Lietuvių muzikės kelias Italijoje – nuo mylimojo sukurto pragaro iki rojaus

Vaikystė muzikų aplinkoje, muzikos mokykla, du magistro diplomai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir lemtinga pažintis Prahoje su italu, pavertusiu Nijolės Dorotėjos Beniušytės (38 m.) gyvenimą pragaru. Tačiau patirto smurto kirčiai dvylika metų Romoje gyvenančios tarptautinio konkurso ir festivalio organizatorės nesužlugdė. Tiktai dar labiau užgrūdino ir nuvedė į rojų.

 N.D.Beniušytė – profesionali klavesinininkė, meno vadovė, jaunųjų talentų konkurso ir tarptautinio festivalio organizatorė.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 N.D.Beniušytė – profesionali klavesinininkė, meno vadovė, jaunųjų talentų konkurso ir tarptautinio festivalio organizatorė.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 N.D.Beniušytė – profesionali klavesinininkė, meno vadovė, jaunųjų talentų konkurso ir tarptautinio festivalio organizatorė.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 N.D.Beniušytė – profesionali klavesinininkė, meno vadovė, jaunųjų talentų konkurso ir tarptautinio festivalio organizatorė.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
N.D.Beniušytė prie savo 40 kilogramų sveriančios meilės – klavesino.<br>A.Buckutės nuotr.
N.D.Beniušytė prie savo 40 kilogramų sveriančios meilės – klavesino.<br>A.Buckutės nuotr.
 N.D.Beniušytė – profesionali klavesinininkė, meno vadovė, jaunųjų talentų konkurso ir tarptautinio festivalio organizatorė.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 N.D.Beniušytė – profesionali klavesinininkė, meno vadovė, jaunųjų talentų konkurso ir tarptautinio festivalio organizatorė.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo

Daiva Lapėnaitė, Italija

Feb 21, 2021, 7:56 PM, atnaujinta Feb 21, 2021, 7:56 PM

Su Nijole pirmą kartą susitikau šiltą 2018-ųjų gegužės vakarą vienoje Romos Trasteverės kvartalo kavinių. Šiame romantiškame, spalvingame ir vakarais itin gyvybingame kvartale vyko pirmasis Italijos lietuvių jaunimo sąjungos surengtas moterų forumas „Power of we“ („Mūsų galia“).

Septynios Italijoje gyvenančios lietuvės tuomet dalijosi patirtimi apie profesinės ir asmeninės laimės paieškas šioje šalyje.

Viena pranešėjų buvo N.D.Beniušytė – profesionali klavesinininkė, meno vadovė, jaunųjų talentų konkurso ir tarptautinio festivalio organizatorė.

Net tris magistro laipsnius – be Lietuvos muzikos ir teatro akademijos klavesino atlikėjo ir muzikos pedagogo, dar ir L’Akvilos (Italija) Alfredo Casellos konservatorijos klavesino ir istorinių klavišinių instrumentų atlikėjo – turinti lietuvė iš pradžių papasakojo tik apie sunkų profesinį kelią Italijoje.

Stiprybę, ramybę ir eleganciją spinduliuojanti moteris tik vėliau prisipažino, kad tas kelias iki dabartinių laimėjimų ir iki asmeninės laimės paženklintas giliais smurto kirčiais.

Žaizdomis, kurios ne vieną moterį sutraiško nepagydomai, kurias daugelis slepia po gėdos ir kaltės jausmu, baime. Ir kenčia.

Stebino mylimojo emocijos

Būtent tam, kad padėtų kitoms išsigydyti tas žaizdas ir pakilti tarytum feniksui iš pelenų, lietuvė ryžosi pirmą kartą apie patirtą smurtą papasakoti viešai.

„Studijuodama Muzikos akademijoje susipažinau su Mario, – pradėjo N.D.Beniušytė. – Jis buvo išvaizdus, įdomus, žavingas.“

Susipažinę Prahoje per bendrus draugus, jie metus bendravo telefonu, elektroniniais laiškais, tik trumpai kartais pasimatydami. Tačiau likimas turėjo rimtesnių planų.

Paskutiniais studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje metais Nijolė laimėjo Italijos užsienio reikalų ministerijos stipendiją devynių mėnesių studijoms prestižinėje Šv.Cecilijos (Santa Cecilia) konservatorijoje Romoje, mieste, kur tuo metu gyveno jos mylimasis.

Į Amžinąjį miestą Nijolė atvyko kupina vilčių tobulėti profesiniu požiūriu ir kurti laimę su išrinktuoju.

Iš pradžių viskas buvo gerai, lietuvę tik stebino emocionalios mylimojo reakcijos.

„Nebuvau pratusi prie tokių audringų emocijų, tačiau maniau, kad tai – skirtingos kultūros išraiška. Juk gaji nuostata, kad italai yra emociškai išraiškingesni. Dabar žinau, kad tai buvo skambantys varpeliai, į kuriuos reikėjo kreipti dėmesį ir iš karto nubrėžti griežtą liniją“, – prisipažino N.D.Beniušytė.

Sunku rasti darbą

Baigusi studijas Muzikos akademijoje ir kursus konservatorijoje Romoje lietuvė nusprendė likti Italijos sostinėje su mylimuoju.

Tačiau net neįtarė, kad darbo paieškos bus skausmingos, lietuviški diplomai italams – beverčiai. Ir kad magistro studijas baigusiai ir galimybių dirbti Lietuvoje turėjusiai muzikantei teks apkarpyti sparnus.

„Kai atvažiuoji iš nedidelės šalies į didelį miestą, didelę šalį, kur kitokios tradicijos, o mano specialybėje jos tiesiog nesulyginamos, patirtis būna labai skausminga.

Mano tikslas buvo tęsti profesinį, pedagoginį darbą, tačiau mano lietuviškų diplomų nepripažino, tad dvejus metus man nepavyko susirasti ne tik su muzika susijusio darbo, bet visiškai jokio“, – neslėpė Nijolė.

Skirtingai nei Lietuvoje, muzikinį pedagoginį išsilavinimą turintiems žmonėms Italijoje apskritai sunku rasti darbą. Čia visos muzikos mokyklos yra privačios ir atlyginimas priklauso nuo to, kiek turi mokinių.

Valstybinės yra tik konservatorijos, o dirbti jose kasmet skelbiamas konkursas, tad turi stoti į eilę.

„Kai įkėliau skelbimą apie privačias fortepijono pamokas, buvo tokių situacijų, kai paskambinantieji, supratę, kad kalba ne italė, sakydavo: palaukite truputėlį, turiu suberti makaronus į verdantį vandenį, aš jums vėliau paskambinsiu – ir neperskambindavo“, – prisiminė savotišką diskriminaciją patyrusi lietuvė.

Tapo budeliu

Karjera Italijoje lietuvei buvo sunkus iššūkis, o santykiai su mylimuoju virto neįsivaizduojamu košmaru.

Žavingas, bet pernelyg emocionalus italas ilgainiui tapo lietuvės budeliu.

„Viskas vyko laipsniškai – nuo psichologinio, emocinio iki fizinio smurto, – neslėpė moteris. – Prasidėjo nuolatinis menkinimas, mano vertybių žeminimas. Tai buvo patologinis pavydas, bandymas mane izoliuoti nuo artimųjų, draugų, netgi profesijos. Buvau visą laiką kontroliuojama, negalėdavau netgi internetu viena naudotis, kalbėti telefonu su kolegomis Lietuvoje, išeiti kur panorėjusi.“

Susiklostė tokie poros santykiai, kai konfliktai pereidavo į susitaikymo laikotarpį, paskui vėl į konfliktą, kuris būdavo vis ilgesnis ir intensyvesnis.

„Jo akimis, visada dėl to kalta būdavau aš. Net išsiugdė aukos sindromas, baimė išprovokuoti neigiamą reakciją, jaučiau kaltę, kad tai, ką darau, išprovokuoja mylimo žmogaus pyktį“, – pasakojo N.D.Beniušytė.

Jai buvo labai sunku išeiti iš to uždaro rato.

„Kai myli, lieki priblokštas, nesupranti, kodėl jis su tavimi taip elgiasi, ne iš karto suvoki, kad tai nesveikas požiūris į tave kaip į nuosavybę. Nelengva iš karto suprasti, kaip tai nuodinga ir net pavojinga“, – pripažino muzikantė.

Dabar atsigręžusi atgal ji daug ką vertina kitaip. Bet tada, įsimylėjusi ir būdama toli nuo savo aplinkos, nežinojo, kur ieškoti pagalbos.

„Savo noru atsidūriau Italijoje, kuri man buvo svetima, du tūkstančiai kilometrų nuo namų, šeimos. Buvau visiškai viena, be darbo ir galimybės išeiti kur nors kitur.

Niekada neieškojau žmogaus, kuris mane išlaikytų, norėjau karjerą ir pragyvenimo šaltinį susikurti pati“, – pasakojo lietuvė, po trejų metų vis dėlto radusi jėgų padėti tašką. – Kadangi Romoje pagal profesiją nepavyko rasti jokio darbo, tik keletą privačių pamokų, nusprendžiau stoti į L’Akvilos konservatoriją. Čia baigiau klavesino magistro studijas.

Tuo metu, kad galėčiau pragyventi, pradėjau dirbti drabužių parduotuvėje vienoje centrinių Romos gatvių.

Ten dirbau net penkerius metus.“

Pakilo iš pelenų

Darbas parduotuvėje Nijolei padėjo užmegzti pažinčių, ne tik pragyventi, bet ir pakilti iš pelenų.

„Aš juk galėjau grįžti į Lietuvą, bet pasiraitojau rankoves ir ėmiau kabintis į gyvenimą, – sakė N.D.Beniušytė. – Palikau smurtaujantį draugą, dirbau parduotuvėje, išsinuomojau nedidelį kambarį, įstojau į konservatoriją ir pradėjau siekti savo laimės žiburio.

Anksčiau gėdijausi pasakoti apie darbą drabužių parduotuvėje, tačiau tas darbas man suteikė finansinę ir emocinę laisvę, galimybę studijuoti konservatorijoje ir pradėti organizuoti renginius.

Tai buvo mano pirmoji investicija į save, nes muzikinis pašaukimas yra kaip kunigystė – kai tave pašaukia, tu ir eini. Jeigu nebūčiau tuomet dirbusi parduotuvėje, dabar nebūtų rengiami lietuvių atlikėjų koncertai prestižinėse Italijos salėse.“

Dabar N.D.Beniušytė gyvena Nepio miestelyje šalia Romos, dirba muzikos mokykloje.

Praėjusiais metais tapo vieno senosios muzikos ansamblio projektų vadove, įkūrė tarptautinę atlikėjų agentūrą BAMA – „Beniušytė Artist Management Agency“ ir tapo Lietuvos kultūros tarybos eksperte.

Nuo 2011-ųjų N.D.Beniušytė kartu su mama fortepijono mokytoja Nijole Karaškaite rengia Vilniaus miesto savivaldybės globojamą tarptautinį jaunųjų talentų konkursą „Premio Scarlatti“ ir tarptautinį festivalį „Le strade d’Europa. Lietuva–Italija“.

Lietuvos ambasados Italijoje globojamas, o dabar ir Kultūros tarybos remiamas festivalis, pernai turėjęs nuvilnyti net per aštuonis miestus, dėl pandemijos nukeltas į pavasarį, laikomas prestižiškiausiu lietuvių renginiu Italijoje.

„Aš išsigydžiau, – sakė N.D.Beniušytė, – bet skaudėjo ilgą laiką. Išgyti prireikė ne kelių mėnesių, o kelerių metų.

Tik po kiek laiko pradėjau jausti gyvenimo skonį, tarsi gaivų pavasario dvelksmą, sugrįžo senieji draugai, atsigavo santykiai su šeima, kuriai apie patiriamą vyro smurtą nelabai ir pasakodavau, nes nenorėjau kelti rūpesčių. Dabar žinau – neslėpti, nebijoti, nesigėdyti ir kalbėti yra labai svarbu.“

Svarbu kalbėti

Paklausta, kas labiausiai padėjo išsigydyti smurto paliktas žaizdas, moteris nedvejojo: „Draugai, darbas ir muzika. Taip pat vieša išpažintis. Mes dažnai manome, kad smurtas yra tik socialiai jautriose grupėse, o iš tikrųjų jis gali būti įvairių formų ir įvairiuose sluoksniuose. Pati iki šiol vengiau apie tai kalbėti, baiminausi, kaip reaguos manęs nepažįstantys žmonės. Tačiau ta patirtis yra mano gyvenimo dalis, be jos nebūtų to, ką pasiekiau.“

N.D.Beniušytė turi konkretų patarimą ir panašią patirtį išgyvenantiems ar jau patyrusiems žmonėms.

„Nebijokite kalbėti su artimaisiais, draugais, nesigėdykite ir nesijauskite kalti. Tai tikrai nėra lengva, nes susiformuoja nuodingi santykiai ir žudantis gėdos bei kaltės jausmas. Turite rasti vidinės stiprybės išeiti iš smurto rato.

Mes patys pasirenkame savo kelią, o stiprūs tampame per skausmą“, – sakė lietuvių muzikė.

Simboliškos tapo ir jos gyvenamosios vietos Romoje. Tik atvykusi į Amžinuoju vadinamą miestą Nijolė apsigyveno priemiestyje Infernete („Infernetto“ išvertus iš italų. k. – „Pragarėlis“).

Palikusi smurtaujantį draugą N.D.Beniušytė išsinuomojo kambarį Monte Sakro rajone („Monte Sacro“ išvertus iš italų k. – „Šventasis kalnas“).

„Panašu, kad mano kelionė Romoje prasidėjo nuo viduramžių italų poeto Dante „Dieviškosios komedijos“ žemiausių ratų.

Perėjau pragaro ratus, paskui skaistyklos, o dabar jaučiu kylanti į rojaus ratus“, – sakė stiprybės pabėgti iš smurto rato radusi lietuvių muzikė.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.