Dienos kaip šventė – gali iki soties skaityti
Pačiame Bygailių kaimo gale, kur baigiasi žvyrkelis ir toliau plyti tik pievos, o šone kartkartėm pradunda traukinys, po šimtamečiais ūksmingais medžiais slepiasi kadaise kultūriniu gyvenimu garsėjusi buvusio dvaro, nuo seno vadinto Teresdvariu, sodyba.
Dvarą 1777 metais, po pirmojo Lietuvos padalijimo, kai didelė jos dalis atiteko Rusijai, įsigijo šios šalies carienė Jakaterina II, bet perleido jį savo jaunystės draugei Teresei iš Pasvalio rajono, Titkonių sodžiaus. Spėjama, kad nuo Teresės vardo ši vieta ir praminta Teresdvariu.
Pirmykštis dvaras sudegė per gaisrą 1830 metais. Po baudžiavos panaikinimo dvarvietėje įkurtas šešių sodybų galinis kaimas.
Ankstesniojo dvaro vietoje dabartinis namas su akmeniniais pamatais ir raitytais stogo skliautais iškilo 1904-aisiais.
Teresdvaryje dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o ir tarpukariu dažnai lankėsi šviesiausi šalies intelektualai. Turtingo ūkininko sodyboje rinkosi knygnešiai, čia buvo rengiami lietuviški vaidinimai ir net dainų šventės.
Toji kultūros sala sunyko į mūsų šalį susigrūdus okupantams.
Dabar čia šeimininkauja 88 metų Jonas Pukas. Jis – kaimo šviesuolis, neeilinė asmenybė.
Šeimininkas, remdamasis lazda, atšlubčioja iš kiemo gilumos, po pažastimi nešasi Anri Puankare knygą „Apie mokslą“. Knyga rusų kalba. Apie fiziką.
„Romanų neskaitau“, – paaiškina.
Paklaustas, kaip laikosi, linksmai taria: „Mano dienos kaip šventė, nėra ką veikti, todėl nuolat skaitau.“
Jis kviečia sėstis lauke po medžiais, čia ir pasikalbėsime. Apie giminės istoriją ir unikaliuosius giminaičio dienoraščius.
Lapą po lapo pildė iki pat savo mirties
Įdomiausia, kad J.Pukas tėvonijos, o kartu ir gerokai platesnę apylinkių istoriją sužinojo iš kunigo Antano Pauliuko rašytų dienoraščių.
Kupiškyje, Šimonyse, Troškūnuose tarpukariu kunigavęs giminaitis buvo J.Puko močiutės brolis.
Dienoraštį jis rašė kasdien, jį vesti pradėjo dar būdamas klieriku, lapą po lapo pildė iki pat mirties, 1941 metų.
Išliko 11 dienoraščių – storų kontorinių knygų. Jose aprašymai nuo 1918 iki 1941 metų.
Anksčiau rašytieji pražuvo per Pirmąjį pasaulinį karą, kai degė Šimonių bažnyčia.
Kunigas savitu stiliumi užrašinėjo ir paprasčiausius kasdienius įvykius, parapijiečių rūpesčius, nuotykius, nuotaikas ir savus pastebėjimus bei pamąstymus tuometės politikos tema. Dabar vartydamas tuos užrašus gali sužinoti, koks kada buvo oras, kiek į bažnyčią maldininkų atėjo, kokios prekių kainos turguje ir gausybę visokių įdomybių.
Tie dienoraščiai nėra vien šeimos reikalas, o tikras istorinis lobis ir šalies mastu.
Lietuvos istorijos instituto leidykla prieš keletą metų dienoraščius išleido trimis tomais.
Teta skaityti draudė, bet pati skaitė
J.Pukas ilgus metus dirbo Kauno politechnikos instituto ultragarso laboratorijos moksliniu bendradarbiu.
Į paveldėtą dvarą jis atsikraustė išėjęs į pensiją, čia gyvena jau trečias dešimtmetis.
„Kad tie dienoraščiai yra, žinojau jau seniai, o kai gavau, vis paskaitinėdavau“, – sako žilagalvis.
Jie gulėjo ne Teresdvaryje, o pas už kilometro gyvenusią tetą Veroniką Žukaitienę. Pastaroji dirbo Bygailių mokyklos vedėja.
Kunigo užrašus teta laikė klėtelėje, nukišusi į patį galą, tarp senų laikraščių ir žurnalų.
„Tuomet Teresdvaryje niekas iš giminės negyveno, sodybą buvo užėmęs kolūkis“, – paaiškina pašnekovas.
Teta nenorėjo, kad jauni giminaičiai raustųsi senienose ir skaitinėtų slepiamus dienoraščius. Iškilus aikštėn, kad yra tokie rankraščiai, ne vienam galėjo liūdnai baigtis, o ji, mokyklos vadovė, net darbo netekti.
„Teta nenorėjo, kad garsėtume kaip kunigų giminė. Mums draudė, o matėsi, kad pati tuos dienoraščius skaitinėja“, – juokiasi vyras.
Mama su vaikais sugebėjo pabėgti iš tremties
Atgavus Nepriklausomybę Teresdvario paveldėtojai jau galėjo susigrąžinti sodybą ir be pavojaus kalbėti apie ankstesnius jos gyventojus ir šių veiklą, taipogi į dienos šviesą ištraukti ir kunigo dienoraščius.
„Mano bobutė iš šitos sodybos kilusi, o aš gimiau ir augau Vepų kaime“, – ranka mosteli tolyn.
Sako, šeimoje gimė keturi vaikai, bet užaugo tik du – jis ir brolis dvynys Antanas.
Šviesi ir soti vaikystė baigėsi su tremtimi. Šeima 1945-ųjų liepą išdardinta į Sibirą.
„Mama buvo karinga, po pusantrų metų ji su mumis, vienuolikamečiais dvyniais, pabėgo iš tremties, sugebėjo grįžti į Lietuvą“, – pasakoja pašnekovas.
Prisiglaudė Ukmergėje pas motinos seserį, paskui slapstėsi pas dėdę kunigą.
„Pernai važiavau Ukmergėn į gimnazistų susitikimą po 70-ies metų, bebuvom tik penki“, – sako jis.
Vyras pasakoja, kad brolis buvo gabesnis kalboms, gimnaziją baigė aukso medaliu, bet stojo ten, kur mokėjo didžiausią stipendiją. Taip abudu tapo Kauno politechnikos instituto Radiotechnikos fakulteto studentais.
Brolis visą gyvenimą dirbo Kauno radijo gamykloje, užregistravo per 30 išradimų, laisvai kalbėjo vokiškai, lenkiškai, prancūziškai, rusiškai, angliškai, o jis pats liko instituto laboratorijoje.
Karvės pamiškėje išnyko
„Į kaimą irgi su broliu atsikraustėme“,– pasakoja.
Palikti miestą nebuvo gaila, nusenusiai ir savo vaikų neturėjusiai tetai verkiant reikėjo pagalbos.
„Kaip palikimą gavom ne tik namus, bet ir 10 karvių, ganėsi jos pamiškėj, kol išnyko“, – intelektualas juokiasi, kad nė vienas nebuvo linkęs ūkininkauti.
Brolis jau iškeliavęs Anapilin, tetos namuose liko jo atžalos, o J.Pukas persikraustė į Teresdvarį.
Vyras sako nuo A iki Z perskaitęs dėdės dienoraščius. Dabar vertingieji rankraščiai guli Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos retų knygų ir rankraščių skyriuje. Ne dovanoti, o duoti naudotis, kiek reikės.
Juose istorikai gali rasti visokių įdomybių.
Pačiam J.Pukui kiekvieną puslapį skaityti buvę įdomu, beveik kiekviename puslapyje buvę kas nors apie giminę. Labiausiai jam norėjosi perpasakoti istoriją apie savo tėvo piršlybas ir juokus iš giminaičių gyvenimo.
„Kai bobutės brolis klebonavo Šimonyse, ten vyko dideli mūšiai. Visa giminė slėpėsi dvaro palivarko sklepuose. Klebono seserys žinojo, kad norint gyvam išlikt reikia iškelti baltą vėliavą, tai per patį mūšio įkarštį baltą paklodę ir iškėlė. Kunigas dienoraštyje rašė, kad bobų vos nenušovė“, – krizeno pašnekovas.
Rinktines panas graibstė ir dvarininkai
„Buvo toks Breiviškių kaimas...“, – pradeda apie kitą istoriją iš tolo.
Anot jo, ten kiekviename kieme buvo gerų nuotakų, rinktinių panų, breiviškytes graibstė ir dvarininkai.
„Mano tėvo senelis buvo ūkvedys ir miškų taksatorius Radvilų dvare. Po baudžiavos panaikinimo nelikus nemokamos darbo jėgos dvarai ėmė bankrutuoti, savininkai, kad galėtų poniškai gyventi, ėmė pardavinėti miškus. Senelis miškus pardavinėjo žydams, bet ir pats šį tą nusipirko“, – kalba apie apsukrų protėvį.
Senelio nuosavybė buvo 160 hektarų miško ir žemės, jis augino arklius ir avižas. Sėkmingą ūkvedį užpuolė ir primušė, jis mirė.
„Tėvui buvo tik šešiolika, kai tapo ūkio galva“, – pasakoja dabartinis Teresdvario šeimininkas.
Anot jo, tėvas, kaip jauniausias sūnus, turėjo eiti mokytis, o ūkį valdyti priklausė vyriausiam, bet prasidėjo karas, suirutė, kūrėsi Lietuvos valstybė, ir tėvas išėjo į savanorius.
„Senberniavo iki 34 metų. Buvo krizės metai, ūkis didelis, skolos auga, reikia geros nuotakos ieškoti“, – pasakoja, kad tėvas vedė iš išskaičiavimo.
Neatsilaikė prieš gėrybes
Pažįstami iš to garsaus Breiviškių kaimo prirodė nuotaką su 50 hektarų kraičio, būsimą J.Puko mamą.
Jos dėdė kunigas A.Pauliukas nė girdėti nenorėjo apie skolose skendintį jaunikį.
„O dėdė buvo savotiškas despotas, giminės advokatas ir prokuroras, visus prižiūrėjo ir kiekvienam dirigavo“, – nusako giminaičio būdą.
Besiperšantis jaunikis nuotakai iš karto krito į širdį: buvo išvaizdus, šarmo pridėjo kad kariškis, dar pakankamai išprusęs.
Nutaręs, kad nereikia tokio jaunikio, žinią apie tai kunigas pasiuntė per brolį vargonininką. Jaunikis, nuotaka ir giminės atstovas susitiko notaro kontoroje Panevėžyje.
Tuomet, kai buvo sakoma, jog giminė nutarė vedybų sandorio nedaryti, nuotaka jaunikiui merkė akį – esą dar ne viskas prarasta.
Matyt, nuotaka ir sugalvojo, kaip paveikti rūstų kunigą, draudusį tekėti už skolininko.
„Tėvas mamai nupirko šubą, batelius, karietą, atidavė savo arklius, ir išsipuošusi su karieta ji įskriejo Teresdvarin pas dėdę ir sako: ženijuos ir viskas“, – pasakoja, kad prieš tą gėrį kunigas ir neatsilaikė.
Prieš mirtį aplankė buvusias paneles
Paskui kunigas dienoraštyje įrašė, kad tas Pranas Pukas – tikras pokerio lošėjas. O, pasak pašnekovo, jis tai mokėjęs, tapęs giminaičiu dažnai lošdavo su kunigais.
Pasak J.Puko, vedybos iš išskaičiavimo buvusios sėkmingos, tėvas per 5 metus išmokėjo skolas, atsistojo ant kojų ir jau ruošėsi statytis didelius namus, bet užklupo sovietų okupacija, o paskui tremtis.
„Tėvas turėjo ir daugiau panų, prieš mamą jau penkioms panelėms buvo žiedelius dovanojęs“, – kalba pašnekovas.
Pasak J.Pūko, kai tėvas jau buvo senas ir ligotas, jautė, jog artėja paskutinioji, prieš mirtį surengė keistą žygį po Lietuvą.
„Mes su tėvu apvažiavom visas jo buvusias paneles. Visos tėvą gražiai sutiko, meiliai priėmė“, – sako vyras.
ĮDOMIOS IŠTRAUKOS IŠ DIENORAŠČIŲ:
1918 m. spalio 5 d.
Diena ūkanota, lietinga. Laukia keturi vežimai vežti prie ligonių į visas puses. Siaučia po parapiją epidemija „gripas“, liga ispaniška, panaši į influentzą. Labai greitai pareina į uždegimą plaučių. Senius tankiai nusiunčia kapuosna.
Spalio 8 d.
Traukiniu sugrįžau Teresdvarin. Sužinojau, jog buvo užpuolimas ant Breiviškių sodžiaus. Cicilistai-bolševikai viską išrabavojo, atėmė nuo gyventojų nemažai piningų, o Anatazienę su Anatazioku peiliais subadė. Vargiai šitie beišgys. Pavakariop grįžau į Troškūnus. Gavau girdėti, kad sugrįžo iš Rusijos buvusis mūsų žemiečių viršininkas Krestnikovas [12]. Pribuvęs Kupiškin, apsigyveno pas valsčiaus sargą.
Spalio 12 d.
Rytas šiltas kaip vidurvasary. Rūkas tirštas, panašu į lietų. Laukia važiuoti prie 13 ligonių, sergančių ispaniška liga. Visoje parapijoje beveik nėra gryčios, kur nebūtų ligonio.
Spalio 14 d.
Rytas tykus, gražus, giedras, šiltas kaip apie Šv. Joną. Turėjome palaidoti 3 numirėlius. Per visą dieną važiuojame prie ligonių, retoje gryčioje jų nėra, o Vaidlonių sodžius – tai kaip vienas didelis koks ligonbutis.
Gruodžio 5 d.
Išvažiavome kalėdotų Mažionių. Diena graži, sausa, vakaras giedras. Podraug su svečiu kun. Janilioniu žiūrėjome per teleskopą į žvaigždes. Kalnuočių Pabarškiokas, neseniai sugrįžęs iš Rusijos, pasisakė esąs bolševikas. Ir iš tikro savo kalboje dėjo galvą už bolševikus. Matyt, čia, Lietuvoje, stos į pirmą eilę lygintojų žmonių turto, o gal stos ir plėšikų vadu.
Gruodžio 31 d.
Buvome nuvažiavę pas Vidugirių Inčiūrą ant alaus. Alus buvo stipras, galvon mušė. Svečiai linksmiai šnekėjo, kaip žąsys, vandenį išvydę. Beveik visi svečiai kalbėjo apie bolševikus, labai bjaurėjosi iš jų prakalbų, kur agitavo ir ragino žmones eiti pjautų ponų, kunigų ir buržujų. Bet apie žydus turtuolius, pabrikantus, bankierius tylėjo. Žydų bernai negi gali agituoti prieš savus ponus žydus. Į žydų bernus pasisamdė Zavalynės Kubiliokas, sugrįžęs iš Rosijos, kur tarnavo uoliai pas žydus bolševikus. Inčiūriokas parodė svečiams vilko kailį, šiaudais iškimštą, kurį prieš kelias dienas nušovė savo šautuvu.
