Į Daniją Inga išvyko dėl to, kad Lietuvoje jautė nuolatinę įtampą. Kai išsiskyrė su prieš ją smurtavusiu draugu, buvo jo persekiojama: naktimis sulaukdavo grasinančių skambučių, ne kartą rado pradurtas automobilio padangas, buvo padegtas kilimėlis prie jos durų.
Inga atvirai pasakojo, kad tas vaikinas buvo jos pirmas rimtas draugas, su juo pora tapo, studijuodama pirmame universiteto kurse.
„Pradžioje kelis mėnesius mūsų santykiai atrodė gražūs. Vėliau paaiškėjo, kad jis nesveikai pavydus. Būdama su juo lauke, bijodavau ir akis nuo žemės pakelti, nes jam galėjo pasirodyti, kad pažiūrėjau į kitą vyrą, o tada laukė pavydo scena. Nekalbant jau apie tai, kad negalėjau apsivilkti trumpesnio sijono...“, – dabar jau ramiai atsiminė Inga.
Kartą ji išvyko į kelionę aplink Lietuvą su kurso draugais (daugumą sudarė merginos, buvo tik keli vaikinai), bet žygiu neturėjo kada pasimėgauti – visą laiką turėjo draugui telefonu aiškintis, kad nieko blogo nedaro.
Mergina buvo rami, po klubus vaikščioti nemėgo, o draugas ten lankydavosi, vartodavo alkoholį. „Būdavo, grįžta naktį išgėręs, aš jau miegu, o jis pradeda mane kaltinti, kad tuo metu, kai jo nebuvo, aš kažką blogo išdarinėjau“, – prisiminė ji.
Draugas smurtavo ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Pasak pašnekovės, jis buvo pakankamai gudrus ir mokėjo trenkti taip, kad neliktų didesnių žymių ir tai nebūtų laikoma lengvu kūno sužalojimu.
Poros santykiai truko aštuonis mėnesius. Sykį Inga neištvėrė, pasiskundė mamai, kad draugas prieš ją vėl pakėlė ranką, mama pasakė apie tai tėčiui, kuris tuojau atskubėjo gelbėti dukros ir iškvietė policiją.
Nors po to Inga santykius griežtai nutraukė, sunkumai nesiliovė: buvęs draugas net kelis metus nerimo, persekiojo, grasino, šmeižė ją tėvams.
Ko jis tuo siekė, ar norėjo merginą susigrąžinti? „Nežinau, jis tik sakydavo, kad sugadinau jam gyvenimą, kad jis nesileis stumdomas... Manau, jis turėjo nemenkų psichologinių problemų“, – sakė pašnekovė.
Dėl nuolatinės įtampos pašlijo merginos skrandžio veikla ir galiausiai ji visai nebegalėjo valgyti, dėl to atsidūrė ligoninėje. „Po tyrimų gydytojas pasakė, kad dėl visko kaltas stresas. Rekomendavo valgyti maistą, kuris man sukelia geras emocijas. Ką gi – kurį laiką maitinausi vien „snikersais“, užsigerdama juos kokakola, nes kitokio maisto skrandis nepriėmė“, – pasakojo Inga.
Susisiekė senas pažįstamas
Teigiamos permainos į pašnekovės gyvenimą pasibeldė 2010 m. žiemą. Ji sulaukė seniai matyto bičiulio žinutės „Labas, kaip sekasi?“. Antanas tuo metu gyveno Danijoje, skyrėsi su žmona ir atsiminė seną pažįstamą Ingą.
„Jį pažinojau nuo keturiolikos – tada padėdavau mamai darbuotis jos kavinėje Neringoje, o jis užsukdavo pas mus pavalgyti. Pradžioje jis, aštuoneriais metais vyresnis, man atrodė pasipūtęs ir arogantiškas, bet vėliau susibendravome, ilgai kalbėdavomės. Dabar pašnekame, kad mums, matyt, likimas lėmė pradžioje iškęsti kiekvienam savo sudėtingus santykius, kažko išmokti, o jau tada tapti pora. Pavyzdžiui, aš išmokau nepasiduoti, supratau, kad likimas žmogui atseikėja ne daugiau, nei jis gali ištverti“, – pasakojo Inga.
Kai Antanas jai pasiūlė atvykti pas jį į Daniją, ilgai nedvejojo. Pirmosios jo žinutės sulaukė 2010 m. gruodį, o 2011 m. balandžio 6 d. iškeliavo. Lietuvoje dėl nesilaujančio buvusio draugo persekiojimo buvo taip sunku, kad atrodė, jog blogiau jau nebus.
Ir tikrai pabėgus iš Lietuvos gyvenimas pasitaisė: mergina pagaliau vėl galėjo normaliai valgyti ir atgavo dėl streso numestus kilogramus, o vėliau jai pavyko padaryti solidžią karjerą.
Nuo valytojos – iki verslininkės
Pirmiausia Inga pradėjo dirbti įdarbinimo agentūroje, kuri ją siųsdavo atlikti įvairių paprastų valytojos, padavėjos ar panašių darbų.
„Darbo niekada nebijojau, mamai kavinėje padėdavau nuo dvylikos metų. Kai studijavau, dirbau kelionių agentūroje bei kinų restorane, o dar su drauge vystėme su kerlingo sportu susijusį projektą. Danijoje mano pirmasis darbas trukdavo nuo 8 iki 14 ar 15 valandos, tad stebėjausi, ką reikės veikti, turint tiek daug laisvalaikio“, – pasakojo Inga.
Po nepilnų metų, kuriuos praleido, dirbdama agentūroje, ji tapo privačių namų tvarkytoja. Tvarkė ir vieno fabriko savininko namus. Šiam patiko, kad lietuvaitė nuolat šypsosi, paklausia, ar nereikia dar kažko padaryti, tad pasiūlė jai darbą savo fabrike.
Ten dirbti emigrantei buvo geriau, pagaliau gaudavo fiksuotą atlyginimą. Fabrike buvo gaminamos mikrodetalės klausos aparatams, o Ingai reikėjo su mikroskopu ir pincetu tikrinti jų kokybę.
Vėliau ji kilo karjeros laiptais ir per aštuonerius metus tapo įmonės vadovo dešiniąja ranka – kartu rūpinosi užsakymais ir įvairiais kitais įmonės reikalais.
Dirbdama fabrike, Inga gana greitai pramoko danų kalbos, turėjo domėtis įvairiais su mokesčiais bei profsąjugų veikla susijusiais klausimais. Be to, universitete baigė ekonomikos studijas.
Ir galiausiai ryžosi imtis savo verslo – įkūrė buhalterinės apskaitos įmonę,. „Pavyzdžiui, į mus kreipėsi viltį praradusi įmonė, kuriai dažytojų profsąjunga pateikė ieškinį dėl 1,5 milijono kronų skolos. Tačiau mums pradėjus tarpininkavimą ir vetimo paslaugas bei viską peržiūrėjus ir perskaičiavus, ta skola sumažėjo iki 0,5 milijono kronų“, – pateikė pavyzdį apie savo darbą Inga.
Jos įmonėje „Baltic Business House“ dirba 10 žmonių. Didelė dalis klientų – lietuviai, nemažai lenkų, latvių, bet kartais kreipiasi ir danai.
Dirba ir savaitgaliais
Taip pat Ingos iniciatyva buvo įkurtas „Lituanian Chamber of Commerce“. Šios organizacijos tikslas – padėti lietuviškoms įmonėms įsitvirtinti Danijos rinkoje. Ingos suburta profesionalų komanda tarpininkauja lietuvių, danų bei kitų šalių įmonėms, norinčioms megzti tarpusavio ryšius, ir teikia įvairias su verslo administravimu susijusias paslaugas.
Be to, veikli moteris dar buvo pradėjusi rengti mokymus Danijos lietuviams, kuriuose, remdamasi savo patirtimi, pasakojo apie tai, kaip galima pradėti savo verslą, vesti apskaitą, tik šią veiklą nutraukė dėl karantino.
Kiek ji dirba dabar? „Pirmadieniais-penktadieniais dirbu maždaug nuo 9 iki 20 val., savaitgaliais trumpiau, maždaug iki 14 val.“, – prisipažino verslininkė.
O ar jos vyras nepyksta, kad ji tiek daug dirba ir neturi laiko rūpintis namais? „Ne, jis taip pat atsidavęs darbui. Turi autoservisą netoli mūsų įmonės biuro, tad dažniausiai į darbą vykstame ir namo grįžtame kartu“, – sakė moteris.
Vestuvės kaip pokštas
Inga su Antanu susituokė 2015 m. balandžio 1 d., niekam nieko nesakę, liudininkai taip pat buvo ne iš artimųjų tarpo. Po to nuotaka įkėlė į feisbuką nuotrauką su vestuviniais žiedais, tad artimieji pasinėrė į spėliones, ar tai Balandžio pirmosios pokštas, ar tikras įvykis. Kai to užklausė pusseserė, Inga jai nusiuntė santuokos liudijimą, bet pusseserė juokavo, kad ir toliau niekas neaišku – juk danų kalbos ji nemoka.
„Mes vaikų neturime, tačiau vietoje to turime tris šunis, taip pat šiuo metu kartu gyvena mano brolis, kuriuo reikia pasirūpinti“, – pasakojo Inga.
Jos brolio istorija skaudi – jis taip pat kurį laiką gyveno ir dirbo Danijoje, ir darbe patyrė traumą. Dėl smarkaus vėjo griuvo statybose buvusi siena ir vyras patyrė daugybinius kūno sužalojimus. Tris savaites praleido komoje, buvo neaišku, ar liks gyvas.
Nors nelaimė įvyko dar 2019 m., jo būklė gerėja palengva, vis reikia įvairių reabilitacijų.
„Tai labai paveikė ir mane. Po nelaimės net patyriau panikos atakas, dėl to lankiausi pas psichologę. Kurį laiką nedirbau, rūpinausi broliu, laimei, darbe mano kolegės gerai tvarkėsi ir be manęs“, – atsiminė Inga didžiausius Danijoje patirtus išbandymus.
Šunys jaučia nuotaiką
Trys kartu gyvenančios įspūdingos dobermanų veislės kalės šeimai suteikia daug džiaugsmo. „Jos labiau klauso vyro, o aš esu ta, prie kurios gali ir paišdykauti. Vieną, vyriausią, kalytę per daug išlepinau, tad ji pykstasi su kita ir reikia jas laikyti atskirai. Visgi su vyru kartais pašnekame, kad norėtųsi dar vieno šuns“, – pasakojo Inga.
Jos tikinimu, dobermanų veislės šunys – patys ištikimiausi ir labiausiai atsidavę šeimininkui, mylėsiantys jį bet kokiomis sąlygos, dėl to ir pasirinko šią veislę.
„Šunys, ypač ta, kurią išlepinau, labai gerai jaučia mano nuotaikas. Ir kai išgyvenau dėl brolio, ji vis ateidavo prisiglausti ir manęs nuraminti, taip pat nujausdavo, kad artėja panikos priepuolis“, – pasakojo daug patyrusi emigrantė.
Apie grįžima į Lietuvą jiedu su vyru negalvoja, tik kartais pašneka, kad, kai išeis į pensiją, norėtų persikelti į kokią Ispaniją.
