Christina dažnai daro tai, ko jos vaikai nežino. Vakare, kai visi miega, tyliai nuspaudusi durų rankeną įeina į vaikų kambarį. Pirmiausia prieina prie mažiausio – 5-erių Paulio, po to – prie 8-erių Emmos, paskiausiai – prie 12-metės Annos.
Ji ant pirštų galų prisiartina prie lovų ir žvelgia į vaikų veidus. Kaip jie guli ir ramiai miega, lyg jų pasaulyje dar tvyrotų tvarka. Paskui perbraukia per jų plaukus ir tyliai išeina iš kambario.
Kaip Christinai susitaikyti su mintimi, kad nebematys savo vaikų užaugusių, kad jai beveik nelieka laiko gyventi.
Prieš ketverius su puse metų gydytojas jai diagnozavo piktybinį skrandžio auglį. Tokį didelį, kad teko pašalinti visą skrandį. Po metų galvos smegenyse atsirado pirmoji metastazė, dar po dvejų – antroji, praėjusiais – trečioji.
Gydytojai patarė Ch.Dutting įgyvendinti savo visus troškimus, su vyru Olli ir vaikais praleisti atostogas prie jūros ar kitoje jos svajonių vietoje. Bet svarbiausia – neprarasti vilties. Juk būna ir stebuklų.
Christina nemano, kad metastazės jos galvoje išnyks. Bet ji kovoja – dėl sutuoktinio ir vaikų.
173 centimetrų ūgio moteris sveria tik 49 kilogramus.
Tuomet, po skrandžio operacijos, gydytojai sakė, kad ji gali gyventi dar penkerius metus. Christina mano, kad mažiau.
Ji nusprendė įgyvendinti savo didžiausią norą – palikti vyrui ir vaikams įgarsintą savo gyvenimo istoriją.
Ch.Dutting troškimą išpildė nedideliame, vos per 200 gyventojų turinčiame Roderio kaime įsikūrusi Judith Grummer. Anksčiau 62-ejų žurnalistė Vokietijoje ėmė interviu iš susirgusių senatvine silpnaprotyste, iš ūkininkų – Bolivijoje.
Dabar J.Grummer iš sunkiai sergančių motinų, tėvų istorijų įrašų sudaro jų šeimos knygas. Tai – ypatinga ateities dovana vaikams, anksti tapusiems našlaičiais. Šeimos knygos įgarsinamos nemokamai. Jų gamyba finansuojama iš aukų.
„Balsas – žmogaus sielos veidrodis. Bet jį artimieji pamiršta greičiausiai. Svarbu išsaugoti mažiems vaikams ir paaugliams išeinančių anapilin gyvenimo istoriją. Geriausia – jų balsais“, – įsitikinusi žurnalistė.
Dėl to J.Grummer kalbasi su sunkiai sergančiais tėvais ir motinomis tiek jų, tiek savo namuose ar paliatyviosios pagalbos ligoninėje.
Žurnalistė priešais Christiną pastato mikrofoną ir pradeda įrašinėti.
„Galite išsipasakoti, nieko neslėpti, išlieti savo įniršį, pyktį, liūdesį – viską atlaikysiu. Neprivalote manęs tausoti. Bet esu tik žurnalistė, o ne gydytoja“, – nepaguodžia J.Grummer ligonio.
Ch.Dutting gyvenimo istorijai įrašyti buvo skirtos keturios dienos. Šiam darbui moteris ruošėsi ne vieną savaitę.
Išsinuomojo poilsio namelį, nukėlė apsilankymus pas gydytojus ir operaciją.
Užrašų knygelėje pasižymėjo savo pasakojimo intarpus – muzikos kūrinius, su kuriais sieja išskirtinius gyvenimo momentus, apie kuriuos nori papasakoti Pauliui, Emmai ir Annai.
Ch.Dutting buvo svarbiausia nieko nepamiršti, pasakyti taip, kad nebūtų suprasta klaidingai. Juk tai – paskutinė jos žinia vaikams.
Ch.Dutting pasakojo apie vaikystę, mokyklos metus, mamą Gabi, karnavalą, per kurį sutiko gyvenimo meilę, būsimą savo vaikų tėvą Olli. Tuomet jai buvo 14 metų.
„Pamačiau jūsų tėvelį ir nuo jo negalėjau atitraukti akių. Kitą dieną atsisveikindami pirmą kartą pasibučiavome“, – juokdamasi ir šviečiančiomis akimis pasakojo Christina.
Vakare po pirmojo susitikimo su žurnaliste parėjusi į poilsio namelį Christina krito ant sofos.
Ją išvargino knygos įgarsinimas, prisiminimai. Bet ji buvo laiminga.
„Atrodė, lyg būčiau nusimetusi kažkokią sunkią naštą. Ir dėl to jaučiausi daug geriau nei anksčiau“, – sakė Ch.Dutting.
Bet kitą rytą buvo sunku susikaupti, sudėlioti mintis, nes Christinai reikėjo pasakoti apie savo vaikus, jų gimimą, gyvenimą penkiese ir vėžį.
„Ar mes turėtume šį skyrių pavadinti „Diagnozė. Diena, pakeitusi viską?“ – paklausė žurnalistė.
Christina linktelėjo. Šį skyrių ir šią dieną ji labiausiai norėtų išbraukti iš savo gyvenimo, kurio dalis – vėžys.
Trečios dienos pabaigoje žurnalistė J.Grummer įrašinėjo vienuolika valandų ir tris minutes. Įgarsintos šeimos knygos apimtis – šešios valandos ir 40 minučių, paįvairintos muzika ir padalytos į 50 skyrių. Tik trys – apie vėžį.
„Įgarsinta mano gyvenimo istorija nėra liūdnas atsisveikinimas, ji turi teigti gyvenimo džiaugsmą“, – sakė Christina.
Bet koks turėtų būti šios šeimos knygos pavadinimas?
Tai buvo sunkiausia Ch.Dutting užduotis. Bet ilgai nedvejojusi ji nusprendė – „Juk gyvenimas gražus?“
Parengė Ona Kacėnaitė
