Būsimieji sutuoktiniai buvo pažįstami nuo 13-14 metų, kai priklausė tai pačiai teatrą lankyti mėgusiai panevėžiečių paauglių grupelei. Aušra nujautė, kad Audrius ją įsižiūrėjęs, bet jis jai nerūpėjo – atrodė nesubrendęs, vaikiškas, nors jie – bendraamžiai. Galiausiai vaikinukas ryžosi jai prisipažinti, ką jaučia, bet ji pasakė, kad geriau likti draugais.
Galiausiai Audrius išėjo į sovietinę armiją, o Aušra ištekėjo, greitai susilaukė sūnaus.
Kai Audrius grįžo iš armijos, dar buvo susitikę, pasišnekučiavo kaip seni bičiuliai. Vėliau Aušra išsiskyrė, po to sukūrė antrą šeimą, o Audrius panašiu metu vedė pirmą kartą.
„Kai sužinojau apie jo vedybas, tai mane kažkaip sukrėtė, lyg ir nuliūdau, nors pati nesupratau, kodėl“, – prisiminė Aušra.
Jie vėl susitiko po kelerių metų, draugiškai pasišnekėjo, gurkšnodami kavą. Paaiškėjo, kad abu jau išsiskyrę, Aušra buvo susilaukusi antro sūnaus.
„Po to pokalbio galvojau, kad jis man labai patiko – iš vaikiško, nedrąsaus didžiaako berniuko tapo rimtu, savimi pasitikinčiu vyru. Būčiau norėjusi, kad jis mane vėl pakviestų kavos, bet jis dingo, šįkart – visiems aštuoneriems metams. Tik vėliau sužinojau, kad jis tuo metu buvo įklimpęs į azartinius lošimus, prisiskolinęs pinigų, dėl to net į miestą vengdavo išeiti – buvo gėda sutikti tuos, iš kurių skolinosi“, – pasakojo Aušra.
Ji gyveno ramiai, viena augino du vaikus ir buvo nusiteikusi, kad taip bus visuomet – dvi nesėkmingos santuokos sumenkino savivertę ir parodė, kad be vyro gali būti ir geriau nei su juo.
Vieną pavasarį prieš 12 metų Aušra vėl sulaukė ilgam prapuolusio Audriaus žinutės – jis sveikino ją su Teatro, kurį abu taip mėgo paauglystėje, diena.
„Tąsyk labai apsidžiaugiau ir pati paskambinau Audriui padėkoti už žinutę. Jis pakvietė mane kitą dieną susitikti ir išgerti kavos. Susitikę labai ilgai gražiai šnekėjomės ir galima sakyti, kad nuo tada ir esame kartu“, – pasakojo Aušra.
Tačiau laimingos istorijos pabaigos dar teks palaukti – per antrą ar trečią susitikimą Audrius Aušrai prisipažino, kad buvo priklausęs nuo azartinių lošimų, lošti jau metė, bet liko prasiskolinęs. Moters tai neišgąsdino – vėliau, kai įsitikino, kad jų santykiai rimti, netgi padėjo jam skolas grąžinti.
„Skolos nebuvo tokios didelės, kad reikėtų parduoti butą, ten buvo keli tūkstančiai litų, bet mačiau, kad Audrių tai labai slegia. Tad kai mano mama pardavė turėtą žemę ir man pervedė pinigų, pasiūliau jam prisidėti prie skolų grąžinimo. Be to, jis pats dirbo ir stengėsi – taip per keletą metų iš skolų ir išlipo“, – pasakojo Aušra.
Po kurio laiko jie apsigyveno kartu. Moteris atsiminė, kad prieš žengiant šį žingsnį Audrius labai rimtai pasišnekėjo su abiem jos sūnumis (vyresnysis jau gyveno atskirai), paaiškino jiems, kad labai myli jų mamą ir nori būti kartu su ja. Jis su abiem moters vaikais daug bendrauja ir gražiai sutaria iki šiol.
Vos neišsiskyrė per alkoholį
Laimingos istorijos pabaiga vis dar neatėjo. Porai apsigyvenus kartu labiau matoma tapo dar viena Audrius priklausomybė – nuo alkoholio. Aušra prisipažino, kad pradžioje abu kartu turėjo tradiciją penktadienio vakarą pagurkšnoti brendžio, jai tai nekliuvo. Tačiau apsigyvenusi kartu draugą „su kvapeliu“ ėmė pastebėti vis dažniau, jis nė neslėpdavo, kad kartais ir iš ryto išgeria 50 gramų.
Aušra vis sakydavo, kad taip negerai, tačiau situacija tik blogėjo. Ultiminumų ji nekėlė – jau turėjo patirties, kad tai neveiksminga.
Audrius ilgam dingdavo pavedžioti šuniuko, kartais išgėręs kalbėdavo tą patį per tą patį. Galiausiai išėjo iš darbo – tai irgi buvo susiję su jo priklausomybe – ir dienos metu išgėręs vis skambindavo Aušrai į darbą norėdamas paplepėti bei trukdydamas jai dirbti.
Be to, moteris pastebėjo, kad iš jos paauglio sūnaus taupyklės vis dingsta po kokius 2 eurus. Įdėdavo trūkstamą sumą atgal, kad vaiko neliūdintų. Kartą Audriui pasakė, kad jei vėl paims pinigų iš taupyklės, tegul verčiau pats jai apie tai pasako. Po to pokalbio pinigai nebedingdavo.
„Jis nebuvo iš tų blogų geriančių vyrų, kurie linkę smurtauti, nesivedžiodavo į namus įtartinų draugų, bet kartais būdavo irzlus, kažkuo nepatenkintas, linkęs ieškoti priekabių“, – atsiminė Aušra.
Kartą po darbo eidama namo ji skausmingai suvokė, kad jai nebesinori grįžti į savo namus, nes ten ir vėl gali būti kažkas negerai. Kai grįžo, su vyru susibarė dėl kažkokios smulkmenos, ir supykusi išėjo.
„Atsisėdau kieme ant suoliuko, verkiau ir galvojau, kaip viskas negerai. Jaučiu, kad nedaug trūksta, kad ant jo įpykus išvyčiau jį lauk ir viskas būtų baigta – visgi aš užsispyrus žemaitė, galiu taip padaryti. Ir kartu buvo labai liūdna, kad taip gali nutikti – jaučiau, kad tą žmogų labai myliu ir nenoriu visko baigti“, – pasakojo moteris.
Tas vakaras buvo lemiamas. Audrius susirado Aušrą kieme, jos atsiprašė ir prižadėjo, kad stengsis pasikeisti ir nuo priklausomybės išsivaduoti.
Tai nebuvo paprasta – išbandė kodavimąsi, važiavo į vienuolyną, bet vis tiek „atkrisdavo“. Visgi galiausiai padėjo gydymas pagal Minesotos programą – ir nuo tada septynerius metus nebeima nė lašo į burną.
Saugumo jausmas poliklinikoje
„Nejaučiu baimės, kad jis vėl atkris, jaučiuosi šalia jo rami. Kai jis grįžo iš Minesotos programos, sunkiai susirgo mano mama. Keletą mėnesių reikėjo ją slaugyti, ir Audrius man labai padėjo, kasdien ja rūpinosi. Labai man padėjo ir per laidotuves. Tada pagalvojau, kad jeigu mes ir išsiskirsime ar jeigu jis pradės vėl gerti, vis tiek jausiuosi jam labai dėkinga už pagalbą“, – pastebėjo moteris.
Atsiminė ir dar vieną kartą, kai pajautė, koks gyvenimo draugas jai geras ir brangus. Tąsyk susirgo jos sūnus ir jį reikėjo vežti į polikliniką, Audrius pasisiūlė važiuoti kartu.
„Atsimenu, sėdime mes visi prie gydytojo kabineto ir mane apima jaudinantis suvokimas, kad pirmą kartą gyvenime vaiką į polikliniką atvežiau kartu su vyru. Visuomet sūnus į ją vesdavau viena – tikri jų tėčiai niekuomet manęs nelydėdavo. O Audrius labai rūpinosi vaiku, nuoširdžiai domėjosi tyrimų rezultatais. Tąsyk pasijutau labai saugi“, – atsiminė pašnekovė.
Vestuves pora atšventė 2018 m. liepą. Jos vyko kavinėje, jaunieji ir dalis svečių alkoholio visai nevartojo. „Bet ir be alkoholio buvo labai linksma – netrūko ir smagių tostų, ir žaidimų, ir šokių. Iš tiesų trečiosios mano vestuvės buvo daug smagesnės nei abi ankstesnės. Išėjome iš kavinės 2 val. nakties, vos pavilkdami kojas po šokių“, – atsiminė moteris, vyro švelniai vadinama Aušryte.
Pridūrė, kad šioje santuokoje, kuri jai jau trečia, pagaliau jaučiasi laiminga. Abu labai gerai sutaria, daug kalbasi ir leidžia daug laiko kartu.
Abejonės dėl knygos
Prieš kurį laiką Audrius apie gražius ar juokingus santykių momentus, kaip ir apie įvairius kitus savo išgyvenimus, pradėjo pasakoti feisbuke.
Jo žmona, dirbanti gimnazijoje socialine ir neformaliojo ugdymo pedagoge, atsiminė: „Pradžioje jaučiausi nejaukiai, atrodė, visi žmonės bambės, kad mes abu seniau buvome išsiskyrę, esame tokie ir anokie, tad kam to viešumo reikia. Sakiau jam, kad nereikia nieko atvirai pasakoti, o jis tame nematė nieko blogo.“
Vėliau Aušra rado progą apie tai pasišnekėti su savo bičiule Nomeda Marčėnaite, kuri feisbuke irgi atvirai pasakoja apie savo gyvenimą. „Ji man pasakė, kad jos draugai feisbuke geri, gražiai į jos įrašus reaguoja, taigi ji nieko blogo tame nemato. Po to ir aš atsipalaidavau ir pagalvojau, kad nieko baisaus, jei jis apie mus parašys, juolab, kad turi gerą jumoro jausmą ir tos gyvenimiškos situacijos gali žmones pralinksminti“, – sakė pašnekovė.
Audriaus įrašai feisbuke praėjusiais metais virto knyga „Neleisk angelui nukristi nuo peties“, šiemet jau išleista ir „Neleisk angelui nukristi nuo peties 2“.
Kai Audrius prabilo apie tai, jog daug kas jį ragina išleisti knygą, Aušra žiūrėjo į sumanymą skeptiškai. „Sakiau jam, kad nereikia, juk visi, kas norėjo, viską perskaitė feisbuke – kam jiems knyga. Man tai atrodė kaip kokia apgavystė“, – prisipažino ji.
Visgi kai knyga pasirodė, Aušra suprato, kad klydo – ji sulaukė didelio susidomėjimo, o pati moteris, ją skaitydama, pajuto, kad tai visai kitas jausmas, nei skaityti įrašus socialiniame tinkle, kurie tiesiog eina ir praeina.
Tad kai Audrius pradėjo kalbėti apie norą išleisti antrą knygą, „Neleisk angelui nukristi nuo peties 2“, žmona džiaugėsi ir jį palaikė.
