Apie tai, kad yra nuominuotas apdovanojimui, Tautvydas sužinojo, būdamas darbe. Vyras dirba statybose, jo sritis – po žeme esantys vamzdžiai ir kita įranga.
„Buvo paskutinė darbo diena prieš Kalėdų atostogas ir darbo nebuvo daug, tad atsisėdau panaršyti telefone. Kažką maigydamas pamačiau, kad viena mano pažįstama iš Peterboro parašė, jog yra nominuota „Tyliojo herojaus“ apdovanojimams. Iš karto už ją pabalsavau, o tada pasidarė smalsu, kokie dar žmonės nominuoti, ir tada pirmoje vietoje pamačiau save. Labai nustebau, o tada net apsiverkiau. Na, gal ir darau kažką gero, bet tą darau, nesitikėdamas jokio įvertinimo, ir tai, kad buvau pastebėtas, mane labai sujaudino“, – pasakojo Tautvydas.
„Tyliojo herojaus“ apdovanojimas skiriamas už emigrantų daromus gerus darbus ir Lietuvos vardo garsinimą. Tautvydas prisipažįsta, kad emigracijos pradžioje ambicijų užsiimti labdara neturėjo, o gražų titulą atnešęs sumanymas jam kilo 2017 lapkritį švenčiant dukros gimtadienį.
„Iš Londono buvo atvykusi vyresnė dukra su draugu, kepėme prie namų šašlykus ir leptelėjau, kad kitą vasarą važiuosiu dviračiu iš Anglijos į Lietuvą. Dukros draugas dar paklausė, gal aš kvailas, aš atsakiau, kad gal...“ – atsiminė Tautvydas.
Kadangi kitą dieną šis sumanymas vyro neapleido, jis su su bičiuliais pašnekėjo, kad kelionė dviračiu neturėtų vykti tiesiog šiaip sau – ji gali būti kažkam skirta.
Aplinkiniams nekilo abejonių, kad ji turėtų būti skirta Kamilei – šešerių metų Tautvydo dukrai, kuriai diagnozuotas Downo sindromas. Tiksliau, ne konkrečiai jai – mergaitė ir taip viskuo apūpinta ir diskriminacijos Anglijoje nepatiria – o šį sindromą turintiems Lietuvos vaikams, kurių padėtis neretai sunkesnė.
Taigi Tautvydas Tyliojo herojaus apdovanojimu įvertintas už tūkstančius dviračiu numintų kilometrų, o į keliones jis leidžiasi, siekdamas padėti Downo sindromą turintiems Lietuvos vaikams.
Sumanęs rengti žygį, vyras dar tarėsi su šeima, sulaukė jos pritarimo, o tada susisiekė su Lietuvoje esančios Žmonių su Downo sindromu ir jų globėjų asociacijos vadove Neringa, kuri jo idėjai pritarė. Tada sekė rėmėjų paieška, organizuotas aukų rinkimas feisbuke, ir pavyko Lietuvos vaikams surinkti apie 10 000 Eur.
O 2018 m. vasarą įvyko pirmasis žygis – Tautvydas išvyko dviračiu iš Lutono. Vokietijoje prie jo prisijungė iš Švedijos tą pačią dieną išvykęs draugas, ir jie kartu pasiekė Lietuvą, o tada pro Marijampolę, Kauną, Jonavą atvažiavo į galutinį tašką – Anykščius.
Antrosios kelionės 2019 m. vasarą metu Tautvydas aplankė daugiau Lietuvos miestų.
Trečioji kelionė šių metų vasarą turėjo būti pati ilgiausia, Tautvydas buvo suplanavęs aplankyti 11 Lietuvos miestų, tačiau dėl įtemptos situacijos, susijusios su COVID-19, nuo kelionės į užsienį susilaikė ir važinėjo dviračiu po Angliją
Taip pat šiemet dviračius minti, bėgti ar eiti galėjo visi Tautvydo idėją palaikę žmones, o vėliau jam parašyti, kiek kilometrų įveikė. Vyras suskaičiavo, kad iš viso įveikta apie 2200 km – beveik tiek pat, kiek yra nuo Lutono iki Anykščių.
Ir pernai, ir šiemet vaikų su Downo sindromu poreikiams surinkta maždaug po 5000 Eur. Šiemet surinktos lėšos bus skirtos vaikams su Downo sindromu, augantiems Lietuvos globos įstaigose, ir konkrečiai – jiems taikomai gyvūnų terapijai. Manoma, kad užsiėmimai su šunimis, žirgais, lamomis tokiems vaikams yra labai naudingi.
Neapsiėjo be traumų
Iš viso kelionė dviračiu iš Anglijos į Lietuvą užtrunka apie 3 savaites, tenka įveikti, įskaitant įvairių Lietuvos miestų lankymą, apie 2800 km.
Į pirmąją kelionę Tautvydas vyko vienas, bet buvo nelengva kartu gabentis visą mantą (atsargines dviračio kameras ir pan.), tad į antrąjį žygį jam iš paskos automobiliu leidosi žmona Diana ir dukrelė, kurios vežė mantą ir prireikus galėjo padėti.
Kai pernai Tautvydas, vos kirtęs Vokietijos sieną, patyrė traumą, jos jau buvo apsistojusios viešbutyje. „Dideliu greičiu dviračių taku leidausi nuo kalno, į kelią išbėgo šuo. Staigiai stabdžiau ir kelis kartus verčiausi per galvą su visu dviračiu (dviračio pedalai prikabinami prie pėdų). Kiti dviratininkai pedalus atkabino, suteikė pirmąją pagalbą, o tada iš viešbučio atvyko žmona, kuri yra medikė“, – atsiminė Tautvydas.
Jo šalmas buvo skilęs nuo smūgio, veidas – nubrozdintas, patemptas riešas, labai skaudėjo krūtinkaulį ir koją. Tačiau lūžių nebuvo. Buvo savaitgalis, vaistinės nedirbo, bet vietiniai pasirūpino, kad viena jų būtų atidaryta ir Tautvydo žmona gautų reikiamų vaistų.
„Kitą rytą viską skaudėjo, bet nusprendžiau, kad jei skauda – vadinasi, esu gyvas, ir leidausi toliau į kelią“, – atsiminė vyras.
Kitokio vaiko neįsivaizduoja
Prašau Tautvydo papasakoti apie dukrelę Kamilę – visų šių jo žygių kaltininkę. Kamilei šešeri, ji – vienintelė biologinė Tautvydo dukra. Tiesa, jo žmona Diana iš ankstesnės santuokos turi sūnų ir dukrą, kuriuos Tautvydas taip pat laiko savo vaikais.
Šeima Kamilės susilaukė 2014 m. lapkritį – tais pačiais metais, kai Tautvydas gavo darbo pasiūlymą ir išvyko dirbti į Didžiąją Britaniją. Mergaitė gimė dar Lietuvoje. Genetinių tyrimų pasidaryti šeima nespėjo, o kai tik mergaitė gimė, jai įtartas Downo sindromas, kurį netrukus patvirtino tyrimai.
„Pirmiausia, kai apie tai sužinojome, ištiko šokas. Bet dabar savo dukrelę labai myliu ir labai ja džiaugiuosi – ji labai mielas, geras vaikas, aplink save spinduliuoja begalinę meilę. Jos kitokios net neįsivaizduoju ir labai džiaugiuosi, kad ją turime“, – sakė Tautvydas.
Kamilė lanko paprastą mokyklą, tik jai ten skirta mokytojos padėjėja. Į mokyklą eiti mergaitei patinka. Žmonės Anglijoje nelaiko jos išskirtine, gatvėje vis draugiškai pašnekina.
Mergaitė sumani, daug ką supranta, nors pati daugiausia kalba savo kalba. Ji moka pati apsirengti, apsiauti, būna, kelias valandas ramiai pati žaidžia su savo žaisliukais, taigi yra pakankamai savarankiška.
Ir dar ji yra panaši į tėtį – kaip ir jis, labai mėgsta važinėti dviračiu.
Apskritai visą pokalbio laiką Tautvydas daug šypsojosi, o jo pasakojimas skambėjo optimistiškai – jis turi šaunią dukrą ir žmoną (šią vadina „žmonele“), darbą ir namus bei prasmingą laisvalaikio veiklą – taigi jam nieko netrūksta iki laimės.
Džiaugiasi palaikymu
Tautvydas labai džiaugiasi, kad jo žygiai, skirti vaikams su Downo sindromu, sulaukia įvairių žmonių ir įstaigų palaikymo. Yra žmonių, kurie prisijungia ir dalį atstumo dviračiais įveikia kartu. „Man labai padeda Lietuvoje esanti VšĮ „Po mažą žingsnelį“, jie – tai mano komanda, kuri padeda man rengti žygius Lietuvoje“, – sakė Tautvydas.
Dainininkė Živilė Segenytė įrašė jo veiklai skirtą dainą „Galiu daugiau“ – taip pat vadinasi ir Tautvydo dviračių žygiai. „Ji savo lėšomis skrido iš Škotijos į Lietuvą, kad įrašytų mums skirtą dainą“, – pastebėjo Tautvydas.
Daug žmonių prisideda prie aukų rinkimo, pavyzdžiui, viena mėsos gamyba užsiimanti įmonė iš Klaipėdos siuntė savo gaminių, kurie buvo parduodami aukcione, o pelnas skirtas Lietuvos vaikams su Downo sindromu.
Tautvydą palaikantys žmonės pernai jam padėjo susitikti su Rimante Šalaševičiūte, su kuria pasišnekėjus buvo organizuota konferencija, skirta vaikus su negalia auginančių tėvų poreikiams. Per konferenciją priimtas nutarimas, pagal kurį Lietuvoje visi vaikai, turintys specialiųjų poreikių, turi teisę laikyti paprastas bendrojo lavinimo mokyklas. Tautvydas labai tuo džiaugiasi ir jaučiasi prie to prisidėjęs.
