Jis savąjį dugną buvo pasiekęs tada, kai gyveno Didžiojoje Britanijoje. Ten per svaigalus viską prarado – namus, merginą, draugus, slėgė skolos ir atėjo suvokimas, kad jeigu kažko nesiims, tai liks benamiu valkata, galvojančiu vien apie tai, kaip gauti alkoholio.
„Buvo ir taip, kad prabundu kažkokiame apleistame name, kuriame nepamenu, kaip atsidūriau, šalia purvinos moters, aiškiai benamės. Netoliese prie stalo sėdi kažkokie tipai ir vartoja heroiną“, – atsiminė savo emigraciją Artiomas.
Tada jis ryžosi keistis, paskambino į Marijampolės rajone veikiančią VšĮ „Alfa centras“, sulaukė palaikymo ir prieš ketverius metus atvyko į gimtinę gydytis.
Tačiau tai dar nebuvo laiminga pabaiga: po pusmečio blaivybės Artiomas nusprendė, kad jam jau viskas gerai, nors rekomenduojamas ilgesnis reabilitacijos kursas. Išvyko į Vilnių, apsigyveno pas savo močiutę, susirado darbą ir įsivaizdavo, kad pradėjo naują gražų gyvenimą.
Kartą kitą su bendradarbiais po darbo patraukė išgerti taurelės – atrodė, kad nieko baisaus dėl to nenutiks.
Ir sparčiai nusirito žemyn – vėl gėrė daug, nesvarbu, ar su kompanija, ar vienas, o darbas visai neberūpėjo. Galiausiai rytą nė nepajėgdavo atsikelti iš lovos, kol neišgerdavo. „Prabudus būdavo tikrai baisi savijauta ir, kol būdavau neišgėręs, nieko negalėdavau daryti. Na, o vėliau jau nieko negalėdavau daryti, nes būdavau išgėręs“, – atsiminė.
Štai vienas įvykis iš tų laikų, kurį Artiomui ir dabar skaudu prisiminti: „Kartą naktį grįžęs namo griuvau be sąmonės – alkoholį buvau sumaišęs su kažkokiom tabletėm. Močiutei nepavyko manęs prikelti, ji labai išsigando, iškvietė greitąją pagalbą. Atvykę medikai mane atgaivino, o vietoj manęs į ligoninę išvežė močiutę, nes dėl streso jai labai pablogėjo sveikata. Na, o aš ryte prabudęs, nė nepasidomėjau tuo, kaip ji ligoninėje jaučiasi, tik ieškojau, kur ji paslėpusi savo pensiją, kad galėčiau nusipirkti butelį degtinės... Ir taip elgiausi su žmogumi, kuris man buvo pats artimiausias.“
Vaikystėje Artiomas daug laiko leido būtent pas močiutę, nors jo tėvai juo taip pat rūpinosi, tik jie darbo reikalais dažnai keliaudavo.
Kiek pašnekovas pamena, jam nuo vaikystės kieme patikdavo „kieti“ bernai, kurie daug keikdavosi, rūkydavo ir gerdavo – jie atrodė tikri autoritetai. Alkoholis ir rūkymas jam asocijavosi su šauniais dalykais – na, juk suaugusieji per vakarėlius geria, norėdami pasilinksminti.
„Gal būdamas vienuolikos pirmą kartą surūkiau cigaretę. Fiziškai pasijutau bjauriai, užtai morališkai jaučiausi labai išdidus – štai koks aš šaunuolis. Po metų kitų su draugais rasdavome progą paragauti alkoholio. Pradžioje jo buvo nedaug, jo skonis ir poveikis man nepatiko. Bet nekantriai laukiau, kol sulauksiu aštuoniolikos – atrodė, bus puiku, kad tada galėsiu rūkyti ir gerti legaliai“, – atsiminė Artiomas.
Tačiau tiek laukti nereikėjo – kai buvo gal penkiolikos, prasidėjo linksmybės ir vakarėliai, ir jų buvo vis daugiau.
Prie Artiomo noro gerti alkoholį turbūt prisidėjo ir tai, kad šiaip paauglys buvo gana ramus ir kuklus, bet išgėręs tapdavo tikra vakarėlių siela, nestokodavo merginų dėmesio.
Vakarėliai nuo pat pirmadienio
Pradėjęs girtuokliauti Artiomas ėmė praleidinėti pamokas. Tiesa, galvą ant pečių turėjo, mokslui buvo imlus, tad prieš trimestro pabaigą susiimdavo ir pasitaisydavo. Ir egzaminus išlaikė gerai, vėliau porą sykių pradėjo studijas universitete (tėvas jį buvo įtikinęs, kad studijuoti labai svarbu, kad galėtum kažko gyvenime pasiekti), tik per nesiliaujančias išgertuves mokslų taip ir nebaigė.
Į narkotikus Artiomas žiūrėjo atsargiau – kadangi alkoholis pardavinėjamas legaliai, jam tai neatrodė kažkas labai blogo, na, o narkotikai tikrai rodėsi pavojingi. Nepaisant to, pamėgino svaigintis ir jais. Kai pasitaikė proga, parūkė marihuanos, tačiau poveikis įspūdžio nepadarė. Po to su draugu šio iš močiutės nugvelbtus psichotropinius vaistus maišė su alkoholiu. Poveikis buvo bauginantis, bet kažkuo patiko – norėjosi pamėginti vėl.
Vėliau mėgino ir rimtesnių narkotikų, tiesa, į jų vartojimą labai neįklimpo. Kai nebūdavo kompanijos ar galimybių, apsieidavo be narkotikų – svarbu tik, kad netrūktų alkoholio.
„Tuo metu mane žavėjo šūkis „Sex, drugs and rock'n'roll.“ Atrodė, linksminsiuos, kiek galėsiu – neretai toks linksmybės prasidėdavo nuo pirmadienio ir tęsdavosi visą savaitę – ir nieko tokio, jei mirsiu jaunas“, – atsiminė vyrukas.
Naujas gyvenimas Anglijoje
Bandė Artiomas ir dirbti, bet ir darbe ištverdavo neilgai – štai iš barmeno darbo naktiniame klube išlėkė su dideliu trenksmu, kai vadovybė aptiko, kad bare smarkiai trūksta alkoholio, kurį darbuotojas sunaudojo „savoms reikmėms“.
Kad pakaktų pinigų linksmybėms, teko imtis ir nešvarios veiklos. Tiesa, kai keli jo bičiuliai atsidūrė įkalinimo įstaigoje, susigriebė, kad reikia surimtėti – kalėjime pačiam atsidurti jokiais būdais nesinorėjo.
Štai tada prieš 8 metus nusprendė pradėti naują gyvenimą emigracijoje. Pasikvietė kartu savo merginą ir išvyko į Didžiąją Britaniją.
Pradžioje lyg ir pavyko susiimti – naujo gyvenimo pradžiai turėjo vos porą šimtų svarų, reikėjo ieškotis darbo, tad ne vakarėliai buvo galvoje.
Bet vėliau, kai užsienyje apšilo, susirado draugų, vėl pradėjo linksmintis. Pradžioje pakakdavo alkoholio, vėliau griebdavosi ir kokių tablečių ar narkotikų. „Kai nuolat intensyviai vartoji alkoholį, jo poveikis tarsi susilpnėja, o tada norisi dar kažko“, – prisipažino.
Artiomas jautė, kad tai, kas darosi, yra blogai, vis sakydavo sau, kad reikia susitvarkyti gyvenimą, bet vis atidėdavo tai rytojui.
Ir taip įnyko į svaigalus, kad prarado ir darbą, ir merginą, ir draugus. Daugeliui iš jų liko skolingas, kaip ir visoms įmanomoms kredito įmonėms. Taip pat liko skolingas narkotikų platintojams, tad baiminosi, kad šie jį sugaus ir atkeršys. Kai prasiblaivydavo, tapdavo taip baisu dėl to, kas dedasi su jo gyvenimu, kad rodėsi, jog vienintelė išeitis – vėl pavartoti.
„Buvo ir taip, kad metro perone rinkau nuorūkas, kad galėčiau parūkyti, ir pats jaučiausi kaip šiukšlė“, – prisipažino.
Štai tada, kai pasijuto pasiekęs savąjį dugną, Artiomas, kaip jau minėta, susisiekė su reabilitacijos centru, grįžo į Lietuvą ir kuriam laikui atsigavo. Pusmetį praleido gydymo įstaigoje, o iš jos išėjęs vėl sparčiai nusirito žemyn.
Tuo gyvenimo etapu ne tik vogdavo močiutės pensiją – susigalvodavo ir kitų būdų gauti pinigų. Pavyzdžiui, savo tėvui (šis tuo metu tikėjo, kad sūnus nebevartoja) pamelavo, kad sugedo jo kompiuteris, tad tėvas jam paskolino savąjį – Artiomas jį tuojau nunešė į lombardą.
„Tada mano gyvenime tvyrojo visiškas chaosas, pats buvau taip nusivylęs savimi, kad net norėjau viską baigti. Tačiau mane nuo to tarsi kažkas apsaugojo. Ir visą laiką manimi tarsi rūpinosi aukštesnės jėgos, juk ne kartą galėjau atsidurti kalėjime ar mirti nuo perdozavimo“, – sakė Artiomas.
Tada, 2018 m. rudenį, kai jautėsi visai beviltiškas ir nesusitvarkantis su savo gyvenimu, ryžosi dar kartą skambinti į tą patį „Alfa centrą“. Jo darbuotojai pasitarę nusprendė suteikti jam antrą šansą.
Kas rytą pasižada negerti
Dabar Artiomas alkoholio ir narkotikų visiškai nevartoja trejus metus. Jis baigė Dvylikos žingsnių programą. Iš savo patirties pastebi, kad naudinga tai, jog reabilitacijos centras įsikūręs atokioje provincijos vietoje. „Gydymosi pradžioje būdavo nerimo momentų, kai, rodos, noris viską mesti ir išeiti, bet apsidairai – aplink vien laukai, visi draugai kažkur toli, tad aprimsti ir gydaisi toliau“, – pasakojo vyras.
Baigęs gydymo kursą jis tapo centro savanoriu, o vėliau – socialinio darbuotojo padėjėju, taigi dabar pats padeda tiems, kurie nori sveikti. Tiesa, pagalvoja ir apie tai, kad visgi norėtų baigti universitetą, ko niekaip nepavyko padaryti anksčiau.
Močiutės, kuri per Artiomą tiek prisikentėjo, jau nebėra tarp gyvųjų. Laimei, ji spėjo pamatyti, kaip anūkas pradėjo blaivų gyvenimą, jis jos atsiprašė už tai, ką pridaręs, bet vis tiek jį graužia sąžinė, kad taip bjauriai elgėsi su artimiausiu žmogumi.
„Dabar mano gyvenimas tvarkosi, bet vis primenu sau, koks buvau ir kokiu vėl galiu tapti. Suprantu, kad esu rizikos zonoje – nemažai tokių žmonių vėl paslysta. Negaliu garantuoti, kad visą likusį gyvenimą tikrai nevartosiu alkoholio. Tačiau kiekvieną rytą prabudęs pasakau sau, kad šiandien, net jei ir nutiktų kas nors labai blogo, prasidėtų karas ar mirtų artimas žmogus, aš vis tiek negersiu nei lašo. Ir taip nusiteikęs džiaugiuosi nauja diena“, – atvirai pasakojo Artiomas.
