Vilnietė LGBT vaiko mama: „Man baisu dėl to, ką jai dabar tenka iškęsti“

Vilnietė Rasa Račienė (55 m.) – medicinos mokslų daktarė, vaikų gydytoja odontologė. Dar dabar aplinkiniai ją vadina labai drąsia moterimi. Tokio apibūdinimo ji sulaukia dėl to, kad nebijo viešai pripažinti, kad jos dukra priklauso LGBT bendruomenei, ir sakyti, kad tokie žmonės – lygiateisiai visuomenės nariai.

 Medicinos mokslų daktarė Rasa Račienė.<br> T.Bauro nuotr.
 Medicinos mokslų daktarė Rasa Račienė.<br> T.Bauro nuotr.
 Medicinos mokslų daktarė Rasa Račienė.<br> T.Bauro nuotr.
 Medicinos mokslų daktarė Rasa Račienė.<br> T.Bauro nuotr.
 Medicinos mokslų daktarė Rasa Račienė.<br> T.Bauro nuotr.
 Medicinos mokslų daktarė Rasa Račienė.<br> T.Bauro nuotr.
 Medicinos mokslų daktarė Rasa Račienė.<br> T.Bauro nuotr.
 Medicinos mokslų daktarė Rasa Račienė.<br> T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Jun 5, 2021, 8:59 PM, atnaujinta Jun 5, 2021, 9:20 PM

Rasa pripažino, kad prabilti apie tokius dalykus nebuvo lengva, bet jau daugiau nei metus juto norą tą padaryti ir galiausiai, kaip sakoma LGBT bendruomenėje, ryžosi „išlįsti iš spintos“. Tiesiog jai buvo pernelyg sunku klausytis, kokių neigiamų reakcijų sulaukia tokie žmonės, tarp kurių – ir jos pačios vaikas.

Šiame interviu kalbėjomės ne tik apie jos išgyvenimus, sužinojus apie netradicinę dukros orientaciją, bet ir apie tai, ką ji atkirstų į priešiškus LGBT adresu internete dažnai rašomus komentarus.

– Kokiomis nuotaikomis dabar gyvenate? – pirmiausia paklausiau Rasos.

– Išties šiuo metu yra nemažai įtampos. Mane po Šeimos gynimo maršo bei nepriimto Partnerystės įstatymo apėmė pyktis, o vėliau nusivylimas dėl to, kas vyksta Lietuvoje. Taip tikėjausi, kad žmonės elgsis pažangiau, o šie įvykiai parodė, kad mes vis dar kažko labai smarkiai bijome. Kai prasidėjo diskusijos apie tą įstatymą, sukilo priešiškos jėgos ir, sakyčiau, keisti veikėjai, paskui kuriuos nuėjo minios.

– Kaip jautėtės Šeimos gynimo maršo dieną?

– Aš, kaip tokio vaiko mama, dėl aplink tvyrančio pykčio ir negatyvo buvau ir išsigandusi, ir pasimetusi. Tądien norėjosi slėptis ir nieko nedaryti. Iš esmės taip ir padariau, tik palaikiau ryšį su savo dukra, kuri, kaip žinojau, dalyvavo antimitinguose.

Man buvo baisu dėl jos saugumo, baisu, kad nekiltų riaušių. Na, bet tie vaikai gavo tik eilinę patyčių dozę iš „maršistų“. Dukra sakė, kad nieko nenutiko, tie žmonės į LGBT atstovus visuomet taip reaguoja. Bet man kaip mamai labai skaudu dėl to, kad mano vaikas nuolat sulaukia patyčių.

– Tad labiausiai jus ir žeidžia tos dukrai tenkančios patyčios?

– Taip, jų daug, ir jos dabar jau persikelia ir ant mūsų, tėvų, nes viešai pasisakyti, kad turi netradicinės orientacijos vaiką, yra drąsu. Bet man norisi ginti savo atžalą. Neseniai kalbėjau Seime, kad ir nuotoliniu būdu, ir garsiai vardinau komentatorių apibūdinimus, kaip vadinami tokie jaunuoliai. Man pačiai buvo baisu, kai pradėjau garsiai tuos žodžius tarti, ir Seimo nariai klausėsi visiškai nuščiuvę.

– Prašysiu atsiminti, kaip sužinojote, kad jūsų dukra netradicinės orientacijos, ir kaip į tai regavote? Ar ilgai užtruko, kol susigyvenote su šia žinia?

– Mano dukra dabar studentė (turiu ir du vyresnius sūnus, jau padariusius sėkmingą karjerą), o kai ji buvo paauglė, pradėjo po truputį rodyti, kad ją domina LGBT bendruomenė, tarkim, pasiūlydavo pažiūrėti kokį filmą. Ji tarsi pratino mus su vyru prie tokios minties. Taigi apie tai išgirdus didelio šoko mums nebuvo, nors kurį laiką norėjosi tai neigti, juk mes – iš tos kartos žmonių, kurie apie tokius dalykus beveik nežinojo, o jų nuomonė dažniausiai neigiama. Ir tikrai nebuvo minčių, kad toks vaikas gali imti ir atsirasti tavo šeimoje.

Kurį laiką sakydavau sau, kad tai – jos paauglystės išsišokimai, ir jie praeis. Bet tuo pačiu metu tarsi jaučiau, kad nepraeis.

Kai dukra susirado draugę, supratau, kad tai tikrai rimta. O tam, kad visiškai su tuo susitaikyčiau ir priimčiau vaiką tokį, koks jis yra, prireikė gal trejų ketverių metų.

Tačiau nesipriešinau tam, kas vyksta, stebėjau dukros virsmą, ieškojau mokslinės literatūros su tuo susijusiais klausimais. Man užteko vienoje brošiūroje perskaityti: „Ar jūsų vaikas nuo to pasikeitė?“ Supratau, kad tai ir yra esminis atsakymas: mano vaikas, kurio taip laukiau, kurį mylėjau ir juo rūpinausi, nepasikeitė, ir nėra jokio skirtumo, ką jis myli.

Manau, svarbiausia, jog pora gerai sutartų tarpusavyje, kad abu gerbtų ir mylėtų vienas kitą, padėtų vienas kitam, ir visai nesvarbu, kokios tų žmonių lytys. Kai pagaliau tai įsisąmoninau, man tapo visai nesvarbu, su kuo mano dukra sėsis prie mūsų šeimos stalo per Kalėdas ar Velykas, svarbu tik, kad jai būtų gerai.

– Jums pačiai irgi yra tekę sulaukti įžeidimų dėl savo pasisakymų. Papasakokite, kas nutiko ir kaip viskas baigėsi.

– Tądien per pertraukėlę darbe pasitikrinau mesendžeryje žinutes ir perskaičiau vieną labai bjaurią (tikrai neimsiu jos cituoti), parašytą nepažįstamo žmogaus. Ta žinutė man vožtelėjo kaip reikiant, jaučiausi labai pažeminta, vos suėmiau save į rankas, kad galėčiau dirbti toliau, nes turėjo ateiti dar keli mažieji pacientai.

Vėliau kreipiasi į epoliciją, o iš jų sulaukiau formalaus atsakymo, kad, jei ta žinutė mane įžeidė, galiu kreiptis į teismą savo lėšomis. Tikrai į tai nesivelsiu ir negaišiu laiko. Man tiesiog norėjosi, kad koks nors policininkas susisiektų su tos žinutės autoriumi ir pasakytų, kad taip elgtis nedera, na, gal ir įspėtų apie gresiančią baudą, kad tas žmogus ateityje taip nebesielgtų.

– Internete apstu neigiamų komentarų LGBT tema. Pavydžiui, kai kurie žmonės rašo, kad LGBT atstovai jiems netrukdydavo, kai jie būdavo tyliai ir ramiai, o dabar jie neva visur lenda, „reklamuojasi“ ir dėl to piktina tuos tradicinių pažiūrų žmones. Ką jūs atsakytumėte į tai?

– Man tai skamba kaip raginimas, jog tokie žmonės sėdėtų pasislėpę, niekur nesirodytų, ir tie komentatoriai galėtų įsivaizduoti, kad jų tiesiog nėra. Tačiau taip jie neigia tikrovę. Netradicinės seksualinės orientacijos žmonių yra, ir ne tiek jau mažai – įvairių tyrimų duomenimis, jų visuomenėje yra nuo 5 iki 10 proc. (skaičiuojant visus – gėjus, lesbietes, translyčius, aseksualius asmenis ir kt.). Ir jie gali gimti bet kurioje tradicinėje šeimoje.

Diskusija šia tema ypač sustiprėjo, pradėjus svarstyti Partnerystės įstatymą. Jo dėka šie žmonės įgytų tokias pačias teises, kaip ir visi kiti. Tarkim, mano dukra su drauge galėtų imti būsto paskolą, o dabar jos negali to padaryti. Bet jei galėtų, ar tai kažkaip pakenktų tradicinėms šeimoms?

Kai buvo svarstomas Partnerystės įstatymas, pati rašiau laiškus Seimo nariams. Iš buvusio Socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio sulaukiau atsakymo, kad jis balsuos prieš, nes „turėdama ribotus resursus, bet kuri valstybė privalo išskirtinai prioretizuoti savo tęstinumą (ypač dabartinėse demografinėse tendencijose) ir tai yra vienintelė skirtis, kurią mano galva, yra būtina išlaikyti.“ Tačiau ką tada galvoti tiems vyrams ir moterims, kurie susituokę, o vaikų susilaukti negali – ar jie irgi neprioritetiniai?

– Dar komentatoriai dalijasi sąmokslo teorija, teigdami, kad pavieniai gėjai – nieko baisaus, bet yra kažkokia didelė politinė jų organizacija, kurioje ir slypi tas didžiausias blogis, noras kontroliuoti visuomenę ar pan. Kaip galite pakomentuoti tokius komentarus?

– Aš pati, kai ryžausi kalbėti apie tai viešai, nuolat susiduriu su tokiais žmonėmis bei jų tėvais, taip pat su tėvais bendraujame tam skirtoje savitarpio pagalbos grupėje. Tačiau niekad nepajutau, kad už to stovėtų kažkokia organizacija ar kad būtų kažkoks „Sorošo fondų“ ar dar kažkieno tam skiriamas finansavimas. Tiesiog yra pavieniai LGBT žmonės bei jiems prijaučiantieji, kurie susivienijo, nes jiems norisi lygių teisių mūsų visuomenėje – kad ir tos mano jau minėtos galimybės gauti paskolą bendram būstui.

Kaip tik neseniai internete skaičiau, kaip keli jaunuoliai juokavo, kad, jei LGBT atstovai gauna didelį finansavimą, jie irgi norėtų prisijungti, kad gautų tas išmokas. Teiravosi, kur jiems dėl jų kreiptis, gal užsiregistruoti Valstybinėje mokesčių inspekcijoje?

– Dar kai kurie priešininkai sako, kad šiaip jiems gėjai netrukdytų, bet jie veržiasi daryti įtaką mokyklų programoms, ir mokyklose vaikai bus mokomi, kad jie gali pasirinkti, kokios lyties nori būti ir pan. Tad ar galite kažkaip nuraminti žmones, kurie bijo dėl to, kad jų vaikai bus nuvesti netinkamu keliu?

– Žinojimas tikrai nekenkia, daugiau žinant gyventi lengviau (turiu omeny žinias ne tik apie LGBT, bet ir apie įvairius kitus žmones, kad ir romų tautybės ar turinčiuosius negalią).

Vaikai tokiais tampa tikrai ne dėl to, kad išgirsta kažkokias kalbas, o dėl to, kad šie dalykai – įgimti. Priešininkai sako, kad mokslas nėra nustatęs homoseksualumo geno, tačiau juk rimtesni genetiniai tyrimai vykdomi dar palyginus visai neilgai, apie 30 m., ir dar daug kas bus atrasta.

Tad, esu įsitikinus, vien mokykloje išgirdęs apie tai, kad kai kurie berniukai draugauja su berniukais, o mergaitės – su mergaitėmis, vaikas tikrai nesumanys to išbandyti dėl įdomumo, jei neturės įgimto poreikio. Pasirinkus tokį kelią, juo eiti labai nelengva.

O dabar įsivaizduokite, kad vaikas tokį polinkį turi, o iš tėvų nuolat girdi, kad LGBT atstovai – visiškas blogis. Kaip jums atrodo, ar bręstant tokiam vaikui viskas bus gerai, ar jis nejaus didžiulio vidinio konflikto?..

Žinau daug atvejų, kai LGBT jaunuoliai vaikšto pas psichoterapeutus dėl to, kad jiems teko daug išgyventi. O dar žinau situaciją, kai viename miestelyje gyvena mama, aktyvi kovotoja prieš LGBT, o jos sūnus, išvykęs gyventi į užsienį, yra homoseksualus, tik ji pati to nežino. Daug tokių žmonių emigruoja dėl to, kad jaučia Lietuvoje nepakantumą iš visuomenės, o gal net iš savo artimųjų.

– Ar jūsų dukra yra pripažinusi, kad džiaugiasi, jog turi ją palaikančią mamą (ir tėtį), ar jai tai atrodo savaime suprantama?

– Taip, ji tai vertina, yra sakiusi: „Mano mama kieta.“ Tiesa, yra ir pasišaipiusi iš to, kad seniau maniau, jog tai jos užgaida, kuri praeis. Beje, mano dukra seniau buvo tikra Lietuvos patriotė, sakė, kad tikrai niekur iš čia neišvyks. Tačiau dabar ji sakosi pavargusi nuo to, kas vyksta Lietuvoje, ir galbūt baigusi studijas emigruos kažkur, kur žmonės pakantesni, o aš jai pritariu. Taigi piktieji komentatoriai gali pasidžiaugti, kad veikiausiai ir ją pavyks išvyti iš Lietuvos, kaip ir ne vieną kitą jauną žmogų.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.