Užtenka pažiūrėti į šiltas nuotraukas M.Muraškaitės „Instagram“ paskyroje, kad pajustum, kokia ji dabar laiminga. Pasiekti asmeniniai rekordai NCAA – JAV studentų lygos – varžybose. Džiaugsmas perėjus į Tulane’o universitetą Naujajame Orleane po sunkaus sezono Teksase. Ir įsižiebusi meilė komandos draugei Jordyn.
Taip, ne draugui, o draugei. Bet Miglei ši detalė neatrodo verta dėmesio. Gal Lietuvoje kai kam kiltų klausimų, bet ten, kur ji yra dabar, slėpti savo meilės nereikia. Jungtinėse Valstijose M.Muraškaitė atrado laisvę būti tuo, kuo nori, ir laimę sportuoti, nors Lietuvoje daugiakovininkę jos treneris buvo nurašęs.
„Kai išvažiuoji gyventi toli viena, greitai suaugi“, – gūžtelėjo pečiais M.Muraškaitė pasakodama apie savo virsmą iš merginos, kuri mokykloje Vilniuje išgyveno patyčias, į savimi pasitikinčią NCAA sportininkę su nepaprasta istorija.
Apie Ameriką negalvojo
Kai per „Facebook“ M.Muraškaitei pradėjo eiti žinutės su pasiūlymais atvažiuoti į Jungtines Valstijas ir atstovauti įvairiems universitetams, ji manė, kad rašinėja apgavikai.
Bet tai amerikiečiai treneriai pradėjo medžioti dvyliktokę iš Lietuvos, galinčią rungtis daugiakovėje.
„Lietuvoje nesijaučiau vertinama kaip sportininkė. Dvyliktoje klasėje buvo traumuota čiurna, negalėjau bėgti, ir treneris pasakė: viso gero. Eidavau treniruotis viena. Ateini į Vingio stadioną ir prašai sargo, kad įleistų“, – pasakojo M.Muraškaitė.
Apie Ameriką ir NCAA ji net negalvojo, kai devintoje klasėje dėl traumų baigė žaisti tinklinį ir atėjo į lengvosios atletikos treniruotę. Atrodė, kad tai bus geras būdas pajudėti ir gyventi sveikai.
Bet noras kovoti neišblėso, o kur dar genai: jos tėvas R.Muraška – Lietuvos teniso legenda, apie 15 metų neturėjęs sau lygių Lietuvoje.
Su tėvu mažai bendravo
Tenisininkas sportavo iki 2005 metų. Tuo metu laimėjo daugiau nei pusę tūkstančio mačų iš eilės Lietuvos čempionate ir buvo pirmasis lietuvis, po Nepriklausomybės atkūrimo patekęs į pasaulio profesionalų ATP reitingą.
Bet pirmoji jo duktė teniso nežaidė, o jis nesilankė jos tinklinio ir lengvosios atletikos varžybose. Mergaitė augo tėvą matydama tik retkarčiais.
„Mes turėjome savaitinius susitikimus. Palaikyti manęs varžybose jis neateidavo. Dabar kartais susirašome internetu “, – neslėpė Miglė.
Dabar 47 metų R.Muraška Vokietijos mieste Veinheime turi naują šeimą ir augina tris dukteris – visos jos žaidžia tenisą. Socialiniuose tinkluose pilna trylikamečių dvynių Lili Izabelės ir Evos bei vienuolikametės Gabrielės nuotraukų iš varžybų su išdidžiais tėvais.
R.Muraška vyriausios dukters Miglės karjerą seka iš toli ir bendrauja pakomentuodamas nuotraukas socialiniuose tinkluose. Tačiau tėviškų patarimų M.Muraškaitei netrūksta, nes jų niekada ir nebuvo.
„Man viską davė mama. Ji pasirūpino, kad turėčiau, ko reikia iš emocinės pusės“, – taip M.Muraškaitė kalbėjo apie savo motiną E.Trembo, kurią Lietuva puikiai pažinojo, kai buvusi manekenė nuo 1994 metų vedė sporto žinias televizijoje. Palikusi eterį ji perėjo dirbti į Seimo spaudos biurą.
„Mama visada labai domėjosi sportu ir mane labai palaikė“, – sakė M.Muraškaitė, vos pabaigusi mokyklą iš saugių namų be baimės išsikrausčiusi į tolimąjį Teksasą.
Bombardavo laiškais
O ką daro JAV universitetai, bandydami prisivilioti lengvosios atletikos talentus iš Europos? Bombarduoja laiškais ir pažadais, kad tik pas juos laukia geriausi treneriai, geriausios treniruočių sąlygos ir akademinė aplinka.
„Pirmą pasiūlymą gavau iš Teksaso viduryje esančio kažkokio koledžo, kuris rungtyniauja antrojoje NCAA lygoje, bet vis tiek buvo smagu. O dar jų komanda remiama „Under Armor“!
Bet tada parašė Lamaro universitetas. Ten visi sportininkai iš karto gauna „Nike“ aprangą, startukus, kuprines, marškinėlius, ką tik nori!
Man dvyliktoje klasėje tai atrodė nerealu, nes Lietuvoje su federacija kovodavome, kad bent timpes duotų“, – su šypsena pasakojo M.Muraškaitė.
Ji nusprendė, kad nėra priežasčių, dėl ko reikėtų atsisakyti galimybės studijuoti ir sportuoti JAV.
Išlaikė visus reikalingus egzaminus ir 2017-ųjų rugpjūčio pabaigoje viena iškeliavo į Ameriką.
Pagamino šaltibarščių
Lamaro universitetas – Teksaso mieste Bomonte prie Meksikos įlankos. Aplinkui – naftos gręžiniai, cheminių medžiagų gamyklos, ore tvyro dulkės ir nežmoniškas karštis.
Praėjus kelioms dienoms po atvykimo Teksasą nusiaubė ketvirtos kategorijos uraganas „Harvey“ – griovė pastatus ir sukėlė potvynius.
„Sėdėjau bendrabutyje viena, nieko nepažinojau. Elektros nėra, vandens nėra, maisto nėra, siaučia audra, gatvės paskendusios po vandeniu. Nežinojau, ką daryti. Bet paskui atvažiavo treneris ir mane nuvežė ten, kur saugiau“, – pasakojo sportininkė.
Atsidėkodama už pagalbą lietuvė amerikiečiams sugebėjo pagaminti šaltibarščių vietos parduotuvėje suradusi visų reikalingų produktų. Ji visada buvo lengvai bendraujanti ir pozityvi. Sėdėti ir skųstis dėl netikėtų nelaimių jai nebūdinga. Geriau susikurti šiltą namų aplinką su šaltibarščiais ir bulvėmis.
O toliau – įrodyti sau, kad keliauti į JAV buvo verta.
Įrodyti Lietuvoje likusiems treneriams, kad ji gali pasiekti daugiau, nei jiems atrodė. Parodyti mamai, kad ji ne veltui tikėjo dukters galimybėmis. Kažkur pasąmonėje – gal ir tėvui.
Gerino rekordus
Jau pirmąjį sezoną Lamaro universiteto komandoje vienas po kito buvo pagerinti M.Muraškaitės asmeniniai ir universiteto rekordai. Prieš atvažiuodama į JAV ji džiaugėsi septynkovės varžybose Ispanijoje surinkusi 4998 taškus, o kovo mėnesį NCAA kelis kartus perkopė 5000 taškų ribą. Geriausias rezultatas buvo 5437 taškai – tai praėjusių metų Lietuvos čempionate būtų garantavę sidabrą.
Septynkovininkių nekenčiamoje paskutinėje – 800 m bėgimo – rungtyje ji gerino savo rezultatą tol, kol pasiekė 2:14.31 – nieko panašaus Lietuvoje ji nebuvo pasiekusi.
„Labai daug ruošiausi prieš važiuodama į Ameriką. Treniravausi viena pagal universiteto trenerio planą, stiprinau viršutinę kūno dalį, savaitgaliais bėgiojau krosus. Pirmi metai Amerikoje buvo tikrai geri.
Bet turėjau mažai poilsio dienų, dirbau su didžiuliais svoriais. Kitais metais treneris mane pradėjo statyti tarp bėgikų, o daugiakovės varžybų buvo mažai. Prasidėjo traumos. Su plyšusia kremzle ir aštuoniomis ibuprofeno tabletėmis laimėjau konferencijos varžybas, bet visko darėsi per daug“, – pasakojo M.Muraškaitė.
Kad galėtų išsikelti iš bendrabučio ir įsigyti automobilį, tarp treniruočių ir mokslų ji dirbo dviejose vietose – „Starbucks“ kavinėje ir universiteto sporto centre.
Jai patiko sutikti naujų draugų iš viso pasaulio, keliauti po JAV ir mokytis iš amerikiečių, kaip organizuoti studentų sportą.
Bet džiaugsmo treniruotis su Lamaro bėgikais pas trenerį, kuris neskyrė jai jokio dėmesio, nebeliko.
Bet juk ji ne iš tų, kurie skundžiasi, bet nieko nedaro. Ji nesiruošė sprukti namo, kaip yra nutikę ne vienam lengvaatlečiui iš Lietuvos, palikusiam NCAA po pirmų ar antrų metų.
M.Muraškaitė vertino gautą galimybę treniruotis puikiausiuose stadionuose ir studijuoti Lamaro universitete, kur pasirinko sporto trenerio specialybę. Ir sportinės ambicijos niekur nedingo.
„Nusprendžiau rizikuoti ir pateikiau paraišką keisti universitetą. Tam yra specialus NCAA interneto portalas“, – pasakojo M.Muraškaitė.
Iškeitė į Naująjį Orleaną
Sportininkė, kurios Lietuvoje niekas nenorėjo treniruoti, per kelias savaites sulaukė kvietimų iš pusšimčio universitetų. Ir ne iš kokių nors nedidelių antrojo ar trečiojo NCAA diviziono, o iš pačių geriausių komandų – Nebraskos universiteto, „Texas Tech“ ir kitų.
„Supratau, kad kaip sportininkė dar turiu vilties“, – nusijuokė daugiakovininkė.
Pasiūlymai važiuoti į didžiules lengvosios atletikos komandas turinčius universitetus skambėjo viliojamai, tačiau nesinorėjo nusvilti. Svarbiausia buvo pasirinkti tinkamą trenerį.
Chrisą Johnsoną M.Muraškaitė buvo pastebėjusi vienose varžybose. Jai įstrigo, kaip jis rūpinosi rutulio stūmike, koks geras buvo ryšys tarp trenerio ir sportininkės.
Lietuvė nusprendė, kad norėtų sportuoti pas jį, privačiame Tulane’o universitete, įsikūrusiame Naujojo Orleano senamiestyje.
O kur dar pats miestas su džiazo festivaliais, karnavalais ir spalvinga architektūra. Tai ne dulkėti Teksaso laukai su naftos gręžiniais.
„Miglė yra aukšto lygio sportininkė, ir nekilo nė menkiausios abejonės, kad turime ją pasikviesti. Jautėme, kad ji gali įvairiapusiškai padėti komandai“, – apie sprendimą pasikviesti lietuvę sakė treneris Ch.Johnsonas.
Taip M.Muraškaitė tapo „Žaliosios bangos“, kaip vadinama Tulane’o universiteto komanda, ketvirtakurse naujoke ir pandemijos įkarštyje pradėjo naują gyvenimo etapą Naujajame Orleane.
Sutiko meilę
Čia ji rado daugiau nei tinkamą trenerį ir puikias sąlygas studijuoti ir sportuoti. Naujoje komandoje M.Muraškaitė sutiko ir naują meilę, kuri pakylėjo, padėjo vėl pamėgti lengvąją atletiką ir naujoje komandoje pasijusti sava.
Šuolininkė į tolį Jordyn Lesh čia jau studijavo ketvirtus metus – geresnės gidės nerasi.
„Ji, kaip ir aš, mėgsta atrasti įdomias kavines, važiuoti į gražias gamtos vietas, ten piešti ir fotografuoti“, – apie mylimąją atvirai pasakojo M.Muraškaitė.
O kodėl nepasakoti? Gal Lietuvoje vis dar yra tokių, kuriems atrodo, kad savo homoseksualumą reikia nutylėti. Kad derėtų ką nors vaidinti ir per Valentino dieną nesveikinti mylimosios savo viešame „Instagram“ profilyje, nors tai įprasta tradicinėms poroms.
Bet meilė moteriai neatrodo kas nors ypatinga nei M.Muraškaitei, nei jos treneriams ar universiteto komandos draugams.
„Esu įsitikinusi, kad Lietuvoje būtų kitaip“, – pripažįsta sportininkė. Ji juokiasi, kad gyvenime yra turėjusi „trisdešimt bachūrų“. Bet paskui sutiko sau artimą žmogų aplinkoje, kur meilė yra meilė, nesvarbu kam.
Populiariojoje kultūroje dažnai vaizduojama, kaip jauni žmonės išgyvena vidines dramas, kol susitaiko su faktu, kad yra homoseksualūs.
M.Muraškaitė tokį įvaizdį paneigia, o atvirai pasakodama apie savo meilę merginai parodo, kad mylėti ir priimti save tokią, kokia esi, neturi būti sunku.
Miglė nėra tokia garsenybė, kad apie tai pasakotų į kairę ir į dešinę, bet kartais užtenka tiesiog nesislėpti, kad netiesiogiai padėtum jaunam žmogui, kurio aplinka nėra tokia pakanti.
„Man būtų įdomu pasikalbėti su žmonėmis, kurie yra homofobai, ir suprasti, kodėl jie taip mąsto, kas jiems atrodo negerai, – sakė M.Muraškaitė. – Ne, nesu aš didelė aktyvistė.
Bet norisi daugiau pagarbos. Tas pat ir kalbant apie rasizmą – buvau nuėjusi į taikų tarptautinio pilietinių teisių judėjimo „Black Lives Matter“ (BLM) protestą, nes esu už lygias žmonių teises. Bet labai aktyviai nesireiškiu jokia tema. Juk esu NCAA sportininkė ir turiu galvoti, ką ir kur rašau.“
Pritapo komandoje
Tulane’o universiteto daugiakovininkų treneris Ch.Johnsonas šypsodamasis pasakojo, kaip lengvai naujoji lietuvė pritapo komandoje ir mokė visus teisingai tarti jos vardą: „Miglė yra be galo draugiška, nepriklausoma ir darbšti. Ji lengvai pritapo mūsų komandoje, nes iš savęs daug reikalauja ir to paties tikisi iš kitų.
Ji mane jau pamokė lietuviškai, bet neslėpsiu, kad tarimas sekasi sunkiai. Atrodo, kad lietuvių kalboje ir varduose tikrai netrūksta balsių.“
Jis sudarė lietuvei tokią treniruočių programą, kad kūną ne tik stiprintų, bet ir jo nenuvarytų iki traumų.
Rudenį treneris ir pati sportininkė iš savęs išspaudė tiek, kiek niekada anksčiau, – ji kėlė 93 kg štangą („power clean“), pritūpė su 113 kg („power squat“), o gulėdama ant suolelio – 77 kg („bench press“).
„Treniruočių planai labai geri, viskas išdėliota, kaip reikia. Dabar daugiau dirbame su lengvesniais dinaminiais svoriais, nes prasidėjo varžybos“, – sakė M.Muraškaitė.
Jos treneris Ch.Johnsonas visiškai nenustebo, kai šią žiemą varžybose uždarose patalpose lietuvė gerino vieną asmeninį rekordą po kito: šuolyje į aukštį (1,66 m), 60 m barjeriniame bėgime (8,7 sek.) ir bendrai penkiakovėje (3836 taškai)“.
Šiuo metu skaičiai dar nėra olimpinių žaidynių lygio, bet svarbiausia, kad Amerikoje neabejojama, jog M.Muraškaitė gali kilti gerokai aukščiau. „Ji turi potencialo tapti viena geriausių NCAA ir varžytis tarptautinėse varžybose“, – įsitikinęs Ch.Johnsonas.
Atstovauti Lietuvai tarptautinėse varžybose M.Muraškaitė buvo keliskart kviečiama iki išvykimo į JAV, bet dabar jau seniai nieko iš federacijos nėra girdėjusi.
Bet tai nereiškia, kad ji palaidojo viltis kada nors atstovauti Lietuvai Europos ir pasaulio čempionatuose ar olimpinėse žaidynėse.
Sportininkė pati supranta, kad tam reikėtų dar pagerinti rezultatus: „Iki olimpinės normos man dar trūksta apie 800 taškų. Ilgai negalėjau siekti normatyvo, nes pernai dėl pandemijos nebuvo jokių lauko varžybų. Daug dirbu gludindama techniką, reikia, kad visos rungtys derėtų. Gal kas nors pavyks per NCAA varžybas pavasarį.“
Jeigu ir nepavyks, M.Muraškaitės gyvenime JAV universitete yra vietos ne tik laimėjimams stadione. Ji jau planuoja, kaip galėtų likti Tulane’o universitete siekti magistro laipsnio, o paskui pradėti karjerą universitete trenerių komandoje.
Atsipalaiduoja tapydama
O kol kas mėgaujasi tiesiog smagia kasdienybe gražiame mieste su mylimu žmogumi ir laisve nuo žvilgsnių. Kartu su Jordyn Miglė sportuoja, su ja mėgsta pasižvalgyti po įdomias Naujojo Orleano vietas ir išvykti į gamtą. Ten jos atsipalaiduoja geriausiai, kartais pasiima ir tapymo priemonių.
„Man tapyba yra tarsi psichologinis atsigavimas“, – sakė sportininkė. Piešti ji ryžtasi ir ant kūno – sportininkė pati išsitatuiravo visą kairę ranką. Iš viso jos kūną puošia apie 40 tatuiruočių.
„Dabar internetu „Amazon“ gali nusipirkti aparatūrą, o „YouTube“ pasimokyti daryti tatuiruotes. Susitaupiau kelis tūkstančius dolerių“, – nusijuokė M.Muraškaitė.
Kelios tatuiruotės kasdien primena paliktus namus Lietuvoje – etnografiniai simboliai, gėlės ir lietuviška eglė dešinės rankos vidinėje pusėje, simbolizuojanti mamos vardą.
Simetriškai toje pačioje vietoje ant kitos rankos – pati pirmoji tatuiruotė, daryta dar prieš išvykstant studijuoti JAV: islandiškoji runa.
Tai yra apsauginis amuletas, kuris saugo nuo apkalbų ir neteisybės. Gal dėl magiškų jo galių, nors greičiausiai tiesiog dėl atrastos vidinės stiprybės, Miglė to nebijo. Visam gyvenimui ant kūno ji užsirašė keturias raides FREE (išvertus iš anglų k. – „laisva“). Laisva būti savimi.
40
Maždaug tiek tatuiruočių, kurias pati pasidarė, puošia atletės M.Muraškaitės kūną.
