenimą ir pats sau pasakė, kad visa tai, ką kūrė Izraelyje su iš Pietų Afrikos Respublikos kilusia žyde – netikra, kad meilės jie vienas kitam nejaučia.
Nebenorėdamas gyventi dvilypio gyvenimo Jurgis žmonai pareiškė norįs skirtis. Tokį sprendimą jis priėmė nesitaręs su Dormante. Netrukus skirtis nusprendė ir jos šeima. Tik Dormantė su vyru išsiskyrė taikiai, o Jurgiui teko beveik nunešioti geležines klumpes, kol galėjo atvažiuoti į Lietuvą.
Prireikė net septynerių metų įveikti Izraelio skyrybų įstatymų ir buvusios žmonos kliūtis.
Per tą laiką Dormantė su Jurgiu galėdavo pasimatyti tik Izraelyje.
„Mano kelias buvo labai sudėtingas ir skausmingas, bet jausmai sprogdino, todėl visi sprendimai tarsi išplaukė savaime. Taip, kaip gyvenau iki susitikimo su Dormante, daugiau gyventi nebegalėjau.
Po viešnagės Lietuvoje manyje įvyko ilgai brendęs lūžis. Dormantė po trisdešimties metų galėjo pasakyti, kad manęs nebemyli ir man būtų tekę su tuo susitaikyti.
Bet mano sprendimas skirtis tada jau nebepriklausė nuo to, ar skirsis su vyru ji.
Vis tiek būčiau išsiskyręs. Galėjau meluoti ir žmonai, ir sau. Vyrai juk turi meilužes, žmonos – meilužius. Tačiau man toks gyvenimo būdas nepriimtinas. Todėl ir pasakiau: „Po velnių, priimkite mane tokį, koks esu!“ – atviravo Jurgis.
***
Visą straipsnį skaitykite „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“, kuris kartu su šventiniu numeriu pasirodys ketvirtadienį, gruodžio 31 d.
