Dėl Gustės bėdų labiausiai kaltas cerebrinis paralyžius. Šį nulėmė per anksti įvykęs gimdymas, kuris dar ir vyko su komplikacijomis.
Mergytė pasaulį išvydo 31 nėštumo savaitę. Linai nuvykus pas gydytoją į eilinę apžiūrą, paaiškėjo, kad jos kraujospūdis labai pakilęs, diagnozuota preeklampsija. Moteris išsiųsta į Vilnių, kur jai netrukus buvo iššauktas gimdymas. Jis trūko net 30 valandų, kraujospūdis visą laiką buvo labai aukštas, bet daryti cezario pjūvio niekas nematė reikalo.
Mama po gimdymo atsidūrė reanimacijos skyriuje, į tokį patį skyrių, tik skirtą vaikams, iškeliavo ir dukrelė. Pirmąją savo gyvenimo naktį ji paniro į naujagimių komą, tiesa, ši truko trumpai.
Kiek atsigavusi Lina sužinojo, kad dukrytės galvytėje yra kraujosrūvų, kurios po to virto cista. Kurį laiką mergytę kamavo miego apnėja – kartais ji miegodama nustodavo kvėpuoti. „Kai mačiau dukrytę ligoninėje šildomoje lovytėje, prijungtą prie įvairių pypsinčių aparatų, man buvo labai baisu. Tiesa, gydytojai negąsdino, ir apie jos patirtą komą pradžioje nieko nesakė“, – atsiminė Lina.
Sulaukusi dviejų mėnesių Gustė su mama iškeliavo namo. Kad būtų ramiau, tėvai mergaitę migdė savo lovoje, nes labai bijojo, kad naktį ji nenustotų kvėpuoti.
Gustė augo silpnesnė už savo bendraamžius. Kai jai suėjo vieneri ir ji nuvyko pasirodyti gydytojams į Vilnių, jai diagnozuotas cerebrinis paralyžius.
Įprastai mama su dukrele lankėsi pas vietinį gydytoją, kuris vis kartodavo, kad bus matyti, kaip viskas klostytis toliau. Taip pat jis sakė, kad reikės specialistų konsultacijų, bet siuntimų pas tuos specialistus vis neišrašydavo. Ir apie tai, kad reikėtų vaikui nustatyti neįgalumą, neužsiminė.
„Nesakau, kad tas gydytojas buvo blogas, bet jo specializacija – darbas su suaugusiaisiais ir galbūt jam trūko patirties, rūpinantis sudėtingos būklės kūdikiais. Iš pat pradžių norėjau dukrelę užrašyti pas gydytoją į Uteną, bet man to nerekomendavo – sakė, kad jam būtų per toli mus lankyti, o vietinis medikas pradžioje kas savaitę užsukdavo į mūsų namus. Dabar manau, kad šitaip mes iššvaistėme nemažai laiko, per kurį būtume galėję Gustytę sustiprinti. Tik kai susigriebėme ir pernai užrašėme ją pas gydytoją į Uteną, ši netrukus nusiuntė mus į reabilitaciją Utenos ligoninės filiale, ir ledai pajudėjo“, – pasakojo Lina.
Iki dviejų metukų Gustė ne tik nevaikščiojo, bet ir nesivartė, nesėdėjo, nenorėdavo paimti žaisliukų ir beveik niekuo nesidomėjo, gulėjo, ir tiek.
„Praėjusių Kalėdų proga mes su vyru sulaukėme tikro stebuklo – tuojau po antrosios reabilitacijos ji pagaliau pati atsisėdo. Ir šiaip po užsiėmimų matyti didžiulė pažanga, ji tapo daug judresnė ir labiau domisi aplinka. Neseniai baigėme jau trečią reabilitaciją Utenoje, trukusią 30 dienų, ir ji dar šiek tiek sustiprėjo. Tiesa, gydytojai sakė, kad efektas labiausiai pasimatys praėjus porai savaičių nuo reabilitacijos, o kol kas patarė jos labai nenuvarginti sportu namuose ir leisti raumenukams pailsėti“, – pasakojo mama.
Nemoka ar gudrauja?
Dabar Gustė guvi ir smalsi, domisi žaisliukais, knygelėmis, vis tiesa rankas į šeimos augintinę katę ir nori ją pagauti. Ypač jai patinka kalbanti žaislinė „planšetė“ ir kiti garsus skleidžiantys žaisliukai.
Ji sako paprastus žodelius, kaip „mama“, „tėtė“, „imk“, „ate“. Daug kalba savais žodeliais, kurių kol kas dar ir mama nesupranta. Prie to, kad jos raida atsilieka nuo bendraamžių, galbūt prisideda ir jos galvytėje esanti cista.
„Taip, mums dar mokytis ir mokytis. Pavyzdžiui, ji neskiria knygutėje pavaizduotų žvėrelių, nors pagal amžių turėtų tą daryti. Bet gydytoja mus ramino, kad visgi ji protinga, ir patys matome, kad ji linkusi kopijuoti, kelis kartus parodžius kokį judesį ar žodį, bando jį atkartoti. Tik dabar visko mokomės žaidimo forma, kad jai nekiltų noras priešintis, ir neurologė mums taip patarė“, – pasakojo mama.
Mergaitė pati vis dar nekramto maisto, šis turi būti sutrintas. „Visgi pyragą ji mielai sukramto pati, tad su logopede reabilitacijoje kalbėjome apie tai, kad gal ji šiek tiek pritingi ir gudrauja“, – nusišypsojo mama.
Reikės dar daug dirbti
Suprantama, susilaukę vaiko, turinčio sveikatos bėdų, ir Lina, ir jos vyras labai nerimavo. „Ir dabar skaudu, kai matome, kad sveiki jos bendraamžiai jau bėgioja ir spardo kamuolį, o mūsų Gustytė tik sėdi. Bet mes esame stiprūs ir nuolat sakome sau, kad turime stengtis, dirbti su ja ir nenuleisti rankų. Didžiausia mūsų svajonė – kad ji išmoktų pati stovėti ir žengti bent kelis žingsnelius. Tikime, kad ji to tikrai išmoks, tik mums reikės įdėti dar daug darbo“, – sakė Lina.
Kol kas mergaitė noro vaikščioti ar bent pastovėti dar nerodo, nemoka ir pašliaužti. Prilaikant ją už pažastų ir pastačius jos kojytės tuojau sulinksta. Bet tėvai tiki, o ir specialistai neneigia, kad vaikščioti ji galės, tik reikės dar daug mankštintis, kol pagaliau pavyks.
Kol dukrytė dar nevaikšto, mama ją vežimėliu vežasi pažiūrėti arkliukų (netoli jų namų yra žirgynas ir vyksta garsiosios Sartų lenktynės) arba prie ežero.
Gustė su mama dirba ne tik reabilitacijose, bet ir namuose. Nors apie reabilitacijas užsienyje ir nesvajoja, vis tiek įvairiems dukrelės poreikiams prireikia išlaidų. Šeima gyvena kukliai bute, kuriam reikia remonto, o vyras dirba pagalbiniu darbuotoju seniūnijoje ir darbo gauna tada, kai jo atsiranda (jie labai dėkingi seniūnijai už supratimą, kad jiems nelengva, o darbą kaime rasti sunku).
Dėl to mama ryžosi kreiptis į feisbuko grupę „Vilties spindulėlis“ ir prašyti paramos tolesniam Gustės stiprėjimui – treniruotėms namuose reikalingą kamuolį ir volą, kitų lavinamųjų priemonių jau turi, bet netrukus tikriausiai reikės ir treniruoklio žingsniavimui.
Moteris labai dėkinga tiems, kurie, kai ji kreipėsi pagalbos, parėmė finansiškai, padovanojo sauskelnių, drabužėlių. Taip pat jai palengvėjo, sulaukus moralinio palaikymo ir susipažinus su daugiau mamų, kurių vaikučiai taip pat turi sveikatos problemų.
Norintieji prisidėti prie Gustės stiprėjimo sužinos, kaip tą padaryti, čia.
