Kaip rašo irishexaminer.com, moteris iš Lietuvos į Airiją atvyko beveik prieš dešimtmetį ir čia apsigyveno su savo vyru. Pora turėjo vaikų, bet santuoka ėmė braškėti. Vyras nebegyveno namuose su šeima.
Lyg to būtų maža, moteris turėjo problemų savo darbovietėje, kur su ja buvo labai blogai elgiamasi. Dėl streso lietuvė vartojo vaistus. Kaip tik tuo sunkiu laikotarpiu vyras pasirodė namuose, ir, moters teigimu, ją užpuolė.
Ji kreipėsi pagalvos į teismą, siekdama, kad vyrui būtų uždrausta artintis. Po trijų susitikimų su teisėju jis priėmė laikinąjį draudimą. Per paskutinįjį iš susitikimų teisėjas paprašė jos ir jos vyro, kuris taip pat dalyvavo bylos nagrinėjime, telefono numerių. Moteris nustebo dėl tokio prašymo, bet advokatas liepė eiti ir duoti telefoną.
Vėliau tą pačią dieną moteris telefone pastebėjo praleistą skambutį. Ji atskambino ir po tam tikros sumaišties suprato, kad kalbasi su teisėju, kuris vadovavo posėdžiui.
„Aš patyriau stresą, – po to ji rašė pareiškime. – Paklausiau, ar kas negerai su byla, ar man reikia grįžti. Tas vyras atsakė: „Ne, su byla viskas gerai. Aš tik norėjau su tavim pasikalbėti“. Dar jis sakė: „Šiandien tu atrodei labai gražiai“. Aš pasakiau: „OK“. Tada jis pasakė: „Ne, ne, rimtai“. Tada aš paklausiau, ar šis skambutis yra pokštas. Jis atsakė: „Ne, ne, tai tiesiog skambutis“.“
Tada teisėjas pasakė turintis reikalų ir jiems reikės dar pasikalbėti. Kitą mėnesį teisėjas vėl paskambino. Moteris jam pasakė, kad vyksta atostogauti, ir jis pasiūlė susitikti, kai ji grįš. Moteris su vaikais išvyko atostogauti į Fuerteventūrą. Per atostogas iš teisėjo gavo žinutę: „Labas, kaip sekasi? Mėgaukis saule“. Jis pasirašė vardu, ne pavarde.
Ji atsakė: „Po Fuerteventūros saule viskas gerai. Didelis kiekis ledų – ir vaikai laimingi ir ramūs. Bet po keletų dienų grįšim į realybę“. Teisėjas atsakė: „Mėgaukis“, ir pridėjo besišypsantį veidelį.
Po kelių dienų grįžusi iš atostogų ji vėl sulaukė skambučio iš teisėjo. „Jis klausė, ar jau grįžom iš atostogų, ir pasakė, kad dabar mano oda turėtų atrodyti puikiai, – rašė lietuvė pareiškime. – Aš neatsakiau, tiesiog ignoravau, bet vis tiek buvo keista. Aš vis dar galvojau, kad yra kažkas, ką jis norėjo man pasakyti“.
Teisėjas paklausė, kur ji gyvena. Ji nurodė bendrą vietovę ir kelią.
„Jis pasakė: „O taip, žinau namus ten, pasakyk man namo numerį“. Aš atsisakiau, bet po to pasakiau, kad adresas yra toje pačioje bylos medžiagoje, kaip ir šitas numeris. Jis juokėsi. Aš nesijuokiau“, – teigė lietuvė.
Ji nenorėjo, kad jis atvyktų į jos namus, todėl sutiko su juo išgerti kavos kitame miestelyje. Jis paskambino jai sutartos dienos ryte sužinoti, ar viskas gerai. Ji pasakė, kad gerai. Jie susitiko per teisėjo pietų pertrauką.
„Mes bendravome abstrakčiomis temomis. Aš galvojau, kad jis ruošiasi man suteikti kažkokios svarbios informacijos, bet tada suvokiau, kad jis neketina man duoti teisinių patarimų“, – teigė lietuvė.
Ji pasakojo kalbėjusi apie problemas, kurias patyrė ankstesniame darbe ir dėl kurių dabar gydėsi:
„Aš pasakiau jam, kad vartoju vaistus, kad jis žinotų, jog esu pažeidžiamoje pozicijoje ir nesiektų su manimi jokių romantinių santykių.
Jo kūno kalba rodė, kad jis su manimi susitiko ne kalbėtis apie bylą, tai buvo susiję su romantika. Manęs tai nedomino“.
Tada atėjo metas eiti. „Išėjome iš baro, ir lauke jis pasakė, kad buvo malonu mane susitikti, bet dabar jis turi bėgti. Aš pasakiau „viso gero“. Bandžiau jo atsikratyti“, – pasakojo moteris.
Po kelių savaičių ji sulaukė dar vieno jo skambučio. Jis pasakė, kad teismas pasibaigė anksčiau, ir galbūt jie galėtų dabar susitikti. Moteris pasakė, kad negali, yra užsiėmusi. Tai buvo paskutinis jų kontaktas.
Jos byla prieš vyrą vėl turėjo būti nagrinėjama. Teisėjas jai pasakė, kad niekam nepasakotų apie jų kontaktą, ir pradžioje ji nesakė savo advokatams. Per susitikimą ji prašė nustatyti nuolatinį draudimą artintis vietoj laikino.
„Nesakiau jiems priežasties, bet man nepatiko priešais mane sėdinčio teisėjo dėmesys, aš nenorėjau būti priešais jį pažeidžiamoje pozicijoje. Nepasakiau jiems, todėl jie negalėjo suprasti, kodėl aš nepatenkinta proceso tvarka. Pradėjau verkti ir pasakiau, kad aš bijau savo vyro, nes negalėjau pasakyti, kad bijau teisėjo“, – pasakojo moteris.
Kai ji vėl pasirodė priešais teisėją, jos atstovas paprašė pratęsti draudimą artintis pratęsti trims mėnesiams. Moteris paprašė žodžio ir paprašė pratęsti šešiems mėnesiams. Teisėjas prašymą atmetė ir paliko draudimą tik trims mėnesiams. Tai buvo paskutinis kartas, kai ji matė teisėją.
Visa ta patirtis taip prislėgė lietuvę, kad ji galiausiai pasisakė savo advokatams. Jie pasiūlė jau susisiekti su teismo pirmininku.
Ji taip ir padarė, bet atsakymo negavo. Taip pat ji parašė teisingumo ministrui ir pateikė skundą policijai.
Po pirmojo susitikimo ji davė tyrėjui savo mobilųjį telefoną ir ekrano kopijas su teisėjo žinutėmis. Tris mėnesius ji nesulaukė jokių reakcijų.
Tuomet žurnalistas susisiekė su policijos spaudos atstovais dėl medžiagos, ir ji tuoj sulaukė skambučio iš tyrėjo.
„Jis manęs klausė, kodėl aš kalbėjau su žurnalistu ir nepaskambinau jam, – sakė ji. – Aš pasakiau, kad tikėjausi, kad jis su manim susisieks, ir kad aš galvojau, kad jie nutraukė mano atvejo tyrimą. Jis telefonu pasakė, kad mano istorijoje nebuvo ką tirti. Jis pasakė, kad tai buvo normali situacija, vaikinas sutinka merginą. Aš jam pasakiau, kad tai buvo ne tiks atvejis. Aš turėjau susitikinėti su teisėja dėl savo situacijos.
Vėliau ji buvo informuota, kad tyrimas nebus tęsiamas ir kaltinimai nebus pateikti. Jai nebuvo pasakyta, ar byla buvo išsiųsta DPP, ar buvo apklaustas teisėjas ar kitas teismo personalas. telefonas jai buvo grąžintas.
Liko neaišku, ar policija apskritai galėjo ištirti šį konkretų nusikaltimą, dėl kurio kreipėsi lietuvė, bet ji skundėsi dėl to, kaip buvo atliekamas pats tyrimas ir dėl policijos bendravimo su ja. Dabar policijos ombudsmenas iškėlė aukščiausios svarbos bylą.
Teisėjas teisme nebedirba.
