Su Monika apie gyvenimą atominiame mieste kalbėjomės jai, drauge su vyru, vykstant iš vieno tolimiausio Lietuvos krašto iki kito – iš Visagino į Nidą.
– Pastebėjau, kad su Donatu dažnai lankotės Kuršių Nerijoje. Ar niekada nesvarstėte apsigyventi pajūry?
– Geras klausimas. Mes abudu esame iš Žemaitijos ir abu užaugome labai daug laiko praleisdami prie jūros – aš pati kiekvieną vasaros šeštadienį važiuodavau ten. Tai ta trauka jūrai yra didžiulė, bet tuo pačiu mus labai sužavėjo ir nustebino Aukštaitija, nes mes visiškai nebuvome jos ištyrinėję. Viskas nauja – visi ežerai, visi miškai, visko tiek daug neatrasto.
Būna kartais tokių pamąstymų, kad būtų smagu prie jūros gyventi, bet atrodo, kad vėl viską iš naujo reiktų sukurti, nors Visagine irgi taip buvo, tik gal paprasčiau.
– O kas paprasčiau?
– Paprasčiau buvo tai, kad nekilnojamasis turtas Visagine yra tikrai labai prieinamas, nebrangus. Nereikia lįsti į kažkokias paskolas, nereikia tokio didelio sprendimo priimti.
– Kaip nusprendėte pasirinkti būtent Visaginą? Juk Aukštaitija didelė, pasirinkimas taip pat didelis.
– Iš tikrųjų viskas prasidėjo nuo labai pragmatinių sumetimų – atsidariau nekilnojamojo turto portalą ir pažiūrėjau, kur yra pigiausias nekilnojamas turtas Lietuvoje. Tuo metu labai panašios kainos buvo Naujojoje Akmenėje bei Visagine. Kadangi Donatas yra iš Mažeikių, tai Naujoji Akmenė mūsų visiškai netraukė, o Visaginas mums buvo labai, labai įdomus – tuo metu jame aš dar net nebuvau buvusi.
Pirmą kartą Visagine apsilankiau prieš beveik ketverius metus – važiavome su tikslu pasižiūrėti, tai kas per miestas tas Visaginas, kad butai tokie prieinami. Aišku, buvo tokių minimalių stereotipų galvoje, kad galbūt Visaginas bus tarsi koks miestas vaiduoklis, visai kaip Didžiasalis.
Bet, kai mes atvažiavome, pasitaikė saulėtas žiemos sekmadienis – man nieko Lietuvoje nėra gražiau už saulėtą žiemą. Tuo metu Visagine buvo užšalęs ežeras ir ant ledo buvo padaryta didelė čiuožinėjimo aikštelė, grojo muzika, šalia buvo kavinukė. Mes toje kavinukėje pasiėmėme kavos, kakavos ir, prisimenu, ateina tokia moteris su pačiūžomis, užsideda ant pačiūžų apsaugas, pasiima kavą ir išeina atgal ant ledo. Ir man viskas pasirodė lyg kažkoks pasakų miestas.
Su vyru pradėjome važinėtis po miestą ir pamatėme, kad visur labai tvarkinga, labai gražu, labai daug takelių, miškelių, medžių – tai mus labai nustebino. Nusprendėme, kad tikrai verta pabandyti apsižiūrėti ir butus. Sugrįžome po kokio mėnesio.
– Iškart atvykus apsižiūrėti būstų jį ir įsigijote?
– Taip.
– Karantino metą praleidote Visagine?
– Taip, visą karantiną praleidome Visagine. Buvo labai gera būti gamtoje – tai karantino metu labai, labai sumažino nerimą. Pirmosios viruso bangos metu ta nežinomybė sukėlė didžiulį nerimą, o kai tu esi mieste, kuris ir šiaip neburbuliuoja nuolatiniu veiksmu, gerokai mažiau jį jauti, nes nesupranti, kad situacija yra labai pakitusi. Ta ramybė labai vertinga buvo.
– Tikriausiai net neteko labai ilgai brandinti minties, kad, bent jau karantino laikotarpiui, reikia palikti Vilnių ir kraustytis į Visaginą?
– Oi, tai man visada, jei tik būdavo pasirinkimas, kur galiu leisti laiką – ar tai darbas iš namų, ar dar kas – visada pirminiu pasirinkimu būdavo Visaginas.
– Žmonės kaip tik bėga į sostinę, o ne iš jos. Ar nėra ilgu namų Vilniuje, draugų?
– Iš tikrųjų, visus labai traukia sostinė ir aš pati matau, kodėl – Vilnius yra labai žavingas ir įdomus, kosmopolitiškas miestas. Tačiau visus tuos dalykus – kultūrą, gerą maistą ir panašiai – gali sugerti ir per savaitgalį (juokiasi).
O draugai atvažiuoja mus aplankyti Visagine. Ir aš pastebėjau, kad laikas su jais tapo gerokai kokybiškesniu, nes tu neskubi – jei jau žmogus užtrunka dvi valandas kelionėje, kad atvažiuotų, tai susitinki tikrai ne pusvalandžiui, tačiau bent pusdieniui, kartais ir savaitgaliui. Praleistas laikas kartu tapo lėtesnis ir ramesnis, nes mažiau visokių trikdžių nei susitikus kavinėje ir klausantis šalia esančio staliuko pokalbių.
– Panašu, kad savo meilę Visaginui perduodat ir kitiems – draugams, atvykstantiems aplankyti, pažįstamiems, gal net ir nepažįstamiems? Atrodo, kad daugiau žmonių per tave susipažįsta su šiuo miestu.
– Tikrai taip – aš per socialinius tinklus, per tą patį Instagramą labai daug transliuoju iš Visagino ir tai man yra visiškai natūralu, nesistengiu kažko dirbtinai sukurti. Man atrodo, kad kai komunikuoji kažką, ko nėra, tai labai trumpai tai trunka.
Mes draugams tikrai labai stengiamės perduoti tą meilę ir užkrečiam kitus nusipirkti butus Visagine. Žmonės labai susižavi Visaginu, tik iškyla pagrindinė baimė ir nerimas, o ką veikti, kur dirbti – tas finansinis aspektas.
– Bet tikrai, ką dirbti ten?
– Na, dar vis tūkstantis aštuoni šimtai žmonių dirba Atominėje elektrinėje, ko dažniausiai žmonės nežino. Galvoja, kad tik du sargyboje stovi prie įvažiavimo (juokiasi).
Taip pat yra labai daug jaunų žmonių, kurie pradeda savo verslus. Aš manau, kad karantinas parodė, jog nesvarbu iš kur – tu gali dirbti, ir tu gali kurti. Yra daug žmonių, kurie patys gamina ir kuria bei savo kūrinius pardavinėja internetinėse parduotuvėse.
Yra ir keletas naujų investicijų, kaip, pavyzdžiui, „Intersurgical“ veikla, taip pat yra „Visagino linija“, kuri gamina „SBA“ baldus.
– Ar pastebėjai, kad per šiuos beveik ketverius metus kažkaip pasikeitė pats miestas?
– Aš manau, kad vis labiau miestas traukia jaunus žmones, kurie nori kažką nuveikti, todėl atsiranda vis daugiau jaunų žmonių iniciatyvų. Pavyzdžiui, mes turime labai įdomią žygių organizacinę kompaniją „LitWild“ – tie žygiai traukia žmones iš visos Lietuvos. Turim Visagino „Urban stories“, kurie pasakoja apie Visaginą per kultūrą, architektūrą, organizuoja daug įvairių stovyklų ir pan.
Taip pat vis labiau pastebiu, kad stiprėja ir žiniasklaidos dėmesys, nes tikrai Visaginas yra apipintas visokiais mitais ir stereotipais, kurie, netgi sakyčiau, truputėlį kartais žmones atbaido susipažinti su miestu.
– Klausantis tavęs labai stipriai girdisi, su kokia didele meile kalbi apie šį miestą. Ar galėtum teigti, kad jau esi iškeitusi Vilnių į Visaginą?
– Norėjau sakyti, kad širdimi – taip, bet iš tiesų jau ir persiregistravusi esu Visagine. Tai ne tik širdimi, bet ir administraciškai (juokiasi).
Aš manau, kad meilė labiausiai kyla iš to, ką miestas duoda. O duoda jis didžiulę ramybę ir pakankamumo jausmą. Manau, kad turėtum ramybę ir pakankamumo jausmą Vilniuje, tu turi būti itin stiprus žmogus, turi turėti stiprų stuburą, kad išsigrynintum, kas yra svarbu tau ir ką diktuoja miesto tendencijos, kiti žmonės.
Visagine tu gali sutaupyti daug energijos, nes miestas tau nedaro didelės įtakos. Tu jame gali laisviau pajausti ir suprasti save – kokie tavo prioritetai ir vertybės. Tai ir stiprina labiausiai meilę miestui, nes miestas tarsi priima tave tokį, koks tu esi.
– O kaip Visagino žmonės – ar jie skiriasi kažkuo nuo sostinės gyventojų?
– Jeigu man reikėtų pasakyti pagrindinį skirtumą tarp vilniečių ir visaginiškių, tai – skubėjimas ir neskubėjimas. Kai išlipu traukinių stoty Vilniuje, aš nepajaučiu, kaip pradedu bėgti drauge su minia, nes visi bėga. O kai išlipu Visagine, tai viskas, atrodo, sulėtėja, nes žmonės turi daugiau laiko – atrodo, kad kažkas perjungia nematomą mygtuką iš pagreitinto, kaip Youtube žiūrint kokį vaizdo įrašą, į palėtintą gyvenimą. Nežinau tiksliai, kas lemia tą lėtumą – ar grynas oras, miškas – bet visaginiečiai yra labai dėmesingi.
Sakykim, aš labai gerai atsimenu atvejį, kai kačiukas kely tupėjo ir ten keli žmonės sustoję rūpinosi, varė tą kačiuką nuo kelio, kad jo nepervažiuotų. Aš nesakau, kad Vilniuje taip nedarytų, bet tikriausiai gal net nelabai būtų laiko pastebėti tokį dalyką, nes tikriausiai tu jau vėluoji į troleibusą, susitikimą ar kur kitur. Labai daug skubėjimo sostinėje.
– Pradėjai pasakoti apie skubėjimą ir neskubėjimą, o kuo dar Visaginas skiriasi nuo Vilniaus? Kaip tavo gyvenimas atrodė Vilniuje ir koks jis yra čia, Visagine?
– Kartais Vilniuje tu nenori visada kažkur eiti ir kažką veikti, tačiau čia įsijungia tas vadinamas FOMO – fear of missing out (aut. past. – baimė kažką praleisti). Tai tave labai išbalansuoja – tu imi galvoti, kad ir man reikia ten nueiti, ir man reikia tai padaryti, kad tik kažko nepraleisčiau.
Visagine dėl to yra ramiau, lėčiau, paprasčiau. Jeigu tu, pavyzdžiui, nori į Mo muziejaus parodą, tai tu ramiai susiplanuoji, nuvažiuoji ir nėra taip, kad jau dabar iškart turi nueiti ir kažką naujo išbandyti. Ženkliai daugiau laisvesnio laiko lieka – gali sąmoningiau mąstyti, kur ir kam tą laiką skiri. Ir aš tikrai nebandysiu sakyti, kad dėl to esu pabaigusi penkis „online“ Harvardo universiteto kursus – nebūtinai tas laisviau ir prasmingiau praleistas laikas turi būti išreikštas kažkokiais pasiekimais. Galbūt tai yra tiesiog tos pačios katinuko gelbėjimo operacijos stebėjimas, pasikalbėjimas su kaimynu.
Kas mane dar labai žavi Visagine, kad mes su visais kaimynais esame pažįstami ir bendraujam, visi pašnekinam vieni kitus, vieni kitiems padedam. Kartais apsimainom kokiais kepiniais, pyragais, gėlėmis.
– Tas bendruomeniškumo jausmas kaip iš kokio filmo...
– Jis tikrai yra labai stiprus. Žmonės Visagine labai vertina ir džiaugiasi tuo, kad vis daugiau jaunų žmonių nori gyventi čia. Todėl tave dar labiau visaip skatina, kad tu tik neišvažiuotum.
– Negalvojat išvažiuoti? Gal ateities planuose yra svarstymų dar sugrįžti į sostinę?
– Kadangi turime namus ir Vilniuje, tai visada pasiliekame atvirą galimybę ir apskritai nesame tokie žmonės, kurie kažką kategoriškai nusprendžia. Man atrodo, kad jeigu tu sau pasakai, kad va – čia jau viskas, čia bus praleisti tavo ateinantys ir likę penkiasdešimt metų, tai nerimui tokia mintis yra kaip žibalas į ugnį. Į viską žiūrime kaip į etapą. Dabartiniame etape man Visaginas yra patrauklesnis, gal praeis kažkiek laiko ir mes persigalvosim. Manau, kad reikia visada to lankstumo – jis padeda apsisaugoti nuo galimo nusivylimo ar įtampos.
