Nenorėjau, kad mūsų pokalbis baigtųsi. Danguolės patirtis kopiant į aukščiausias žemynų viršūnes, įspūdžiai įveikiant ilgas bėgimo distancijas įtraukė, tarsi leido kartu su ja pakeliauti.
Jos knyga-dienoraštis atskleidžia kiekvieną žingsnį nuo akimirkos, kai atsisveikina su namuose likusia šeima, iki šturmo vienos iš Himalajų viršūnių, aštunto pagal dydį pasaulyje Manaslu kalno (8163 m).
Kai kalba apie kalnus, jos akys žiba. Turbūt žiba ir dėl to, kad D.Bičkūnienė, atrodo, išgyvena vieną geriausių gyvenimo laikotarpių. Beveik užaugino tris sūnus, daugiau kaip ketvirtį amžiaus gyvena su mylimu žmogumi, eina personalo vadovo pareigas, bėgioja ir svajoja apie dar neįveiktas pasaulio viršukalnes, nenubėgtus kilometrus, neaplankytas šalis.
Iš Panevėžio kilusi ir jau didžiąją dalį savo gyvenimo sostinėje gyvenanti Danguolė niekada nėra buvusi kelionėje su „viskas įskaičiuota“ paketu. Bet yra sau pasakiusi, kad ir tai anksčiau ar vėliau išbandys. Prieš kelis mėnesius ji su jauniausiu sūnumi išmaišė Madeiros salą, kasdien nužygiuodavo po 18–20 kilometrų, o liepą įveikė 55 kilometrus Italijos kalnuose vykusiose varžybose „Gran Trail Courmayeur“ .
– Pastaruoju metu daugiau bėgiojate nei kopiate į kalnus?
– Bėgimas ilgainiui tapo geru pasirengimu kalnams. Kol buvau studentė, ir viena, ir su vyru išmaišiau Pamyro, Altajaus, Sajanų, Kaukazo kalnus. Tais laikais juos buvo nesunku pasiekti traukiniu. Kai esi studentas, neturi pinigų, bet turi daug laiko.
Vėliau įkopęs į 4000 metrų aukštį imi galvoti apie 5000 metrų viršukalnę. Prieš 20 metų svajojau įkopti į aukščiausią Vakarų Europos Monblano (4808 m) kalną Alpėse. Nuo tada viršūnę pavyko pasiekti penkis kartus kopiant su šeima, kolegomis, bičiuliais.
Kiekvienas kartas vis kitoks, bet su Monblanu jaučiu ypatingą ryšį. Mėgstu šį kalną, jo priekalnes, įkalnes, nuokalnes, esu įveikusi Pasaulio bekelės ultramaratonų taurės trasą, 176 kilometrų ratą aplink vadinamąjį Baltąjį Europos stogą.
Kaip rimtų bėgikų tikslas tampa maratonas, taip alpinistai visada svajoja apie Himalajus. Jų didybės su niekuo neįmanoma sulyginti. Pirmoje mano kelionėje į Nepalą, leidžiantis Katmandu, Himalajų kalnagūbris atsivėrė visu gražumu. Suvokiau, kad leisiuosi į kelionę link dangaus.
Tai kelionei reikia laiko, lėšų. Sutaupyti reikiamą sumą man užtrunka 5 metus. Žinoma, kopimui reikia ruoštis ir fiziškai, ir psichologiškai. Alpinizme nereikia greičio, reikia ištvermės.
Pavyzdžiui, kai užklumpa pūga, viskas sulėtėja, tačiau vis tiek turi leistis ar kilti, privalai pasiekti stovyklą – nesvarbu, kaip esi pavargęs.
– Aukščiausią savo viršūnę – per 8000 metrų Himalajuose pasiekėte prieš pusantrų metų.
– Tai buvo mano trečiasis kartas Himalajuose. Pirmieji du – nesėkmingi. Bet tvirtai tikėjau, kad pavyks kitą kartą. Išmokau ankstesnių kopimų pamokas, trečią kartą link 8000 metrų ribos leidausi turėdama daug ryžto, ne vieną galimą planą, kurio imčiausi, jei reikėtų.
Mėgstu rašyti, dalytis, todėl pastarąjį sėkmingą kopimą aprašiau knygoje. Pandemija suteikė laiko stabtelėti. Pagalvojau, kad bičiuliai, draugai, kartu keliaudami su manimi knygos puslapiais, turės galimybę pakeliauti ir gal bent trumpam atitrūks nuo įtemptos kasdienybės, baimės, nežinomybės.
Kilo mintis, kad knygą skirsiu savo vaikams ir šerpams. Jiems šis periodas labai sunkus, kopimai iki šio pavasario buvo visai sustabdyti, o jiems tai – pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Tad lėšas, gautas už savo knygelę, kurios, tiesa, nėra prekyboje, bet keli šimtai vienetų jau ištirpo, nutariau skirti šerpams.
Kada nors norėčiau visus kalnuose ir bėgimo takuose patirtus išgyvenimus sudėti į vieną knygą. Esu sugalvojusi ir pavadinimą „Tarp žemės ir dangaus“. Joje turėtų susipinti patirtis kalnuose, ultramaratonuose, kasdienybėje, buvimas šeimoje, kelionės link dangaus kalbantis su savimi, atsiremiant į tai, kas yra šaknys, apie nuolatinį norą pakelti sparnus, apsukti ratą į grįžti.
Ta 2014 metų nesėkmė Himalajuose mane labai stipriai pasuko į bėgimą. Daugybė gerų dalykų gyvenime ateina iš nesėkmių. Klausimas, ką tu darai. Aš ir vaikams sakau, kad nesėkmė ar klaida – ne pabaiga, o pamoka. Reikia sustoti, suvokti, kas nutiko, kodėl taip nutiko, pabandyti pajusti, kokie galimi sprendimai, kaip aš galiu veikti, judėti kiek kitaip, kad pavyktų išpildyti tai, apie ką svajoju.
– Kodėl du pirmieji kartai buvo nesėkmingi?
– Abi kelionės labai skirtingos. Pirmoji ekspedicija Himalajuose į Daulagirio kalną (8167 m) buvo pažintinė. Ji nebuvo lengva, bet tai buvo milžiniška patirtis: aukščio rinkimo, gebėjimo išlaukti oro lango, sprendimo gelbėti komandos narį, kurį užklupo smegenų edema.
Jei edema atsėlina, veikti reikia greitai. Jei per 12 valandų nenuleidi žmogaus žemyn, jis gali mirti.
Buvo sunki gelbėjimo operacija, į kurią įsitraukėme visi grupės nariai. Subjuro orai, ir apie viršūnę jau nebegalvojome. Tačiau kelionė įgijo kitą prasmę – išgelbėjome komandos draugą, ekstremaliomis sąlygomis išbandėme savo jėgas.
Kitas mano bandymas buvo 2014 metais su kita lietuvių vyrukų grupe. Taip būna dažniausiai – buvau vienintelė moteris tarp vyrų. Tačiau ant kalno visi esame vienodi. Vyro kuprinė sveria 32 kilogramus, o mano – 30 kilogramų.
Tą kartą mums nesisekė su sveikata. Didžioji dalis grupės narių pasigavo kosulį, kuris progresavo. Artėjant šturmui tvirtai ant kojų stovinčių buvome tik du. Orai nelepino, po poros naktinių pūgų suvokėme, kad sėdėdami ir laukdami tinkamo oro daugiau nei 7 kilometrų aukštyje su gamta nepakovosime, tad priėmėme sprendimą leistis.
Pamenu, nusivylimas buvo didžiulis. Grįždama iki bazinės stovyklos nusiaviau alpinisto batus, padėkojau jiems už visą kartu nueitą kelią ir palikau prie akmens. Po kelių valandų, kai jau ilsėjausi bazinėje stovykloje, vienas grupės narių parnešė tuos mano batus su linkėjimu: nejuokauk, dar kopsi ir kopsi.
Taip ir nutiko.
– Kuo jus pavergė kalnai?
– Dažnai girdžiu: kodėl kopi į kalnus, ką ten randi? Kai išeini į kalnus, atsiduodi kelionei, maršrutui, patyrimui, viskam, ką dovanoja gamta, suvoki, kad tai, ką patiri kalnuose, išgrynina, moko budrumo, pastabumo, sujungia patirtį, žinias, nuojautą, pasirengimą veikti akimirksniu, pasitikėti savimi ir komanda.
Nepamirštamos akimirkos ant kalno gali ateiti tekant saulei ar gęstant dienai, pasiekus viršūnę, įveikus sudėtingą atkarpą. Kartais tai mažumo, kartais laikinumo jausmas, dažnai džiaugsmas, palaima, nuovargis, dėkingumas už tai, kas pavyko, ką patyriau, ir tikėjimas, kad užteks jėgų ir vidinės stiprybės pasiekti tai, ko trokštu.
– Iš kur turite tiek ištvermės?
– Kalbėdami apie ištvermę mes suplakame kantrybę, pakentėjimą, lūžį ir gebėjimą atsitiesti, judėti toliau.
Ilgoje distancijoje, kalnuose daug kalbuosi su savimi.
Stengiuosi save girdėti, jausti, padėkoti sau už jau įveiktus kilometrus, susikaupti, kai reikia įveikti ilgą įkalnę ar pereiti ledokritį, paspausti save, kai reikia įveikti paskutinius trasos kilometrus ar metrus iki viršūnės.
Kasdieniame gyvenime esu paprastas žmogus, nesilaikau dietų, nesu įvairiausių savęs ribojimų šalininkė. Jei savaitgalį po darbų norisi grilyje išsikepti mėsos ir išgerti vyno taurę, tai ir darau.
Manau, kad patyrimas, pabandymas yra vienas svarbiausių dalykų. Taip pat ir saikas.
Šventas reikalas rytą – puodelis juodos kavos be cukraus. Jei diena intensyvi, dažnai maistą pamirštu. Sporto medikai ne kartą gūžčiojo pečiais nerasdami paaiškinimo, kaip man pavyksta įveikti ilgus atstumus minimaliai maitinantis ir nenaudojant papildomų energinių geliukų.
Kai suėjo 40 metų, supratau, jog judėti reikia dar daugiau, o valgyti dar mažiau ir nesijaudinti, kad ne viskas vyksta pagal planą.
Tiesa, kalnuose yra kitaip. Ten daug sudėtinių veiksnių, kurie padidina fizinį krūvį, ir organizmas akimirksniu duoda žinoti, kad ko nors trūksta. Tad kalnuose aš prisiverčiu valgyti daugiau, net jei nesinori.
Trims savaitėms paprastai užtenka energijos rezervo, tačiau pratinimasis prie aukščio – ilgai trunkantis procesas, ir kai priartėja kalno šturmas, vidinė baterija jau būna ant ribos, o laukia pagrindinis spurtas. Todėl privalai valgyti viską. Net skystą avižų košę, nuo kurios bazinėje stovykloje mane net kratydavo.
– Vaikai nuo mažens mato aktyvią mamą. Ar pastebite, kad darote jiems įtaką?
– Vyresnieji sako dar dabar atsimenantys liūdną vaizdą iš vaikystės, kaip aš Vilniaus traukinių stotyje lipu į traukinį su didele kuprine. Traukinys pradeda judėti, o jie bėga paskui kiek tik gali. Kadangi aš pati esu judanti, daug kur pasiimu ir juos. Vyresnieji ilgą laiką lankė sportinę gimnastiką, tad jie sportiški, aktyvūs vyrukai.
Trečio sūnaus ėmiau lauktis labai netikėtai, tačiau negalėjau sustoti judėjusi. Nėštumo metu bėgiojau, visi su šeima kopėme į Monblaną. Mūsų šeimoje aktyvūs savaitgaliai yra šventas reikalas. Karantino metu su jauniausiu sūnumi atradome žygius gamtoje. Praėjusiais metais nuėjome apie 900 kilometrų, vienu išėjimu įveikdami po 10, 15, o kartais ir 18 kilometrų.
Vyriausią sūnų labai traukia kalnai. Šiuo metu jis dirba instruktoriumi vienoje laipiojimo salių. Rudenį buvo galimybė kopti į Araratą, aukščiausią kalną Turkijoje, ir jam pasiūliau. Nedvejodamas sutiko!
Kalnų potraukį jis tikrai turi, taip pat svajoja apie Himalajus. Kitas sūnus įsitraukęs į krepšinį, tinklinį. Vienaip ar kitaip visi vaikai yra judrūs.
– O kaip tokį jūsų judrumą palaiko vyras? Priekaištauja, peržegnoja prieš keliones ar stengiasi vykti drauge?
– Daug metų esame kartu. Mes buvome klasės draugai. Žinoma, per tiek laiko daug kas keičiasi. Tačiau didžiausia dovana, kurią esu gavusi ir kuria stengiuosi pati dalytis, yra pasitikėjimas vienas kitu ir laisvė.
Vyras sako: „Matau, kaip tavo akys žiba, kai kalbi apie kalnus.“
Jei myli savo artimą ir nori, kad jis būtų laimingas, turi padirbėti su savimi priimdamas jį tokį, koks yra, išleisdamas ir laukdamas. Toks mūsų abiejų požiūris.
O leidimosi į kelionę nerimą jaučiame visi. Šeimoje turime tradiciją: prieš išvykstant, kai daiktai jau sukrauti, susėdame ir tyliai pabūname. Kai ateina išsiskyrimo akimirka prie traukinio ar lėktuvo, ašarų nebūna, jos sujuda kažkur viduje.
Vaikams mano svajonės pažįstamos. Kai jų įgyvendinimas artėja, kalbamės. Vaikai mato, kaip aš bėgioju, ruošiuosi ir tarsi tampa viso to dalimi. O kai reikia važiuoti į oro uostą, šeima mane išlydi svajonės link.
– Kokie artimiausi jūsų planai? Ar jie sutampa su didžiosiomis svajonėmis?
– Mano didžioji svajonė – Džomolungma (Everestas). Tą vakarą, kai nusileidau iš Manaslu viršūnės į bazinę stovyklą, atsisėdau ant akmens ir pagalvojau: kas toliau? Galbūt man nežinoma viršūnė, atsiverianti prieš akis, galbūt Džomolungma.
Jei laimėčiau milijoną, kopčiau į visų žemynų aukščiausias viršūnes. Jau esu pasiekusi Šiaurės Amerikos viršukalnę Denalį (6194 m), Pietų Amerikos – Akonkagvą (6962 m), Europos – Monblaną (4808 m), Kaukazo – Elbrusą (5642 m).
Lieka aukščiausia pasaulio viršukalnė Džomolungma (8848 m), Australijoje – Kosciuškos viršukalnė (2228 m), Kilimandžaras (5895 m) Afrikoje ir Vinsono masyvas (4892 m) Antarktidoje.
– O kiek reikėjo nubėgti maratonų, kad prisijaukintumėte daugiau nei 100 kilometrų besidriekiančius atstumus?
– Bėgioti pradėjau daug vėliau nei kopti į kalnus – kai jau buvau trisdešimtmetė. Kai vienam sūnui buvo treji, o kitam pusantrų, pajutau: jei pati ko nors nesiimsiu, bus blogai.
Tad šeimoje susitarėme, kad kelis kartus per savaitę galėsiu eiti pasivaikščioti, pabėgioti. Po truputį bėgimas įtraukė. Po dvejų metų, 2005-aisiais, nubėgau pirmąjį maratoną per 4 valandas ir 48 minutes.
Pamaniau: įmanoma nemirti ir galima nubėgti greičiau. Išsikėliau tikslą nubėgti maratoną trumpiau nei per 4 valandas. Per penkerius metus įveikiau 30 maratonų. Pakeliui supratau, kad patyrimas bėgant maratoną manęs nebetenkina. Nutariau peržengti 75 kilometrų ribą. Iki dabar įveikiau daugiau kaip 12 trasų, ilgesnių nei 100 kilometrų.
– Koks bėgimas jūsų atmintyje įstrigęs kaip sunkiausias?
– Daugiausia esu bandžiusi bėgti 330 kilometrų vienose sunkiausių pasaulyje bekelės bėgimo varžybų „Tor des Geants“. Didelė dalis trasos driekiasi net ne takais, o laukine gamta, akmenų pylimais, būna didelis temperatūros skirtumas.
Gaila, kad neįveikiau visos trasos. Sustojau trečią parą ties 196 kilometru. Galėjau bėgti toliau, bet psichologiškai užsirakinau. Medicinos punkte medikai mane gal pusvalandį įkalbinėjo, kad viskas gerai, galiu bėgti toliau, tačiau nusprendžiau baigti varžybas. Kad ir kaip būtų, gavau milžinišką pamoką.
– O kalnuose kokios akimirkos jus yra labiausiai sukrėtusios?
– Pats gražiausias kalnas man – Šiaurės Amerikos viršukalnė Denalis, seniau – Makinlio kalnas (6194 m). Šiuose kalnuose ypač šalta ir vėjuota. Užšąla net konjakas, o vėjas guldo prie žemės ir judėti į priekį pavyksta tik šliaužiant. Užeina pūga, ir penkias paras turi sėdėti sniegu apkastoje 2 kvadratinių metrų palapinėje. Tai – milžiniškas iššūkis.
Jaunystėje yra buvę ir vadinamųjų antrų gimimų, kai jūra iki kelių ir viskas atrodo įmanoma. Pamenu situaciją, kai pietaujant nusprendžiau plikomis rankomis, be jokios įrangos įsiropšti į kelių šimtų metrų aukščio sieną, kuri atrodė įveikiama.
Pradžia buvo lengva ir smagi, kol nepasiekiau neigiamo kampo. Sustojusi suvokiau, kad pakilau pakankamai aukštai, situacija ekstremali ir turiu susitvarkyti su stresu. Prieš akis ėmiau nesąmoningai matyti vaikų veidus, linkėti jiems, kad užaugtų geri, bet kartu valdžiausi ir raginau save veikti, bandyti surasti pralipimą. Nesuvokiu, kaip, bet suradau.
Su amžiumi dingsta tokie avantiūristiški veiksmai. Be to, gimus vaikams viduje atsiranda ne perdėtas, bet visada budintis atsargumas.
– Kaip įgyta ištvermė įsipina į jūsų kasdienybę, vadovaujamas pareigas darbe?
– Norėdama uždegti žmogų ką nors daryti galiu jam cituoti knygą, bet mažai tikėtina, kad tai padarys įspūdį. Jei papasakoju kokį nors pavyzdį iš savo patirties kalnuose ar bėgant, žmogus suklūsta – tai veikia.
Esu iš tų žmonių, kurie mėgsta dalytis savo patirtimi. Jei tenka išgyventi nelengvas situacijas, atkarpas, mėgstu pabūti su savimi, užuot verkusi kam nors ant peties.
Bet jei yra kuo pasidžiaugti, pasidalyti gera patirtimi, dažnai tai ir darau. Matau, kad tai užkrečia! Kai pasakoju apie kalnus, bėgimą, matau, kaip akys auditorijoje sužiba. Tada pajuntu dalijimosi vertę.
– Jei reikėtų rinktis, kuris gyvenimo periodas jums geriausias?
– Geriausias laikas yra dabar. Su patirtimi, svajonėmis ir nekviestu mokytoju koronavirusu, kuris atima ir duoda, ugdo kantrybę ir leidžia džiaugtis paprastais dalykais, verčia netikėti ir įžiebia drąsos leistis į atostogas, nes suvoki, kad be jų prapulsi.
Dabar yra tai, ką turiu geriausio: daug metų patirties ir nesibaigiančio mokymosi eiti į priekį tapus vadove, laisvė šeimoje stebint, girdint, sutinkant ir nesutinkant, nusileidžiant ir užleidžiant, gerbiant ir paleidžiant, leidžiant klysti ir džiaugiantis akimirkomis kartu.
