Kai J.Jurkūnas vasarodavo Nidoje vaikystėje, kartu su broliu piešdavo Thomo Manno namelį ir savo kūrinius prie įėjimo pardavinėdavo vokiečių turistams. Dailininkų Jurkūnų dinastijos palikuoniams vaikiškas verslas sekėsi neblogai ir už tas „doičmarkes“ Jonas nusipirko savo pirmąją gitarą.
Dabar vienas aktyviausių Lietuvos kompozitorių J.Jurkūnas šypsosi: Nidos iš jo gyvenimo ir muzikos neišmesi. Sukūręs muziką daugybei spektaklių ir kino filmų („Emilija iš Laisvės alėjos“, opera „Mažvydas“), orkestrinių kūrinių ir elektroninės muzikos bei komercinių televizijos užsklandų (žaidimui „Teleloto“, kanalo TV3 „Žinioms“), dabar kūrėjas įgyvendino savo idėją pasitelkus muziką atgaivinti senosios Nidos kasdienybę.
„Vieną vasarą kažkas iš namiškių iš bibliotekos atsinešė knygą „Nidos mokyklos kronika“. Aprašomos vietos lyg ir pažįstamos, bet kai pradėjau gilintis, nenustojau stebėtis.
Nerealu, kai nueini į senąsias kapines ir pamatai kronikoje aprašytų per audrą 1924-aisiais žuvusių žvejų kapus ar pavardes tų, kurie kronikoje gyvi“, – sakė J.Jurkūnas.
Knyga „Nidos mokyklos kronikos“ prieš penkerius metus buvo išleista pagal tikrą rankraštį, kurį nuo 1894-ųjų iki 1944 metų vokiškai rašė Nidos mokyklos mokytojai.
Artėjant Antrojo pasaulinio karo pabaigai rankraštis buvo išvežtas į Vokietiją ir ilgą laiką laikytas dingusiu. 2012-aisiais Berlyne jį aptiko ir įsigijo dabartinis šalies prezidentas Gitanas Nausėda, tuo metu žinomas kaip ekonomistas, mėgęs kolekcionuoti senąsias knygas.
Rankraštis virto knyga, kuri yra daugiau nei mokyklos dokumentas. Mokytojas Henry Fuchsas kruopščiai aprašinėjo gyvenimo Kuršių nerijoje kasdienybę ir pasakojo Nidos mokyklos istoriją nuo pat smėliu užpustyto Karvaičių kaimo laikų. Ji stovėjo toje pačioje vietoje, kur dabar veikia Neringos gimnazija.
„Viskas prasideda nuo sausesnių faktų, buitinių miestelio įvykių, kuriuose atsispindi istorinės slinktys. Bet viskas pamažu pereina į asmeninius žmonių išgyvenimus, – pasakojo J.Jurkūnas. – Su dramaturge Kristina Savickiene savo kojomis ėjome per Nidą ir rinkome vietas, kurias galime panaudoti. Daugelis mūsų žinome Tomo Manno namą ar buvusią menininkų koloniją, bet Nida atrodo visai kitokia, kai supranti, kur žmonės turėjo nukasti kopą, kaip per šaktarpį – pavasario metą, kai nebegalima eiti ledu, bet dar negalima ir plaukti, – žmonės skursdavo, nes plaukiant ledo lytims negalėdavo žvejoti, kas buvo tie žmonės, kurių kapus puošia vadinamieji krikštai.“
Kompozitorius J.Jurkūnas yra vilnietis, bet Nidoje praleidžia kiekvieną vasarą nuo pat gimimo. Čia vasarodavo dar jo seneliai – tapytoja Eugenija Jurkūnienė ir grafikas Vytautas Jurkūnas vyresnysis.
„Iki šiol išlikusios jo kurtos medžio skulptūros iš šaknų ir rąstų, išmestų pajūryje. Nidoje ir mano tėtis Vytautas Jurkūnas jaunesnysis daug akvarelių išliejęs“, – pasakojo J.Jurkūnas, savo gyvenimą susiejęs su muzika, o ne daile.
Nidoje jis ne tik kuria, bet ir įrašinėja gamtos garsus, kuriuos paskui naudoja savo kūryboje. Todėl skaitydamas apie senuosius Nidos gyventojus – kuršininkus, vokiečius ir lietuvius – jis pirmiausia įsivaizdavo, kaip jų istorijas įgarsinti, pasakojimus apipavidalinant muzikinėmis kompozicijomis.
„Man patiko kompozitoriaus Davido Lango žodžiai, kad jei galėčiau apie ką nors kalbėti, muzikos apie tai nerašyčiau, bet negaliu. Man irgi norėjosi kūrybiškai permąstyti praėjusį Nidos laiką ir apie jį pasakoti meno kalba.
Šiuolaikinės operos formatas tam yra palankus. Čia nėra tradicinių operos elementų, arijų, choro ar uvertiūrų. Tai labiau garsiniai paveikslai einant per dvidešimt vieną Nidos vietą. Vyksta tarsi susirašinėjimas tarp tarpukario Nidos mokyklos mokytojo ir mokytojos“, – pasakojo J.Jurkūnas.
Kaizerio gimtadienio šventė, 1924 metų audra ir Šarkuvos žvejų mirtis, žvejų nepritarimas mokyti vaikus lietuviškai, rusų bombonešių ataka prieš vokiečių minų tralerį – tai tik keli Nidos istorijos elementai, apie kuriuos galima sužinoti vaikščiojant Nidos operos takais, kuriuos bus galima rasti nemokamoje mobiliojoje programėlėje „Echoes“.
Pasivaikščiojimo eiliškumą ir trukmę kiekvienas galės tarsi karoliukus susiverti pats.
„Laikas yra kaip smėlis, kuriame viskas nugrimzta, bet iš jo viskas ir iškyla. Todėl pasivaikščiojimas prasideda nuo laiko simbolio Saulės laikrodžio“, – sakė J.Jurkūnas.
Kartu su žmona pianiste Agne Jurkūniene ir dviem dukromis jis neįsivaizduoja vasaros be Nidos. Nors jie nėra tradiciniai turistai, kuriems būtinai reikia kasdien gulėti pliaže.
Jurkūnų diena Nidoje gali praeiti ir vaikštinėjant su šunimi Aksiu, gaudant vėją jūroje skriejant jėgos aitvarais, o kartais gera visą dieną likti kieme po pušimis. Svarbu nepamiršti, kad esi ypatingoje vietoje, kur eilinė smėlio kopa gali slėpti ypatingą Nidos istoriją.
