Menininkė laiką puikiausiai leidžia šimtametėje sodyboje su lauko tualetu (37)

„Sodyboje tokia nuostabi gamta, paukščių trelės, lakštingalų koncertai. Kaime visą laiką jaučiuosi kaip namie“, – šeimos sodyba negali atsidžiaugti vilnietė smuikininkė Barbora Domarkaitė (47 m.), čia praleidusi ir pernykštį, ir šiemetį karantiną – ypač atšiaurią ir sniegingą žiemą.

 Domarkų sodyba, kurioje pastaruoju metu daugiausia šeimininkauja Barbora, Šimonių girioje buvo suręsta iš rąstų 1873 m.<br>V.Skaraičio nuotr.
 Domarkų sodyba, kurioje pastaruoju metu daugiausia šeimininkauja Barbora, Šimonių girioje buvo suręsta iš rąstų 1873 m.<br>V.Skaraičio nuotr.
„Oho, koks sūris! Tuoj ragausime“, – džiaugėsi Barbora Lašinių kaimo šeimininkės suslėgtu sūriu.<br>V.Skaraičio nuotr.
„Oho, koks sūris! Tuoj ragausime“, – džiaugėsi Barbora Lašinių kaimo šeimininkės suslėgtu sūriu.<br>V.Skaraičio nuotr.
Domarkų sodyba, kurioje pastaruoju metu daugiausia šeimininkauja Barbora, Šimonių girioje buvo suręsta iš rąstų 1873 m. Tai archajiška sodyba, kurioje yra pirkia, dviejų galų klėtis, tvartas, daržinė, šulinys.<br>V.Skaraičio nuotr.
Domarkų sodyba, kurioje pastaruoju metu daugiausia šeimininkauja Barbora, Šimonių girioje buvo suręsta iš rąstų 1873 m. Tai archajiška sodyba, kurioje yra pirkia, dviejų galų klėtis, tvartas, daržinė, šulinys.<br>V.Skaraičio nuotr.
Barbora dėkinga tėvui žinomam dirigentui S.Domarkui, kad prieš 41 metus Šimonių girioje nupirko unikalią sodybą.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Barbora dėkinga tėvui žinomam dirigentui S.Domarkui, kad prieš 41 metus Šimonių girioje nupirko unikalią sodybą.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Per karantiną vaikai krimto ne tik matematiką – Justas mokėsi griežti violončele, Aurelija – smuiku, o motina tapo jų mokytoja.<br>V.Skaraičio nuotr.
Per karantiną vaikai krimto ne tik matematiką – Justas mokėsi griežti violončele, Aurelija – smuiku, o motina tapo jų mokytoja.<br>V.Skaraičio nuotr.
 Vaikų džiaugsmui – „namelis ant vištos kojelės“ ir sūpynės.<br>V.Skaraičio nuotr.
 Vaikų džiaugsmui – „namelis ant vištos kojelės“ ir sūpynės.<br>V.Skaraičio nuotr.
Barboros mama smuikininkė, pedagogė K.Domarkienė labai vertino autentiškus daiktus ir juos rinko iš aplinkinių sodybų.<br>V.Skaraičio nuotr.
Barboros mama smuikininkė, pedagogė K.Domarkienė labai vertino autentiškus daiktus ir juos rinko iš aplinkinių sodybų.<br>V.Skaraičio nuotr.
Barboros mama smuikininkė, pedagogė K.Domarkienė labai vertino autentiškus daiktus ir juos rinko iš aplinkinių sodybų.<br>V.Skaraičio nuotr.
Barboros mama smuikininkė, pedagogė K.Domarkienė labai vertino autentiškus daiktus ir juos rinko iš aplinkinių sodybų.<br>V.Skaraičio nuotr.
Barboros mama smuikininkė, pedagogė K.Domarkienė labai vertino autentiškus daiktus ir juos rinko iš aplinkinių sodybų.<br>V.Skaraičio nuotr.
Barboros mama smuikininkė, pedagogė K.Domarkienė labai vertino autentiškus daiktus ir juos rinko iš aplinkinių sodybų.<br>V.Skaraičio nuotr.
Barboros mama smuikininkė, pedagogė K.Domarkienė labai vertino autentiškus daiktus ir juos rinko iš aplinkinių sodybų.<br>V.Skaraičio nuotr.
Barboros mama smuikininkė, pedagogė K.Domarkienė labai vertino autentiškus daiktus ir juos rinko iš aplinkinių sodybų.<br>V.Skaraičio nuotr.
 Domarkų sodyba, kurioje pastaruoju metu daugiausia šeimininkauja Barbora, Šimonių girioje buvo suręsta iš rąstų 1873 m.<br>V.Skaraičio nuotr.
 Domarkų sodyba, kurioje pastaruoju metu daugiausia šeimininkauja Barbora, Šimonių girioje buvo suręsta iš rąstų 1873 m.<br>V.Skaraičio nuotr.
 Domarkų sodyba, kurioje pastaruoju metu daugiausia šeimininkauja Barbora, Šimonių girioje buvo suręsta iš rąstų 1873 m.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Domarkų sodyba, kurioje pastaruoju metu daugiausia šeimininkauja Barbora, Šimonių girioje buvo suręsta iš rąstų 1873 m.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (12)

Lrytas.lt

Jul 19, 2021, 7:41 PM, atnaujinta Jul 19, 2021, 7:41 PM

Anykščių rajone, Lašinių kaime, Šventosios kilpų draustinyje, esanti sodyba – Barboros vaikystės vasarų namai. Kai tėvas sodybą nupirko, Barbora buvo mažesnė, nei dabar yra jos sūnus Justas.

Čia B.Domarkaitė, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro pirmųjų smuikų grupės smuikininkė, dūkdavo su kitų garsių muzikų Sauliaus ir Silvijos Sondeckių vaikais Pauliumi ir Vytautu, kurių tėvai taip pat netoliese turėjo sodybą.

„Pirmas mano įspūdis iš sodybos labai ryškus: nubėgau pas kaimynę į tvartą, pamačiau karvę, veršiuką, paršiukų, vištų ir iš karto pareiškiau mamai, kad nakvosiu tvarte ant šieno. Atsimenu, visą dieną ji mane atkalbinėjo, kad tik ten nemiegočiau“, – juokėsi Barbora.

B.Domarkaitė aprodė savo šeimos valdas. Rąstų sodyba Šimonių girioje iškilo 1873 metais. Tai archajiška sodyba, kurioje yra pirkia, dviejų galų klėtis, tvartas, daržinė, pirtis, „namelis ant vištos kojelės“, šulinys, lauko tualetas.

Pirkios viduje vietos pakanka, nes virtuvė sujungta su seklyčia. Grindlentės, kuriomis anais laikais buvo išklota seklyčia, – net 29 centimetrų pločio. Kur dabar tokių rasi?!

„Tas „namelis ant vištos kojelės“ jau visai palūžęs – jį reikia arba nugriauti, arba suremontuoti. Jį pastatė buvęs mano vyras violončelininkas Jonas Armonas. Manėme, vaikams padarysime tokį „makdolendą“. Bet buvo taip, kad mes patys užsimanėme nakvoti tame namelyje ir vaikų ten nebeleidome.

Apkabinėjau jį užuolaidomis, kad uodai neįlįstų. Ten ištisai skambėdavo uodų simfonija. Uodai apkibdavo užuolaidas – na, tikrai jie ras kelią į vidų, galvodavau. Bet nerasdavo“, – juokėsi Barbora.

Virtuvėje yra ir duonkepė krosnis, kurioje Barbora kepa picą ar bulvinius blynus ant kopūstų lapų. Tačiau reikia gerai žinoti, kiek krosnį iškūrenti, – kad maistas gerai iškeptų, bet nesudegtų.

Aplink sodybą daug krūmų, kuriuose peri paukščiai. Vakare kieme nelabai susišnekėsi, nes gieda dvi lakštingalos: viena viename krūme, kita – kitame. Tai – sezoniniai koncertai.

Žiemą smuikininkė paukščiams kasdien paberdavo po pusę kilogramo saulėgrąžų – jų maišas, gautas dovanų vasario mėnesį per gimtadienį, greitai baigėsi. Kaimynai skųsdavosi, kad jų sodybose nėra paukščių, bet paskui susizgribdavo – taigi visi paukščiai pas Barborą suskridę.

Lašinių, Inkūnų ir netoliese esantys kiti kaimai traukia menininkus. 5–7 kilometrų spinduliu nemažai jų įsikūrę. O archajiškos jų sodybos tiesiog miške – Šimonių girioje.

„Kaime daug kas karantinavosi. Maniau: pabūsiu viena, pailsėsiu. Iš tikrųjų nebuvo tos vienatvės. Kaime bendravimas visais laikais nuoširdesnis.

Tu gali būti vienas, bet visą laiką jauti, kad už penkių ar septynių kilometrų yra tavo draugai. Visada palaikome ryšį, vieni apie kitus viską žinome“, – bendryste su kolegomis džiaugėsi B.Domarkaitė.

Kaip tokioje archajiškoje sodyboje, kur net tualetas lauke, Barbora su nedideliais vaikais praleido karantiną? Kaip užsnigtais miško keliais nusigaudavo į parduotuvę maisto produktų nusipirkti? Ar per didžiuosius šalčius kurdavo pirtį?

Kiaušinius, pieną, varškę, medų ji perka iš kaimo žmonių. Duonos kaime jau niekas nekepa, tad jos ir kitų produktų parsiveža iš Anykščių.

„Mano vaikai čia vasaras leidžia nuo gimimo, jie prie visko pripratę. Karantinuotis čia pradėjome dar pernai kovo mėnesį. Aišku, buvo streso, nes reikėjo ir darbus, ir mokslus pradėti nuotoliniu būdu.

Koronaviruso labai bijojome, rankas, pinigines – viską dezinfekavome“, – pasakojo Barbora.

Kai praėjusį lapkritį prasidėjo antrasis karantinas, Barbora su vaikais ir vėl atvažiavo į Lašinių kaimą.

Dukra Aurelija (11 m.) – Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos 4-os klasės mokinė, mokosi griežti smuiku.

Sūnus Justas (8 m.) antri metai mokosi griežti violončele Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje.

Anot Barboros, daug paprasčiau vaikus per karantiną suturėti kaime nei mieste, bute. Iš buto važiuoti pasivaikščioti į kurį nors parką – juokingai skamba. O čia tik pertrauka tarp mokslų – ir vaikai neria į lauką.

Sūnus sakydavo: mama, man neramių kojų sindromas. Tai bėk aplink pirkią, patardavo. Apibėgęs kelis ratus į vidų grįždavo ramesnis ir sėsdavo prie kompiuterio.

Per karantiną šioje archajiškoje troboje virė darbas – vaikai mokėsi, o motina tapo jų mokytoja.

„Aišku, nelengva buvo būti pedagoge namie. Jiems – ir specialybės pamokos, nes dukra griežia smuiku, o sūnus – violončele, tai kol su jais pagroji...

O dar bendrojo lavinimo pamokos: matematika, kalbos – tikrai iššūkis. Ir diena, žiūrėk, jau į pabaigą ritasi. Tikrai turėjau ką veikti visą žiemą ir pavasarį“, – pasakojo B.Domarkaitė.

Kadangi žiemą sniego buvo labai daug, Barbora rytais turėdavo nukasti takelius iki šulinio, iki tualeto, iki kaimynės. O jei siausdavo pūga, takus ji kasdavo iki tamsos.

„Bet jau kitąmet vanduo atitekės į pirkią, jau pakloti vamzdžiai. Kita vertus, man įdomu ta archaika.

Ypatingą jausmą jausdavau: prasikasu takelį iki šulinio – tokį griovį, tempiu tuos vandens kibirus į pirkią ir mėgaujuosi pajautimu, kaip žmonės gyveno anksčiau. Vaikai atnešdavo malkų, pasikurdavome krosnį.

Vaikai žiemą miegojo ant krosnies. Kaip sako kaimiečiai, šilta krosnis minkštesnė.

Tikrai patogumas viduje turėti tualetą. Bet aš pagalvojau o kiek mes nematome žvaigždžių? Ir kai išeini į lauką atlikti gamtinių reikalų, tikrai daug pamatai. Visa tai – kaip iššūkiai, bet jie suteikia labai daug malonumo, patirčių“, – kalbėjo B.Domarkaitė.

Kai didžiulė sniego gausa laužė medžių šakas ir nutraukė elektros laidus, Barboros troboje suspindo žvakės. Visiems labai patiko ruošti pamokas ir vakaroti prie žvakių kaip protėvių laikais.

Nuo ano pavasario susigulėjo tradicija: trečiadienis ir šeštadienis – pirties diena. Išsikaitinę pirtyje jau nuo balandžio vaikai šoka į tvenkinį. Tada, kai tingi nubėgti į Šventąją, kuri vinguriuoja netoliese.

Aurelijai sodyboje patinka, tik kartais būna prastas interneto ryšys. Vasarą čia dar smagiau – galima maudytis tvenkinyje. Justas net kelis kartus priminė, kad tvenkinyje jau atsirado daug buožgalvių.

O vasarą Barbora su vaikais miega klėtyje. Ji be lubų, yra tik stogas. Būna labai gera, kai į stogą barbena lietus, tada viską – ir kai paukščiukai stogu bėgioja, ir kiekvieną žiogą lauke, ir kiekvienos šakelės trakštelėjimą – girdi. Ir oro pakanka, ir knygą vakarais paskaityti norisi.

„Ta klėties aura suteikia ramybės, jaukumo. Ir miegas toks saldus. Ir iki pat rudens, iki šaltesnių naktų miegame klėtyje“, – kaimo privalumais džiaugėsi muzikantė.

Šią sodybą 1980 metais įsigijo Barboros tėvas – tuometis Kauno muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas ir direktorius Stanislovas Domarkas (82 m.). Jis draugavo su poetu Antanu Drilinga, vis užsukdavo pas jį į kaimą kitoje Šventosios pusėje, kaip tik prieš šią sodybą. „Tu čia taip gražiai gyveni, gal gali ir mums sodybos paieškoti?“ – tada paprašęs S.Domarkas.

Taip buvo surasta ši iš rąstų suręsta vidury miškų esanti sodyba. Tais laikais negalėjo bet kas įsigeidęs sodybą nusipirkti, reikėjo gauti leidimą. S.Domarkas, kaip LSSR nusipelnęs artistas, turėjo galimybę ją įsigyti.

Čia viskas buvo nugyventa. Pirmieji septyneri metai buvo vien tvarkymo ir valymo metai, vykdavo talkos. Tada pirkios stogas buvo apkaltas tošimis, o kai pliaupdavo lietus, viduje tekdavo statyti dubenis ir kibirus, vidus buvo išklijuotas įvairiais tapetais ir laikraščiais.

O kadaise tai buvo turtinga sodyba su dviejų galų gyvenamąja pirkia. Joje gyveno kartų kartos. Lietuvą okupavus sovietams jos savininkai buvo ištremti į Sibirą. Vienas jų sūnus, vaikystėje sužeistas, buvo kuprelis. Kai atvažiavo stribai jų vežti į Sibirą, kuprelis nusirideno į pakalnę ir niekas jo nepastebėjo. Taip iš visos šeimos jis čia liko vienas.

Barboros mama smuikininkė, pedagogė Kristina Domarkienė labai vertino autentiškus daiktus. Kaimo žmonių ji vis klausinėdavo, ką jie turi nereikalingo.

Tai kad nieko neturime, atsakydavo. Tai leiskite užlipti ant aukšto, prašydavo. Užlipa, ir vis ką nors pamato: tai šventą paveikslą, tai ratelį, tai skrynią. Lovos, stalai ir kiti daiktai – viskas K.Domarkienės surinkta iš aplinkinių sodybų.

Vieną medinį bufetą K.Domarkienė bandė plauti, šveisti, bet kaip tik tuo metu į sodybą užsuko tautodailininkė. Ir kad pradės rėkti: „Ką tu darai, tas beicas – originalus, kaimiškas, nieko nevalyk, nes viską sugadinsi.“

„Mama visus kaimynus suvienydavo, su visais bendraudavo, su visais sutardavo. Visa tai mudvi su seserimi matydavome vaikystėje. Iš mamos ėmėme pavyzdį – su visais sveikintis, visus pažinoti. Išmokome, kad taip reikia bendrauti“, – pasakojo Barbora.

Miškuose išsimėčiusiose sodybose gyventa ypač įdomių žmonių.

„Ko esu turtinga gyvendama Šimonių girioje? Tokių asmenybių esu čia sutikusi, kokių niekur nesutikau. Dar spėjau pamatyti daugumą senųjų šio kaimo gyventojų. Išgyvenusių tremtis, mačiusių partizanus, stribus.

Girdėjau jų pasakojimus, mačiau, kaip jie tarpusavyje ir su kitais bendrauja. Jie šviesuoliai buvo. Atrodo, aukštų mokslų nebaigę, o buvo aukštos vidinės kultūros. Tie įspūdžiai praturtino mano žinias apie kaimą“, – pasakojo B.Domarkaitė.

Kadaise caro parankiniai čia rado švedų kapų ir vietos gyventojams davė Mogilų pavardę.

Dauguma gyventojų čia buvo Mogylai ar Magylai. Ir tik vienas buvo ne Magyla.

Tai – Jurgis Skadas, kuris buvo ir čia veikusio A.Puškino kolūkio pirmininkas, ir partizanų globėjas.

Jis negalėjo atsisakyti, kai jį paskyrė pirmininku. Bet kolūkis čia laikėsi trumpai, nes žemės nederlingos, visur žvyras. O kai ateidavo žmonės iš miško ir prašydavo valgyti, negalėjo jų nepamaitinti, maisto jiems veždavo ir į bunkerį.

Jo šeima turėjo šunį, kuris vienaip lodavo ant partizanų, kitaip – ant stribų. Kartą, pasakojo, išvirė partizanams bulvių katilą, o šuo loja kaip ant stribų. Pirmininko žmona staigiai puolė bulves slėpti į duonkepę krosnį, užkrovė jas malkomis, o pro kitą pirkios galą išleido partizanus. Atėję stribai jų nerado, būtų visus sušaudę. Žudynių čia daug buvo.

„Žiemą arkliu kinkytomis rogėmis, o vasarą vežimaičiu J.Skadas mus vežiodavo po sodybas miškuose. Visus žmones pažinojome. Kiekvienas vis kitoks, kiekvienoje troboje – atskira planeta“, – pasakojo Barbora.

Kaimynė Anelė Kušmirienė pas Barboros mamą žiemą atėjo basa ir labai vėlai. Pasiteiravus, kodėl ji žiemą basa, atsakė: „Taigi neduria niekas į kojas, galima ir basai.“ O kodėl tamsoje, taip vėlai? „Vaikeli, taigi žinau, kad namie būsi, tikrai rasiu.“ Vasarą ji ateidavo apsiavusi guminius botus, nes miške gyvatė į koją gali įkirsti, bet taip pat jau sutemus.

Ją vadindavo kaimo ragana. Buvo pasiutusio temperamento, miegodavo duonkepėje krosnyje, nes šilta. Pelenus prasistumdau, pasakodavo, dar žiurkės plaukus pakedena, ir miegu.

Jos trobelė kartu buvo ir tvartelis, kur kudakavo vištos, bliovė avys. Tos moters šeima kadaise buvo turtinga. Į Ameriką išbėgę giminaičiai jai atsiųsdavo siuntinių.

„Vaikystėje mums su sese didžiausias skanumynas būdavo žemuogių uogienė. Nubėgame pas raganą, ji mudviejų link stumia indelį su ta uogiene, o šaukštelis visas nešvarumais apaugęs, toks žalias“, – juokėsi Barbora.

Dar anksčiau, pokario metais, ji mėgdavo gąsdinti iš šokių grįžtančius kavalierius.

Apsivilko kartą išvirkščius kailinius, iššoko iš miško ant kelio ir vaidina mešką. Įraudęs šokėjas išsitraukė šautuvą ir nusitaikė. O ji rėkia: „Nešauk.“ Jaunikaitis apalpo ir griuvo – meška prakalbo žmogaus balsu.

Ar Barborai nesisapnuoja čia gyvenę žmonės, ar jų sielos naktimis nevaikšto, nekrebždena?

„Pelės krebžda. Bet pagalvojau, kad reikėtų užpirkti mišias. Aš mėgstu stovėti ant žemės, bet kai gyveni gamtoje, esi jautrus viskam.

Naujasis Inkūnų kaimo bažnyčios klebonas paprašė – supažindink su visomis trobomis, man reikia jas pašventinti. Supažindinau – aš esu visų sodybų jungtis.

Ir kai ėjome per trobas, iš tikrųjų buvo galima jausti, kad vienur slogiau, kitur lengviau. O vienoje sodyboje buvo tokia pakylėjanti aura. Pasirodo, kol vyko Inkūnų bažnyčios statybos, čia gyveno kunigas ir troboje vykdavo pamaldos“, – pasakojo Barbora.

B.Domarkaitė džiaugėsi, kad kaime per abu karantinus neprarado muzikinės formos, – čia gyvena daug muzikantų ir per saugų atstumą jie rengia koncertus Inkūnų ir Andrioniškio bažnyčiose bei Troškūnų vienuolyne.

Tarptautinį pripažinimą pelniusio violončelininko Vytauto Sondeckio sodybos kluone vykdavo įspūdingi koncertai, juose grodavo pasaulinės žvaigždės, kurias, anot Barboros, net Vilniaus festivalis ne visada gali įpirkti. O pas Vytautą tie muzikantai atvykdavo patys.

„Vyto kluone skambėdavo koncertai nuo klasikos iki džiazo tarsi stebuklai, – sakė Barbora. – Muzika kluone, gamtoje skambėdavo dar prasmingiau. Pavyzdžiui, kad Franzo Schuberto muzika yra dieviška, dangiška, astronominė, pirmą kartą supratau sėdėdama būtent tame kluone, gamtos apsuptyje. Tikiuosi, greitai čia vėl atgims koncertai.“

Šituose miškuose, Šimonių girioje, bene ilgiausiai išsilaikė partizanai. Per visus sukilimus, karus Šimonių giria saugojo kovotojus.

„O dabar mes bandome ginti Šimonių girią nuo kirtimų. Bandome atkreipti valdžios dėmesį į jos išsaugojimą. Daug prasmingiau turėti mišką kaip rekreacijos zoną, negu jį kirsti, parduoti, sodinti ir daryti tarsi ūkinį daržą“, – dėstė B.Domarkaitė.

Visi, kas atvažiuoja į šitą kraštą, sako – čia miškai kitokie, čia viskas kitaip.

Pas vienus kaimynus, kurie ilgokai gyveno Balio saloje, iš visokių šalių atvažiavę draugai gėrisi – kaip puiku, jūs dar turite laukinę gamtą, saugokite ją, kitur viskas iškirsta.

Šimonių girioje esantis biosferos poligonas – saugoma teritorija, įsteigta siekiant išsaugoti šios girios ekosistemą. Poligonas – sudėtinė Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ dalis. Poligono nuostatai buvo patvirtinti 2004 metais.

„Bet viskas pasisuko taip, kad mūsų poligonas tapo nesaugomas ir jame galima viską šnioti ir kirsti.

Todėl mes susibūrėme į iniciatyvinę grupę, kad tuos miškus išsaugotume. Surengėme žygį į Vilnių, su aplinkos ministru Kęstučiu Mažeika kalbėjome, bet labai nesėkmingai“, – apgailestavo muzikė.

2019-ųjų lapkritį B.Domarkaitė suorganizavo koncertą parlamentarams, kad jie atkreiptų dėmesį į miškų kirtimą.

Vienam kūriniui iš įvairių orkestrų susibūrę muzikantai Seimo fojė atliko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“.

Po šio koncerto muzikantai su ašaromis akyse kalbėjo, kad M.K.Čiurlionio „Miške“ dar niekada taip gražiai neskambėjo kaip šį kartą. Nes įgijo kitą prasmę – tai buvo lyg atsisveikinimas su jau iškirstais miškais ir malda už išlikusius.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.