Daug iškentusi vilnietė – lyg du kartus laimėjusi Aukso puodą: pirma tokia Lietuvoje

Ajana Lolat (31 m.) yra energinga ir optimistiška mergina. Ji turi vaikiną, darbą, studijuoja doktorantūroje, gyvena nedideliame, bet nuosavame bute Vilniuje ir jaučiasi patenkinta gyvenimu. Tačiau jai yra tekę daug ištverti – dėl cerebrinio paralyžiaus ji nuo mažens turi judėjimo sunkumų.

 Ajana tikisi, kad netrukus vaikščios, padedama ne ramentų, o šuns.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Ajana tikisi, kad netrukus vaikščios, padedama ne ramentų, o šuns.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Kurį laiką dėl negalios išgyvenusi Ajana dabar vėl kupina gyvenimo džiaugsmo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Kurį laiką dėl negalios išgyvenusi Ajana dabar vėl kupina gyvenimo džiaugsmo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Mulan dabar rūpinasi intruktorius Kaune, o Ajana nuolat ją lanko.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Mulan dabar rūpinasi intruktorius Kaune, o Ajana nuolat ją lanko.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Ajana savo šunį iš karto pamilo ir nustojo jaustis vieniša.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Ajana savo šunį iš karto pamilo ir nustojo jaustis vieniša.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Energinga mergina dirba, studijuoja doktorantūroje ir užsiima visuomenine veikla.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Energinga mergina dirba, studijuoja doktorantūroje ir užsiima visuomenine veikla.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Vaikystėje Ajana negalėjo savarankiškai vaikščioti, bet visą laiką tikėjo, kad pasveiks.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Vaikystėje Ajana negalėjo savarankiškai vaikščioti, bet visą laiką tikėjo, kad pasveiks.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Mergina išbandė daug įvairių terapijų. Visgi jos atveju veiksmingiausia buvo kinų medicina.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Mergina išbandė daug įvairių terapijų. Visgi jos atveju veiksmingiausia buvo kinų medicina.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kinijoje Ajana ir išmoko vaikščioti neprisilaikydama, ir sutiko gyvenimo draugą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kinijoje Ajana ir išmoko vaikščioti neprisilaikydama, ir sutiko gyvenimo draugą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kinijoje Ajana ir išmoko vaikščioti neprisilaikydama, ir sutiko gyvenimo draugą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kinijoje Ajana ir išmoko vaikščioti neprisilaikydama, ir sutiko gyvenimo draugą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kinijoje Ajana ir išmoko vaikščioti neprisilaikydama, ir sutiko gyvenimo draugą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kinijoje Ajana ir išmoko vaikščioti neprisilaikydama, ir sutiko gyvenimo draugą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kinijoje Ajana ir išmoko vaikščioti neprisilaikydama, ir sutiko gyvenimo draugą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kinijoje Ajana ir išmoko vaikščioti neprisilaikydama, ir sutiko gyvenimo draugą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kinijoje Ajana ir išmoko vaikščioti neprisilaikydama, ir sutiko gyvenimo draugą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kinijoje Ajana ir išmoko vaikščioti neprisilaikydama, ir sutiko gyvenimo draugą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kinijoje Ajana ir išmoko vaikščioti neprisilaikydama, ir sutiko gyvenimo draugą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kinijoje Ajana ir išmoko vaikščioti neprisilaikydama, ir sutiko gyvenimo draugą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kinijoje Ajana ir išmoko vaikščioti neprisilaikydama, ir sutiko gyvenimo draugą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kinijoje Ajana ir išmoko vaikščioti neprisilaikydama, ir sutiko gyvenimo draugą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kinijoje Ajana ir išmoko vaikščioti neprisilaikydama, ir sutiko gyvenimo draugą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kinijoje Ajana ir išmoko vaikščioti neprisilaikydama, ir sutiko gyvenimo draugą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kinijoje Ajana ir išmoko vaikščioti neprisilaikydama, ir sutiko gyvenimo draugą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kinijoje Ajana ir išmoko vaikščioti neprisilaikydama, ir sutiko gyvenimo draugą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kinijoje Ajana ir išmoko vaikščioti neprisilaikydama, ir sutiko gyvenimo draugą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kinijoje Ajana ir išmoko vaikščioti neprisilaikydama, ir sutiko gyvenimo draugą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kinijoje Ajana ir išmoko vaikščioti neprisilaikydama, ir sutiko gyvenimo draugą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kinijoje Ajana ir išmoko vaikščioti neprisilaikydama, ir sutiko gyvenimo draugą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kinijoje Ajana ir išmoko vaikščioti neprisilaikydama, ir sutiko gyvenimo draugą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kinijoje Ajana ir išmoko vaikščioti neprisilaikydama, ir sutiko gyvenimo draugą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (19)

Lrytas.lt

Mar 22, 2021, 8:02 PM, atnaujinta Mar 23, 2021, 10:57 AM

Kartą Ajana buvo labai nusigandusi dėl savo sveikatos, kitą kartą – dėl gresiančios vienatvės, bet tada jai padėjo du, kaip pati sako, jos laimėti Aukso puodai. Pirmą kartą tai buvo kinų medicina, o antrą – šuo-asistentas, vardu Mulan.

Ajana gimė ir augo kaime Šilutės rajone. Beje, jos mama – žemaitė, o tėtis – vokietis, dėl to jos vardas ir pavardė skamba taip neįprastai.

Ajana žino, kad patyrė gimdymo traumą, todėl ir atsirado cerebrinis paralyžius. Jis diagnozuotas, kai mergaitei buvo dveji, o jos tėvai buvo labai susirūpinę, kad ji nerodo jokio noro vaikščioti ir net nesėdi. Po to prasidėjo nuolatinės kelionės po sanatorijas ir įvairios mankštos.

Tiesa, iš savo vaikystės iki 10 metų pašnekovė beveik nieko neatsimena: tada jai buvo atlikta sudėtinga kojų operacija su narkoze, ir galimai dėl šios prisiminimai išnyko.

Ajana daugiausia mokėsi namuose, o kai sulaukė 16-os, būtų turėjusi pereiti į gimnaziją, esančią mieste toliau nuo namų. Kad būtų paprasčiau, ji persikraustė į Kauną, kur lankė internatinę mokyklą, kurioje ir gyveno.

Visą tą laiką ji judėjo pati – namie prisilaikydavo sienų ir baldų, lauke kas nors ją prilaikydavo. Neįgaliojo vežimėliu ar ramentais naudotis ji jokiu būdu nenorėjo. „Buvau užsispyrusi ir sakiau, kad, kai užaugsiu, pasveiksiu ir vaikščiosiu pati“, – atsiminė Ajana.

Tiesa, ramentų visgi ėmėsi, kai tėtis pasakė, kad išleis ją į stovyklą, į kurią labai norėjo, jei įrodys, kad gali būti nepriklausoma ir judėti be aplinkinių pagalbos.

Mergina jau buvo baigusi edukologijos bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete, kai turėjo susitaikyti su mintimi, kad ji niekuomet nepasveiks.

„Paprastai vaikams neįgaliojo pažymėjimas išduodamas metams arba dviem, bet kai kuriais atvejais, kai žmogui būna virš 20 m., jis išduodamas visam likusiam gyvenimui, iki pensijos. Aš gavau būtent tokį pažymėjimą ir tada apėmė neviltis, kad mano visas tolesnis gyvenimas bus nekokybiškas“, – atsiminė Ajana.

Ir pridūrė, kad žmonių su cerebriniu paralyžiumi būklė labai priklauso ir nuo jų dvasinės savijautos: jei žmogus ramus, atsipalaidavęs, tai ir kūnas jo klausosi daug labiau. O kai žmogus įsitempia savo viduje, įsitempia ir jo kūnas ir tampa labai sunku jį valdyti.

Tuo metu Ajanai tapo labai sunku vaikščioti, netgi teko laikinai „pasiduoti“ ir sėstis į neįgaliojo vežimėlį, nes kitaip judėti nebepajėgė. Be to, nuolat jautė skausmus.

Ir tada ji nusprendė griebtis paskutinio šiaudo – kinų medicinos. Seniau buvo girdėjusi iš vieno masažuotojo, kad jos atveju tai gali būti naudinga, tad susirado šią sritį išmanantį specialistą.

„Mano atveju kinų medicina puikiai tiko, man tai buvo tikras Aukso puodas – po įvairių procedūrų vėl galėjau vaikščioti, tegu ir su ramentais“, – sakė pašnekovė.

Ji pastebėjo, kad trumpai apibūdinti, kokia tos medicinos esmė, nelengva. Ji apima cigūną, metodiką, kuri ramina protą, ir padeda geriau pažinti ir valdyti savo kūną. Taikomi įvairūs pratimai, lavinantys vidinius raumenis, tarkim, tam tikroje pozicijoje reikia išstovėti ar išsėdėti 30 minučių nejudant. Dėl to Ajana dabar gali leistis ir į žygius – nors ji juda ir nelabai tvirtai, yra pakankamai ištverminga.

Susidomėjusi kinų medicina Lietuvoje, vėliau ji išvyko ir į medicinos institutą Kinijoje, kuriam vadovaujantis meistras per mėnesį ją ir pastatė ant kojų.

Būtent Kinijoje ji išmoko paeiti nė neprisilaikydama. Dabar namie taip ir vaikšto, na, o į lauką keliauja su ramentais – be jų visgi būtų rizikos, kad parvirs, juolab, kad jai sunku prireikus iš karto sustoti.

Vaikinas – iš Kinijos

Vėliau mergina į Kiniją keliavo dar ne kartą – vieną kartą į stovyklą garsiame, kovos menų lopšiu vadinamame Šaolino vienuolyne, vėliau – pas draugus ir Kinijoje rastą vaikiną.

Su juo Ajana susipažino, būdama stovykloje vienuolyne. Ten jai, kai reikėdavo nulipti iš antro aukšto į pirmą, talkindavo vietinis vaikinukas. Šio aplankyti atvyko jo draugas, su kuriuo Ajana netrukus ir susibičiuliavo. Jie pora, kad ir per atstumą, yra jau maždaug pusantrų metų.

Galbūt vėliau Ajana kraustysis gyventi į pamiltąją Kiniją, bet kol kas jai reikia baigti doktorantūros studijas ISM universitete (jame baigė ir magistrantūrą).

Mokslas ISM universitete mokamas ir brangus, bet pašnekovei pavyko gauti Lietuvos mokslų tarybos stipendiją. Jos daktaro disertacijos tema susijusi su neįgaliųjų integracija į darbo rinką.

Taip pat Ajana dirba vienoje socialinėje įmonėje projektų administratore.

Dar viena jos veikla – susijusi su šunimis-asistentais, padedančiais neįgaliesiems. Pašnekovė taps pirmąja neįgaliąja Lietuvoje, kuri turės tokį šunį.

Rado vaistą nuo vienatvės

Viskas prasidėjo nuo to, kad praėjusių metų pavasarį Ajana iš santaupų, be to, gavusi subsidiją, įsigijo nedidelį būstą. Ruošdamasi kraustytis ji suvokė, kad tai bus pirmas kartas, kai ji gyvens viena – prieš tai nuomojosi būstą kartu su draugėmis.

„Pagalvojau, kad aš bendruomeniškas žmogus, taigi gyventi vienai man bus labai liūdna. Nusprendžiau, kad man reikia šuns. Internete pradėjau žiūrinėti, koks būtent šuo man tiktų, ir perskaičiau, kad būna keturkojų, skirtų būtent neįgaliesiems ir suteikiančių jiems pagalbą. Tiesa, tai paplitę užsienyje, o ne Lietuvoje“, – pasakojo moteris.

Tuomet ji kreipėsi į Baltijos kinologijos centrą, klausdama, koks šuo jos atveju tiktų, ir jau netrukus jos gyvenime atsirado vokiečių aviganė Mulan.

„Kinologai pasakė, kad mano atveju tinkamiausia būtų kalytė, ramaus charakterio, bet ne flegmatiška. Jie tokį šunį ir parinko – aš į šį procesą nesikišau, nes supratau, kad mano atveju šunį reikia rinktis ne pagal grožį, o pagal būdo savybes. O kai pamačiau Mulan, tuojau ją pamilau – tarsi vėl laimėjau Aukso puodą“, – sakė Ajana.

Tiesa, ji su savo šuneliu kartu Vilniuje pagyveno vos du mėnesius. Kai Mulan paaugo ir tapo sunkiau valdoma, ji išvyko mokytis į Baltijos kinologijos centrą Kaune. Neįgaliesiems skirtų šunų mokymai trunka apie porą metų.

Dabar Ajana kartą ar du per savaitę traukiniu važiuoja į Kauną aplankyti mokslus kremtančios ir šunų viešbutyje gyvenančios augintinės, dalyvauja jos treniruotėse. Dėl to turi ir specialų raštą, leidžiantį kirsti savivaldybių ribas.

Kai Mulan jau bus apmokyta, eis šalia šeimininkės, apvilkta liemene su specialia rankena (tokią naudoja ir aklieji), o Ajana galės į savo keturkoję savotiškai atsiremti. Dėl to jai visai nereikės ramentų arba pakaks vieno.

„Tačiau man labai svarbus yra ne tik vaikščiojimo, bet ir psichologinis momentas – kai atsirado Mulan, išgaravo mintys apie vienatvę, nebesijaučiu prislėgta. Suprantu, kad šunims reikia rūpesčio, kad negalėsiu voliotis lovoje, nes turėsiu kas rytą 6:30 keltis ir vesti Mulan į lauką, bet juk judėjimas man naudingas“, – sakė pašnekovė.

Teisinės vingrybės

Suprantama, tokie dalykai nemažai kainuoja. Pradžioje Ajana mokėdavo pati, o paskui, pasitarusi su kinologais, išsiaiškino, kad šunų-asistentų rengimui galima gauti ES skiriamų lėšų. Tiesa, tam Baltijos kinologijos centras, ruošiantis kelis neįgaliesiems skirtus šunis, dar turi gauti sertifikatą.

Be to, Lietuvoje reikalingi įstatyminiai pokyčiai, nes kol kas šuns-asistento kategorija nėra įteisinta. Šio reikalo ėmėsi Seimo narys Justas Džiugelis, inicijavęs darbo grupės sukūrimą ir įstatymo projekto svarstymą.

Kol šunys-asistentai nėra įteisinti, jie oficialiai dar negali lydėti savo šeimininkų į gydymo ir kitokias įstaigas. Tiesa, Ajana universitete jau yra atsiklaususi, ar galės jame lankyti su šunimi, ir sulaukusi teigiamo atsakymo.

Jei šunys-asistentai Lietuvoje bus pripažinti įstatymiškai, tai reikš, kad jie turi daugiau teisių. Kad ir lėktuvu galės skristi kartu su šeimininku, o ne bagažo skyriuje. Juk gali būti, kad po kelių metų Ajana kartu su Mulan keliaus į Kiniją.

Dveji metai šuniui nėra daug

Baltijos kinologijos centro instruktorius Martynas Gustainis sakė, kad Mulan mokslai sekasi gerai ir progresas matomas. Ji yra paklusni, moka eiti šalia be pavadžio, kitų pagrindinių komandų.

„Be to, aš nuo mažens ją veduosi į įvairias vietas – autobusą, traukinių stotį, plovyklą – kad ji kuo labiau socializuotųsi ir neturėtų jokių fobijų“, – aiškino instruktorius.

Pasak jo, dveji mokymosi metai šuniui nėra daug – juk iki 1,5 m. jo charakteris dar tik formuojasi. Be to, keturkojui turi išsivystyti refleksas reaguoti į komandas, tarkim, išgirdus „sėsk“ šuo turi tuojau nė kiek nemąstydamas atsisėsti. Tam, kad refleksas išsivystytų, prireikia pusmečio.

Mulan pagal jos individualius išmatavimus užsakyta speciali liemenė, ir, kai ji bus pasiūta, kalytė jau treniruosis būti atrama savo šeimininkei.

Mulan – pirmasis šuo-asistentas, kurį M.Gustaitis ruošia negalią turinčiam žmogui. „Taip, toks šunų statusas Lietuvoje dar nėra įtvirtintas, tačiau Ajana nusiteikusi labai ryžtingai, ji nori su šunimi eiti į poliklinikas, kavines ir visur kitur, ir gali būti, kad jai pavyks pralaužti ledus. Manau, Mulan jai bus puiki padėjėja ir draugė – ir dabar matau, kaip, kai jos pabendrauja per treniruotes, Ajanos nuotaika pastebimai pagerėja“, – sakė Mulan treneris.

***

Ajana yra įkurusi fondą, kur renka paramą tam, kad neįgaliesiems būtų rengiami šunys. Kaip prisidėti, sužinosite čia.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.