Įkvepianti mamos stiprybė po dukros smegenų traumos: įvyko stebuklas

„Sunki galvos smegenų trauma“ – tokius žodžius apie dukros būklę po patirtos autoavarijos prieš beveik ketverius metus išgirdo Neringa Stanevičienė. Nežinomybė, liūdnos gydytojų prognozės ir bemiegės naktys, tikintis stebuklo. Nepaisant pesimistinio medikų piešto scenarijaus, nenuilstantis tikėjimas ir ryžtas kovoti už savo dukters gyvybę pasiteisino – stebuklas įvyko.

 „Išgyvenau“ organizacija, kurią N. Stanevičienė vadina savo kūdikiu, gimė po to, kai jų šeima patyrė skaudų sukrėtimą – tragišką autoavariją.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 „Išgyvenau“ organizacija, kurią N. Stanevičienė vadina savo kūdikiu, gimė po to, kai jų šeima patyrė skaudų sukrėtimą – tragišką autoavariją.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 „Išgyvenau“ organizacija, kurią N. Stanevičienė vadina savo kūdikiu, gimė po to, kai jų šeima patyrė skaudų sukrėtimą – tragišką autoavariją.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 „Išgyvenau“ organizacija, kurią N. Stanevičienė vadina savo kūdikiu, gimė po to, kai jų šeima patyrė skaudų sukrėtimą – tragišką autoavariją.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 „Išgyvenau“ organizacija, kurią N. Stanevičienė vadina savo kūdikiu, gimė po to, kai jų šeima patyrė skaudų sukrėtimą – tragišką autoavariją.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 „Išgyvenau“ organizacija, kurią N. Stanevičienė vadina savo kūdikiu, gimė po to, kai jų šeima patyrė skaudų sukrėtimą – tragišką autoavariją.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 „Išgyvenau“ organizacija, kurią N. Stanevičienė vadina savo kūdikiu, gimė po to, kai jų šeima patyrė skaudų sukrėtimą – tragišką autoavariją.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 „Išgyvenau“ organizacija, kurią N. Stanevičienė vadina savo kūdikiu, gimė po to, kai jų šeima patyrė skaudų sukrėtimą – tragišką autoavariją.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 „Išgyvenau“ organizacija, kurią N. Stanevičienė vadina savo kūdikiu, gimė po to, kai jų šeima patyrė skaudų sukrėtimą – tragišką autoavariją.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 „Išgyvenau“ organizacija, kurią N. Stanevičienė vadina savo kūdikiu, gimė po to, kai jų šeima patyrė skaudų sukrėtimą – tragišką autoavariją.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 „Išgyvenau“ organizacija, kurią N. Stanevičienė vadina savo kūdikiu, gimė po to, kai jų šeima patyrė skaudų sukrėtimą – tragišką autoavariją.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 „Išgyvenau“ organizacija, kurią N. Stanevičienė vadina savo kūdikiu, gimė po to, kai jų šeima patyrė skaudų sukrėtimą – tragišką autoavariją.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Jun 9, 2021, 11:06 AM, atnaujinta Jun 9, 2021, 11:06 AM

Atradusi savyje stiprybės nepasiduoti, moteris ne tik nenuleido rankų padedant dukrai grįžti į normalų gyvenimą, bet nusprendė pagelbėti ir kitiems, atsidūrusiems panašiose situacijose kaip ir jų šeima. Moters įkurta organizacija „Išgyvenau“ šiandien padeda tiems, kuriems geriausiai padėti gali patys praėję visą sunkų ir nežinios lydymą kelią.

„Išgyvenau“ organizacija, kurią N. Stanevičienė vadina savo kūdikiu, gimė po to, kai jų šeima patyrė skaudų sukrėtimą – tragišką autoavariją. Jos metu stipriausiai nukentėjo Neringos dukra, kuri avarijos metu patyrė labai sunkią galvos smegenų traumą, o gydytojai prognozavo, kad vilčių išgyventi praktiškai nėra. Tačiau paneigę visas prognozes ir nuėję ilgą kelią siekiant, kad dukra Kotryna vėl galėtų mėgautis savo vaikyste, jie nusprendė, kad pasidalijimas visa sukaupta patirtimi gali pagelbėti kitiems.

„Organizacija gimė iš to, ką mes patys išgyvenome, perėjome per tuos sukrėtimus, per tą galvos smegenų traumos ir reabilitacijos kelią. Nusprendėme, kad turime dalytis savo patirtimi, nes Lietuvoje nėra tiek reikiamos informacijos, kai reikėjo mums, jos beveik nebuvo įmanoma rasti. Todėl ir nusprendėme, kad norime dalytis savo išgyvenimais, savo patirtimi ir žmonėms įkvėpti vilties, kad viskas yra įmanoma“, – tvirtina N. Stanevičienė.

Nuo galvos smegenų traumos neapsaugotas nė vienas

Tiesa, prie galvos smegenų traumų priskiriami ne vien tik tokie ir panašūs atvejai, kaip Kotrynos. Ši sąvoka itin plati ir apima įvairius galvos smegenų pažeidimus, kurie gali atsirasti sergant epilepsija, patyrus insultą, aptikus smegenų auglį ar po gimdymo metu patirtos traumos.

Į „Išgyvenau“ organizaciją kreiptis gali visi, susidūrę su bet kokios rūšies galvos smegenų trauma: „Mes apimame tikrai platų spektrą, kas įeina į tą sąvoką. Tai ne tik autoįvykio metu patirta trauma. Galvos smegenų traumą žmogus gali patirti bet kada ir bet kur, priežastis gali būti ir aktyvus laisvalaikis ar sportas. Niekada nesi nuo to apsaugotas. Net ir namuose gali nukristi nuo laiptų ir susižaloti galvą“, – pasakoja „Išgyvenau“ organizacijos įkūrėja.

Svarbiausia – palaikymas ir pokalbis

Į „Išgyvenau“ fondą kreiptis gali ne tik tie, kam reikia finansinės pagalbos, bet ir tie, kuriems reikalingas moralinis palaikymas susidūrus su galvos smegenų trauma. Pasak Neringos, tokioje situacijoje atsidūrusiam žmogui labai svarbus išklausymas, palaikymas.

„Mes stengiamės neįkyrėti, laukiame to momento, kai jie patys pajunta, kad reikia pagalbos ir kreipiasi į mus. Išgyvenome tai ir žinome, kad iš pat pradžių viskas yra neaišku, nesuprantama, tuo metu su niekuo nesinori bendrauti, užsiblokuoji. Todėl pirmiausia tiesiog duodame žinoti, kad esame ir galime padėti. Kai žmonės supranta, kad jiems reikia pagalbos ir paskambina, patys pirminiai mūsų pagalbos trupinėliai ir būna pokalbis. Žinome, kaip sunku atsiverti ir kalbėtis su žmonėmis, kurie yra to nepatyrę. Tuo metu tau atrodo, kad tavęs niekas nesupranta. Net ir artimiausi žmonės. Todėl dažniausiai norisi, kad tave išgirstų būtent tas žmogus, kuris visa tai yra patyręs. Ir mes pirmiausia duodame savo ausis“, – teigia N. Stanevičienė.

Išklausius, vėliau būtinai pasidalijama ir sukaupta patirtimi. Tiems, kurie kreipiasi į „Išgyvenau“, išdėstomi esminiai dalykai, į kuriuos labiausiai reikia atkreipti dėmesį pačioje pirminėje, kaip teigia Neringa, „karštojoje“ fazėje.

„Galbūt žmogus dar reanimacijoje, tuomet patariame, ko kartais nepasako medikai. Pavyzdžiui, kad reikia tam tikra pozicija palaikyti kojas, padaryti tam tikrus pratimus, kad vėlesnėje stadijoje žmogui būtų lengviau. Stengiamės suteikti visą informaciją, kuri buvo mums labai naudinga, kurią mes patys ieškodami atradome ir pritaikėme praktikoje. Kasdien bendraujame su kineziterapeutais, ergoterapeutais ir logoterapeutais.

Esant poreikiui konsultuojamės, kaip konkrečiu atveju padėti ir stengiamės savo žinias žmogui perduoti. O vėliau sprendžiame, ar reikia žmogui finansinės pagalbos“, – apie pagalbą besikreipiantiems į organizaciją pasakoja N. Stanevičienė.

Verkti prie lovos – nevalia

Atsidūrus tokioje situacijoje itin svarbu sulaukti padrąsinimo ir patarimų iš šalies. Todėl paklausus moters, ką ji norėtų pasakyti žmogui, kurio artimasis ką tik išgirdo diagnozę „galvos smegenų trauma“, Neringa ragina nebijoti kreiptis pagalbos.

„Tu esi ne vienas. Žinok, kad esame mes. Visada gali mums paskambinti. Ir, žinoma, pats svarbiausias dalykas, ką aš noriu pasakyti ir nuo kurio man pačiai dar šią dieną eina šiurpas per kūną, tai yra – TIKĖK. Tikėk savo artimuoju, kuriam tai nutiko, ir svarbiausia – neverk prie lovos. Nesuteik neigiamų emocijų, nors tas žmogus ir yra komos būklės.

Daug kas sakys, kad jis nieko nejaučia ir nieko negirdi, bet taip nėra. Jis viską jaučia. Svarbiausia yra suteikti tik pozityvias mintis, energiją, kalbėtis, pasakoti žmogui viską, kas vyksta kasdienybėje, liesti jį, skatinti uoslės bei klausos receptorius ir tikėti, kad stebuklai vyksta. Nes mes esame pavyzdys. Turime savo organizacijoje ir daugiau tokių pavyzdžių, kurie įrodo, kad tikėjimas tikrai daro stebuklus“, – nenustoti tikėti ragina Neringa.

Tokie iššūkiai tik sustiprina

Ne ką mažiau už tikėjimą svarbus ir susitaikymas su mintimi, kad gyvenimas po smegenų traumos jau nebebus toks pat, kaip anksčiau. Tačiau, kaip teigia Neringa, tai dar nereiškia, kad gyvenimas bus blogesnis.

„Jeigu patirta labai sunki galvos smegenų trauma, faktas, kad 100 proc. atsistatymo pasiekti tikrai nepavyks. Bet tai nereiškia, kad tu negali gyventi visaverčio gyvenimo, tarkim, su 99 proc. atsistatymo. Kiekvieną rytą mes visi pabundame kitokie nei vakar. Bet tai nereiškia, kad ta diena nebus geresnė negu vakar. Jeigu bus kitaip, tai nereiškia, kad bus blogiau. O gal kaip tik bus geriau. Gal tie iššūkiai tave taip sustiprins, kad būtent tokiu būdu tu realizuosi save ir pasieksi tai, ko net nežinojai, kad gali pasiekti.

Niekada nereikia galvoti, kad po patirtos traumos gyvenimas baigėsi ir bus blogai. Aš manau, kad su tomis pozityviomis mintimis einant į priekį, diena visada bus šviesesnė“, – sako Kotrynos mama.

Paprašius Neringos atskleisti, iš kur ji pati sėmėsi stiprybės nepasiduoti, ši teigė, kad net pati neturi atsakymo į šį klausimą. Tikėtina, kad stiprybė užkoduota šios šeimos genuose. „Aš kartais žiūriu į savo mamą ir matau, koks ji yra stiprus žmogus, kuris man tiek daug visko perdavė“, – tvirtina N. Stanevičienė.

Moters šeimoje jos dukros atvejis nebuvo pirmasis, kai teko iš arti susidurti su galvos smegenų trauma. Kai Neringai buvo 18-ka, jos teta taip pat pateko į autoįvykį, kurio metu patyrė sunkią galvos traumą. Be viso to, Neringos tėtis jau turėjo, kaip ji pati sako, jau sunku suskaičiuoti – 4 ar 5 galvos smegenų operacijas, kurių metu jam šalinami augliai.

„Kai manęs paklausia, kaip jūs visa tai išgyvenot, aš atsakau, kad neturėjau teisės rinktis. Tiesiog turėjau stotis, eiti ir daryti. Ačiū dievui, aš turiu vyrą, kuris man kaip ramstis. Buvo momentų, kai jis į mane rėmėsi, po to aš į jį rėmiausi. Kai aš suklupau, jis mane supurtė ir sakė: „Klausyk, čia nėra laiko ašaroti, reikia dirbti. Dirbsim – turėsim“, – pasakoja Neringa.

Fondo lėšos – kiekvienos šeimos indėlis

Atkaklus darbas leido pasiekti puikių rezultatų tiek dukros atsistatymo kelyje, tiek ir padedant kitiems, susidūrusiems su galvos smegenų traumomis. „Visada stengiamės fondo lėšas skirstyti po lygiai, kad nebūtų nuskriaustų ar mažiau gavusių. Pas mus kiekvienas asmuo taip pat gauna ir savo asmeninę sąskaitą. Turime tiek bendrąją organizacijos sąskaitą, tiek ir kiekvienas turi asmeninę.

Taip pasirinkome padaryti, nes mes komunikuodami su savo šeimomis visada pasakome, kad tas lėšų pritraukimas yra kartu ir jų indėlis. Kadangi šiais laikais žmonės yra aktyvūs socialinėje medijoje, pasirinkome tokį būdą, kad šeimos ir pačios galėtų dalyvauti lėšų pritraukime. Tad jeigu nori įdėti darbo, jie turi savo asmeninę sąskaitą, kurią afišuoja ir į ją įkritę pinigėliai yra skiriami būtent jų šeimoms. Iš bendros sąskaitos jau yra skirstomi kiekvienai šeimai po lygiai.

Mūsų išskirtinumas dar yra tai, kad mes esame pasirinkę neduoti grynųjų pinigų. Mes apmokame paslaugas, patenkiname poreikius, jeigu reikalinga kažkokia technika, kineziterapijos, logoterapijos ar kitų specialistų paslaugos ar galbūt kokie daiktai – viską, ko nefinansuoja valstybė. Jeigu reikia kažkokio daikto, tai pirmiausia mes stengiamės sužinoti, ar jo tikrai nefinansuoja valstybė. Ar tikrai nėra kažkokių būdų bent dalinai gauti kompensaciją“, – teigia N. Stanevičienė.

Neišmatuojama pagalba

Į „Išgyvenau“ fondą surinktos lėšos pagelbėjo jau ne vienai šeimai. Viena tokių – šeima, kurios mergaitė Milda smegenų traumą patyrė dar gimdymo metu. Organizacijos surinktos lėšos leido nupirkti jai specialią kėdutę, stipriai palengvinusią šeimos buitį. Tiek šios priemonės, tiek ir visos reikalingos paslaugos kainuoja tūkstančius, tačiau valstybė kompensuoja vos dalį jų. Surinkus lėšas, tiek Mildai, tiek ir kitiems organizacijos vaikams apmokamos kineziterapijos, logoterapijos bei ergoterapijos paslaugos.

„Šiuo metu turime aštuonias šeimas, iš jų tik trys sutinka afišuotis, rodytis socialinėje medijoje, kad rinktų lėšas. Kitos mūsų šeimos, mūsų vadinamieji tylieji nariai, vis dar bijo viešumo, bijo pasakoti savo istorijas garsiai, rodytis. Vis dar yra gajus įsitikinimas, kad prašyti yra gėda. Ir mes turime gerbti žmonių norą, tačiau tokiu atveju tai yra daug sunkesnis būdas surinkti reikiamas lėšas ir atrasti variantų, kaip juos paremti“, – tvirtina organizacijos „Išgyvenau“ įkūrėja.

Būdai, leisiantys prisidėti prie „Išgyvenau“ veiklos

N. Stanevičienė teigia labai laukianti įmonių, kurios norėtų prisidėti prie „Išgyvenau“ veiklos. „Įmonės, kurios nori prisidėti, tiesiog turėtų mums parašyti elektroniniu paštu ir mes tuomet persiunčiame sutartį. Mums visiškai nesvarbu sumos, kiek įmonė gali skirti, priimame visas aukas.

Galbūt atrasime ir kitas bendradarbiavimo galimybes, nes skiriant paramą nukentėjusiajam reikia nepamiršti ir šeimos narių, kurių gyvenimas taip pat keičiasi kardinaliai. Poilsis ar pora valandų sau tampa aukso vertės“, – į įmones kreipiasi Neringa.

Visi kiti, norintieji prisidėti prie „Išgyvenau“ organizacijos veiklos, gali tai padaryti jiems patogiausiu būdu:

Paypal: isgyvenau@gmail.com

Pervesdami paramą į sąskaitą VšĮ „Išgyvenau“ (Įmonės kodas 304780419, Swedbank LT547300010154552773)

Tapę rėmėju Contribee platformoje.

Tapę rėmėju Patreon platformoje.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.