Tai buvo abipusė meilė iš pirmo žvilgsnio. Pustrečių metų draugaujanti pora ruošiasi Šepio saloje pirkti namą, kalba apie vestuves ir svajoja susilaukti vaikų.
Tačiau užsidaryti vien tik šeimos lizde K.Buikaitė neketina.
„Žinoma, profesinis kelias Jungtinėje Karalystėje, kur aktorių labai daug, pilnas iššūkių ir nežinomybės – sūriu prakaitu tenka išsikovoti savo vietą po saule arba viltis sulaukti lemtingos sėkmės.
Mano specialybė nėra stabili – darbų tai daug, tai jie išgaruoja lyg dūmas. Džiaugiuosi turėdama ir mokytojos kvalifikaciją. Šiltai prisimenu darbą su specialiųjų poreikių vaikais: tiek juose tyrumo, gerumo ir tikrumo – semdavausi įkvėpimo iš jų.
Šiuo metu laukiu patvirtinimo dėl vieno rimto vaidmens“, – kalbėjo Anglijoje šaknis įleidusi K.Buikaitė.
Jai nuo mažens patiko šokti, vaidinti: „Mano aktoriniai mokymai prasidėjo labai anksti: vyresnė sesė Idalija grodavo fleita, o aš trypdavau aplink „baletą“. Vėliau ji ėmėsi „rimtai mane treniruoti“ – valandų valandas įrašinėdavome į magnetofoną eilėraščius ir, neduok Dieve, pamiršdavau kokį žodį.
Dar sesė mane kutendavo ir liepdavo nesijuokti. Jei ištverdavau, gaudavau saldainį – tai tikrų tikriausias dėmesio valdymo pratimas!
Mane ir vėliau traukė įvairios meno formos: lankiau viską iš eilės, kol atradau tikrąją aistrą – vaidybą.
Lietuvoje Kristina baigė teatro edukologijos bakalauro studijas tuomečiame Edukologijos universitete.
Dar mokydamasi dirbo menų studijose „Terra Bella“ ir „Forum teatras“, vaidino Senamiesčio teatre, dalyvavo šokio projektuose.
Vėliau panoro gilintis į kino vaidybą, bet tuo metu Lietuvoje tokio kurso nebuvo. Kristina ėmė ieškoti galimybių mokytis užsienyje – Danijoje, Švedijoje ar Anglijoje. Pastaroji šalis teikė daugiausia vilčių, nes jos sesuo gyveno Londone. Kristina į įvairias aktorių rengybos mokyklas išsiuntė prašymus studijuoti.
Buvo vasara, kai Kristina su mama mėnesiui išsiruošė pasisvečiuoti į Angliją.
Netrukus jai paskambino iš kelių mokyklų, kvietė į atrankas, kai kurias ji jau buvo perėjusi be specialių egzaminų. Bet Kristina liko Anglijoje.
Studijų kainos aktorių rengimo mokyklose Anglijoje – apie 10 tūkstančių svarų (per 11 tūkst. eurų) per metus.
Kristina pasirinko „International School of Screen Acting“ mokyklą, nes joje mokymai paremti praktiniais užsiėmimais. Studentai daug laiko praleisdavo studijoje tarp kamerų, buvo mokomi ir jodinėti, ir kovos menų.
Nors Kristina dirbo ir padavėja, ir mokyklose vedė vaidybines edukacines pratybas, savų santaupų mokslams nepakako, todėl padėjo tėvai. Baigusi studijas aktorė iškart gavo neblogą agentę ir jau atrodė, kad vaidmenys pasipils lyg iš gausybės rago.
Bet tada prasidėjo nuolatinės darbo paieškos, bandymai suderinti vaidybą, kūrybinius projektus ir darbus mokykloje – dirbo teatro mokytoja, specialiųjų poreikių vaikų mokytoja ir asistente.
„Kol mokiausi, džiaugiausi kiekviena akimirka Londone. Viskas buvo įdomu, kūriau, filmavau, rašiau.
O po studijų užklupo sudėtingas laikas: buvau grįžusi į Lietuvą, blaškiausi, ką daryti toliau. Kai atsirado darbų Londone, vėl jaučiausi turinti tikslą.
Aktorystės mokykloje buvo mokoma ne tik specialybės pagrindų, bet ir kaip gyventi po studijų, kaip ieškoti agentų, kokias pasidaryti nuotraukas, kūrybinius filmukus, kaip susisiekti su atrankų režisieriais, megzti naudingas pažintis.
– Kokiais savo vaidmenimis, kūrybiniais projektais jau didžiuojatės?
– Visais didžiuojuosi. Teko vaidinti internetiniame seriale „Perbraukite dešinėn“ („Right Swipe“), kuriame pasakojama, kaip žmonės bando susipažinti internete ir į kokias keistas situacijas įsivelia.
Londono nepriklausomame kino festivalyje serialas laimėjo geriausios komedijos kategorijoje ir Holivudo trumpų filmų festivalyje pelnė geriausio trumpametražio filmo vardą.
Labai didžiuojuosi dalyvavimu dviejų garsinių knygų įrašuose: pagal mokslinės fantastikos serialą „Daktaras Kas“ („Doctor Who“) ir pagal britų avangardinės socialinės mokslinės fantastikos televizijos serialą „Kalinys“ („The Prisoner“). Tai buvo rimti darbai, įvertinti BBC.
Iš pradžių maniau, kad įgarsinimui reikia tik balso, bet dirbdama supratau, kiek daug reikia pastangų įsikūnyti į konkretų personažą, perteikti jo manieras, judesius.
Tarkime, „Kalinyje“ vaidinau pagrindinio veikėjo kompanionę, olimpiadų plaukikę. Prieš įrašą turėjau išbandyti įvairius kvėpavimo pratimus, nes balsu turėjau perteikti, kaip mano herojė plaukia. Įrašo metu prieš save turėjau dubenį su vandeniu ir panardinusi veidą į vandenį burbuliavau. Labai įdomi ir juokinga patirtis.
Taip pat didžiuojuosi darbu, paremtu psichologiniais vaidmenų žaidimais tam tikrose situacijoje, skirtais apmokyti policijos darbuotojus, kaip elgtis su auka ar įtariamuoju.
Dalyvavau Londone indų kilmės režisieriaus Alirezos Sadreddini filmo „Atgimimas“ („Rebirth“) atrankoje. Gavau vieną pagrindinių vaidmenų. Filmavimo darbams režisierius pasirinko Lietuvą, nes joje kurį laiką gyveno ir susižavėjo mūsų šalimi.
Aš vaidinau lietuvę Agnę, pagrindinį vyro vaidmenį atliko indų kilmės aktorius Sanee Ravalas.
Filmas pasakoja, kaip jaunas indų tautybės vaikinas Lietuvoje gyvena su žmona advokate Agne, nors yra gėjus. Pagal hinduizmo tradicijas jis turi išbarstyti savo tėvo pelenus į upę, kad pradėtų pastarojo dvasinį atgimimą.
Tačiau Lietuvoje barstyti pelenus draudžiama. Maža to, vagys įsilaužia į poros butą ir, be kitų daiktų, pavagia ir urną su pelenais. Vėliau plėšikai siekia gauti išpirką už pelenų grąžinimą. Tai – komiška drama.
Prieš kelerius metus Londone buvome subūrę lietuviško teatro trupę „Kitas vėjas“.
Statėme spektaklius vaikams. Sulaukėme žiūrovų palaikymo.
Taip pat esu vaidinusi vietos teatruose. Pastarąjį kartą prieš dvejus metus statėme monologais paremtą spektaklį „Kings Head“ teatre.
Pandemijos metu veiklos mažiau, bet dalyvauju įvairiuose aktorinio meistriškumo mokymuose, kartais tenka filmuotis reklamose. Neseniai įsiamžinome trise: aš su savo draugu Dave’u ir mūsų šuo Simba.
– Ar norint gauti didesnį vaidmenį kojos nepakiša akcentas?
– Studijuodama šlifavau akcentą. Metų pabaigoje man pasakė, kad kalbu kaip anglė, tik žodyne varijuoja įvairių šalies regionų žodžių skambesys. Planuoju po karantino dar padirbėti su akcentu, nes tuomet tikrai atsidaro daugiau durų.
Mano agentė siūlo labiau lavinti amerikietišką akcentą, nes turi kontaktų su Amerikos kino pramone.
– Ar lengvai pripratote prie Londono dydžio, tempo, automobilių spūsčių, kovos už būvį, brangesnio pragyvenimo?
– Iš pradžių buvo nelengva, bet po to atrodė normalu skubėti, bėgti, planuoti dieną. Londonas išmokė organizuotumo.
Pandemijos pradžioje persikėliau gyventi į Šepio salą, kur viskas vyksta daug lėčiau. Iki Londono – apie keturiasdešimt minčių kelio.
– Pamažu kuriate bendrą gyvenimą su mylimuoju Dave’u.
– Į internetines pažintis žiūrėjau kaip į žaidimą – patinka, nepatinka. Niekada nevaikščiojau į pasimatymus. Nebuvau pasiruošusi nuotoliniu būdu užmegzti santykių, esą tai – vienos nakties nuotykių mėgėjams.
Ir štai pamilau vaikiną, su kuriuo susipažinau per internetinių pažinčių programėlę. Prieš tai išgyvenau skausmingas skyrybas su kitu žmogumi.
Dave’as, kai kažkiek jau buvome pabendravę internetu, mane pakvietė į savo brolio Craigo Joneso bokso rungtynes. Jo brolis – irgi boksininkas, tik ne profesionalų grupėje.
Kadaise su tėčiu žiūrėjau bokso varžybas per televizorių, bet apie šią sporto šaką nieko neišmaniau.
Dave’as man pasakė – jei rungtynės nepatiks, galėsiu bet kada išeiti. Likau iki galo, o po rungtynių jis pasiūlė nueiti į kavinę.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
