Sunkią negalią turinti pasvalietė: „Sveikas vaikinas gali pamilti ir tokią merginą“

Pasvalio rajone gyvenanti Vaiva Dulevičiūtė (26 m.) turi mėgstamą darbą, mylimą vaikiną ir gyvenimu nesiskundžia. O galėtų: juk, kaip pati sako, per gyvenimą ji juda ne dviem kojom, o keturiais ratais. Mergina turi sunkią negalią.

 Vaiva nestokoja optimizmo.<br> Asmeninio archyvo nuootr.
 Vaiva nestokoja optimizmo.<br> Asmeninio archyvo nuootr.
 Vaiva ir Robertas susipažino internetu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Vaiva ir Robertas susipažino internetu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Apie savo santykius jie nusprendė kalbėti viešai, kad visuomenė suprastų, jog gali būti ir taip.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Apie savo santykius jie nusprendė kalbėti viešai, kad visuomenė suprastų, jog gali būti ir taip.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Apie savo santykius jie nusprendė kalbėti viešai, kad visuomenė suprastų, jog gali būti ir taip.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Apie savo santykius jie nusprendė kalbėti viešai, kad visuomenė suprastų, jog gali būti ir taip.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Apie savo santykius jie nusprendė kalbėti viešai, kad visuomenė suprastų, jog gali būti ir taip.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Apie savo santykius jie nusprendė kalbėti viešai, kad visuomenė suprastų, jog gali būti ir taip.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Vaiva nestokoja optimizmo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Vaiva nestokoja optimizmo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Vaiva nestokoja optimizmo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Vaiva nestokoja optimizmo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Vaiva nestokoja optimizmo.<br> Asmeninio archyvo nuootr.
 Vaiva nestokoja optimizmo.<br> Asmeninio archyvo nuootr.
 Vaiva nestokoja optimizmo.<br> Asmeninio archyvo nuootr.
 Vaiva nestokoja optimizmo.<br> Asmeninio archyvo nuootr.
 Vaiva nestokoja optimizmo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Vaiva nestokoja optimizmo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

2021-02-04 19:20, atnaujinta 2021-02-05 09:59

Vaiva gimė anksčiau laiko, svėrė vos 900 gramų, maža to, dar ir patyrė gimdymo traumą. Visa tai lėmė, kad ji atsinešė su savimi cerebrinio paralyžiaus diagnozę, kuri smarkiai apsunkino judėjimą. Gyvena kartu su tėvais ir jai nuolat reikia artimųjų pagalbos, nes ne tik negali vaikščioti, bet ir jos rankos nėra stiprios, kartais sunku nulaikyti pusiausvyrą.

„Kai gimiau, buvo didelė tikimybė, kad neišgyvensiu. Bet akivaizdu – gyventi norėjau“, – sakė mergina, mokanti džiaugtis gyvenimu, nors jis ir yra apribotas.

– Gal tėvams teko girdėti ir gąsdinančių medikų prognozių, kurias jūs vėliau paneigėte? – pirmiausia paklausiau Vaivos.

– Na, niekas negalėjo žinoti, kaip atsinešta negalia paveiks mano kūną ir protą. Mėgstu sakyti, kad cerebrinis paralyžius – tai lyg dar vienas žmogeliukas, gyvenantis manyje. Kai pavyksta su juo susidraugauti, daugelio savo negalėjimų net nepastebiu.

Galiu būti tik dėkinga likimui, kad liga paveikė kūną, tačiau nepalietė proto. Pati savo vežimėlį priimu lyg aksesuarą, neatsiejamą nuo mano stiliaus. Be jo savęs neįsivaizduoju. Neįgaliojo vežimėlis man lygiai tas pats, kas kitam akiniai ar panašaus pobūdžio pagalbinė priemonė. O kiekvieno žmogaus, nešiojančio akinius, mes nesureikšminame.

Nuo vaikystės buvau auklėjama, kad nereikia pabrėžti savo negalios, verčiau susitelkti į tai, ką gali. Tad ir mano charakteris toks, jog kiekvienoje nesėkmėje stengiuosi matyti nors krislelį sėkmės.

– Kaip atsimenate save iš mokyklos laikų – ar lankėte specialią, ar paprastą mokyklą, ar nesulaukdavote bendraamžių patyčių?

– Kartu su sveikaisiais lankiau įprastą mokyklą. Pradinę mokyklą lankiau savo miestelyje, Mikoliškyje (Pasvalio rajone, nors arčiau mums Panevėžys, o ne Pasvalys). Dokumentuose man buvo paskirtas namų mokymas, bet nuo pat vaikystės buvau užsispyrusi. Pareiškiau, jog namuose nesimokysiu. Todėl tėtis, mane ryte nuvežęs į pamokas, padėdavo atsidurti antrame aukšte, o po pamokų pasiimdavo.

Nuo 5 iki 10 klasės mokiausi jau neįgaliesiems pritaikytoje mokykloje Valakėliuose, tačiau taip pat su sveikais vaikais. O 11 ir 12 klasę baigiau Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje. Ten buvau vienintelė neįgali. Dėl manęs padarė įvažiavimą į mokyklos pastatą ir suderino, kad visos pamokos mūsų klasei vyktų pirmajame aukšte.

Esu be galo dėkinga savo mokykloms už tai, kad visais įmanomais būdais padėjo, skatino ir palaikė. Tais laikais dar nebuvo madinga daug kalbėti apie neįgaliųjų integraciją, nebuvo daug jos pavyzdžių. Bet apie savo ugdymo įstaigas galiu kalbėti kaip apie pavyzdžius, kaip turėtų būti visur. Bendraklasiai manęs niekada neišskyrė. Priešingai, labai mylėjo. Gražiai bendraudavome. Mokyklos laikai buvo patys geriausi mano metai, kurie ir padėjo suprasti, kad tikrai niekuo nesiskiriu nuo kitų. O dalykus, kurių negaliu padaryti viena, galiu padaryti drauge su kitais.

– Kaip viskas klostėsi po mokyklos baigimo – ar studijavote, ar sunku buvo rasti darbą?

– Iškart, baigusi mokyklą, įstojau į Panevėžio kolegiją, buhalterinės apskaitos specialybę. Studijų metai buvo kiek sunkesni. Labai trūko aplinkos pritaikymo, bendrakursių bei akademinės bendruomenės supratimo ir tolerancijos. Tik dėl didžiulio šeimos palaikymo ir pagalbos patenkant ten, kur pati negalėjau, pavyko baigti studijas.

Visuomet buvau aktyvi. Prieš ketverius metus dalyvavau socialiniame projekte „Draugystė veža“, kurio pagrindinis tikslas – mažinti atskirtį tarp turinčių negalią žmonių ir jos neturinčiųjų. Tapau šio projekto (tuo metu buvo pirmi jo gyvavimo metai) nugalėtoja ir vykau į Stokholmą stebėti „Eurovizijos“ dainų konkurso gyvai. 2017 metais teko organizuoti per Lietuvos miestus keliaujančią „Šypsenėlių parodą“ – pavyko suburti komandą, kuri įamžino neįgalių vaikų šypsenas, o nuotraukas eksponavo daugelyje Lietuvos miestų.

Matyt, ta savanorystė ir veiklos su neįgaliais vaikais ir lėmė, kad iškart po studijų gavau pasiūlymą dirbti.

– Tad ką jūs dirbate? Ir ką veikiate laisvalaikiu?

– Vasarą bus treji metai, kai dirbu labdaros ir paramos fonde „Algojimas“. Ten koordinuoju projektus (kommpiuteriu dirbti galiu taip pat, kaip dauguma). Dirbu iš namų, jaučiu didžiulį palaikymą ir sulaukiu pagalbos darbinėje srityje, jei tik jos prireikia. Galiu būti tik dėkinga už galimybę tobulėti, realizuoti save ir būti naudinga.

Laisvalaikį mėgstu leisti su draugais ar šeima (turiu du brolius ir seserį). Visi jau turi savo šeimas, vaikų – aš iš jų jauniausia. Mūsų santykiai puikūs, dažnai ir artimai bendraujame.

Mėgstu skaityti knygas, žiūrėti filmus. Prieš visus netikėtai užklupusią COVID-19 pandemiją ir karantiną save teko išbandyti produktų fotomodelių rinkoje, tapau nuomonės formuotoja („influencere“), tačiau dabartiniai įvykiai Lietuvoje ir pasaulyje sumažino užsakymų srautą.

– Na, o dabar papasakote apie savo vaikiną: kaip susipažinote ir susidraugavote? Ar nekamavo abejonės, kad jam visgi labiau tiktų vaikštanti mergina? Ir kokių aplinkinių reakcijų sulaukiate?

– Mūsų istorija prasidėjo internete ir tęsiasi jau antrus metus. Esu įsitikinusi, kad žmonės bendrauja su manim, o ne su mano negalia. Robertui buvo įdomu viskas, jokio išgąsčio ar baimės dėl savo neįgalumo nepajutau.

Vėliau, apsitarę ir supratę, kad dėmesio neišvengsime, priėmėme sprendimą, kad labai norisi šviesti visuomenę, garsiai sakant, kad visiškai sveikas vaikinas gali įsimylėti neįgalią merginą. Net ir tą, kuriai kasdien reikalinga pagalba. Sveikas vaikinas tikrai gali išmokti slaugyti ir matyti žmogų, merginą ar moterį, o ne jos negalią.

Juokingiausia buvo, kai jau draugavome. Buvo ir bendrų nuotraukų, paskelbtų viešai. Atrodė, kad akivaizdu, jog laiką leidžiame kartu, o manęs vis tiek klausdavo, ar jis žino, kad aš nevaikštau ir nieko negaliu? Toks jausmas, kad būdama su juo atsistoju ir pradedu bėgioti.

– O kuo tas vaikinas jus labiausiai patraukė?

– Vertinu žmogaus vidų, o ne išorę. Jis mane sužavėjo tolerancija, išmintingumu, gebėjimu prisitaikyti prie įvairių gyvenimo situacijų. Į pagalbą man jis žiūri kaip į savaime suprantamą dalyką, netgi paverčia tai smagiu nuotykiu.

– Mačiau, kad kartais pasisakote ir feisbuko grupėje „Unikalios mamos“. Turbūt motinystės klausimas jums rūpi ir esate nusiteikusi turėti vaikučių?

– Mano draugė Rūta yra šios grupės įkūrėja, o aš, kadangi esu aktyvi visuomenininkė, tai tiesiog prisijungiau. Apie savus vaikus ir ateitį atsakymo kol kas neturiu. Dar nieko neplanuoju, be to, dažnai planai nuo gyvenimo vingių skiriasi.

– Jūs esate labai pozityvi ir optimistiška. Kaip visgi pavyksta tokia išlikti?

– Juokauju, kad optimizmas – didesnė negalia už tą, kurią atsinešiau gimdama. Moku pasijuokti iš savęs. Gyvenime būna įvairių situacijų, bet neapkraunu savęs nereikalingomis mintimis ir apmąstymais. Gyvenimas šitaip tampa paprastesnis.

– Ką visgi jūs pasakytumėte neįgaliam žmogui, kuris skundžiasi, kad ir sveikata bloga, ir pinigų už neįgalumą gauna mažai, ir antrosios pusės neišeina susirasti?

– Visų pirma, žmonų neskirstau pagal diagnozes. Gali būt ir visiškai sveikas žmogus, bet tiesiog niurzga.

Dažnai pastebiu, kad neįgalieji patys linkę save nuvertinti, savęs gailėti, manyti, kad nesugebės vieno ar kito padaryti. Toks požiūris, manau, grįžta bumerangu. Kaip mes matome save, kaip save pateikiame visuomenei, taip mus matys ir kiti.

Kol žmonės, kurie mano, jog negalia juos pasmerkė būti atskirtais nuo visuomenės, patys savyje neras vidinės stiprybės, niekas už juos to nepadarys.

Kad ir kas gyvenime nutiktų, visada yra, kam dar blogiau. Mes patys renkamės, ar norime gyventi su šypsena, ar verkšlendami kamputyje. Ką patys skleisime, tokius žmones prie savęs ir pritrauksime.

– Bet gal ir jus retkarčiais aplanko niūrios mintys, kad ir tokios, kaip kad „Kodėl kiti žmonės gali vaikščioti, o aš ne“, ar pan.?

– Negalėjimą vaikščioti priimu kaip savaime suprantamą dalyką. Tiesiog niekada nevaikščiojau ir nežinau, ką tai reiškia. Jei tai bučiau patyrusi, galbūt reaguočiau kitaip.

Dabar galimybę eiti savomis kojomis galiu lyginti su skraidymu. Sveikieji nežino, ką reiškia skraidyti, ir dėl to nesuka galvos. Aš nežinau, ką reiškia vaikščioti, ir dėl to visiškai neišgyvenu. Nėra stiprios mano rankos, trūksta pusiausvyros, norint atlikti daugybę kasdienių dalykų, ir tada man reikia pagalbos. Tai tiesiog neišvengiamybė. Koncentruojuosi į dalykus, kuriuos galiu, o ne kurių negaliu. Jei negali pakeisti situacijos – keisk požiūrį. Tuo ir vadovaujuosi gyvenime.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.