Kiekvieną dieną jis pradeda labai anksti – keliasi apie šeštą valandą ir pirmiausia įsijungia radiją. Be jo Č.Juršėnas neapsieidavo ir iki šiol neapsieina net naktimis: „Taip būdavo ir prie žmonos Jadvygos. Tik ji mane vis gesindavo. Radiją naktimis išjungdavo. Vis dar sapnuoju, kad naktį klausau radijo ir tuoj tuoj Jadvyga ims ant manęs rėkti. Prabudęs suprantu, kad niekas neišjungs radijo, niekas neberėks... Jau ketveri metai gyvenu vienas.“
– Kokie jūsų rytai ir dienos būdavo, kai dar buvo gyva žmona?
– Ji keldavosi dar anksčiau už mane. Išklausydavo per radiją visas ankstyvas žinias ir man papasakodavo, kas darosi Lietuvoje ar pasaulyje.
Aš, žinoma, ir pats viską dar kartą perklausydavau, perskaitydavau.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimo būdas tapus našliu?
– Seni, per daugelį metų susiformavę įpročiai niekur nedingo. Taip pat gyvenu iki šiol. Naktimis klausausi „Laisvės“ („Svoboda“), o rytais – LRT ir Žinių radijo stočių. Taip pat nebūna dienos, kad nežiūrėčiau įvairių televizijų žinių laidų. Tačiau vis dar svarbiausia – LRT „Panorama“, nes prieš penkiasdešimt metų pats ją kūriau.
Negaliu gyventi ir be laikraščių. Prenumeruoju „Lietuvos rytą“ ir „Kauno dieną“. Seimo bibliotekoje kasdien pavartau ir kitus leidinius.
Dažnai esu kviečiamas į įvairias pokalbių laidas, tačiau neretai atsisakau. Juk atėjo jauna politikų karta. Net jeigu ne viską dar išmano, turi lavintis, mokytis, įgauti patyrimo, gauti guzų ir tapti rimtais politikais.
Tik jei pasiūloma tema susijusi su mano išgyventais įvykiais ar turima patirtimi, dalyvauti laidose neatsisakau.
– Keisdami gyvenimo kryptį žmonės neretai ir depresija suserga. Ar jums buvo sunku palikti Seimą, kuriam atidavėte daugiau nei 20 savo gyvenimo metų?
– Ir taip, ir ne. Sunku dėl to, kad reikėjo skirtis su įprastu ir mėgstamu darbu. Man Seime buvo įdomu dirbti, nenuobodu. Stengdavausi, kad ir kitiems su manimi nebūtų nuobodu. Net ir rutininius, kasdienius darbus stengdavausi atlikti su tam tikra elegancija bei humoru.
Kita vertus, senokai ruošiausi palikti Seimą. Dalyvaudamas 2008 metų rinkimuose maniau, kad laikas trauktis. Tada man jau buvo suėję septyniasdešimt metų. Maniau – gana, tegul ateina jaunesni. Maniškiai – ir Jadvyga, ir sūnus, ir anūkas, ir abi marčios taip pat patarinėjo nebeužsisėdėti, trauktis iš Seimo.
Tačiau bičiuliai mane dar įkalbėjo. Tik atsisakiau vienmandatės apygardos, nors ne kartą buvau išrinktas Ignalinos-Švenčionių vienmandatėje apygardoje.
– Negi užvėrus sunkias Seimo duris jūsų neužplūdo tuštumos, o gal netgi netekties, nereikalingumo jausmas? Nekamavo mintys, kaipgi nuo šiol reikės gyventi?
– Puikiai supratau, kad esu atriekta riekė nuo to didžiojo duonos kepalo. Tokios ir panašios mintys išprovokuodavo jausmus, kad esu jau nebe tas, jau kitoks. Pagerbtas. Ir gerbiamas, bet – ne tas. O žmonės vis tiek kreipdavosi pagalbos, patarimo. Tekdavo aiškintis, kad nesu Seimo narys, kad jiems reikia kreiptis į savo apygardų parlamentarus.
Pamažu prie visko prisitaikiau. Vis tiek vienaip ar kitaip likau prie Seimo. Ir, negana to, su savo popieriais, su visais archyvais. Visa laimė, kad man davė kambarį, kuriame galėjau viską susidėti.
Archyvą tvarkausi iki šiol. Kai kuriuos dokumentus ar leidinius peržiūriu jau trečią kartą. Yra dokumentų ir knygų, kuriuos dar gaila kam nors atiduoti, tačiau dažnai pagalvoju, kad mano laikas jau ribotas, todėl reikėtų daug ką atiduoti bibliotekoms bei archyvams.
Po daugelio metų pagaliau apsisprendžiau, kad reikia atiduoti net keturis dešimtmečius kauptus vokiškus metraščius „Der Fischer Weltalmanach“. Juose ypatinga vokiška tvarka rasdavau sudėliotas žinias apie Vokietiją ir visą pasaulį. Ir ne tik apie politiką, bet ir apie visas kitas sritis. Tuos metraščius naudojau ir rašydamas knygas.
– Turėjo atsirasti daugiau laisvo laiko sau ir galbūt galimybių pamatyti tai, kam anksčiau stigdavo laiko?
– Tas laisvės pojūtis, kad noriu – einu į Seimą, noriu – neinu, noriu – dalyvauju partijos susirinkimuose, noriu – nedalyvauju, man iš tikrųjų nepaprastai patinka. Bet darbų vis tiek turiu per akis. Vis tiek kasdien keliuosi labai anksti, tarp šeštos ir septintos ryto. Išgeriu kavos su pienu, papusryčiauju ir – pirmyn.
Iki šiol likę darbai, kuriuos dariau dar dirbdamas Seime. Pirmiausia – „Visuotinė lietuvių enciklopedija“. Dvidešimt penki tomai ir dar papildomas tomas. Prie visų jų pridėjau ranką. Be to, teko dirbti ir su enciklopedijos keturtomiu, kuris skirtas tik Lietuvai. Labai įdomus darbas buvo ir rengiant du „Lietuvos istorijos“ tomus.
Teko rašyti nemažai atsiminimų apie politikus ir Kovo 11-osios Akto signatarus. Gana didelius, išsamius straipsnius esu parašęs apie buvusius Seimo narius, iškeliavusius anapilin, – Amerikos lietuvį Kazį Bobelį bei Vytautą Einorį, Medardą Čobotą.
Ir pats esu paskatinęs rašyti ne vieną knygą, dalyvavęs jas rengiant. Neseniai teko labai stropiai peržiūrėti žurnalistės Ramunės Sakalauskaitės knygą apie pirmąją po nepriklausomybės atkūrimo Kazimiros Prunskienės vyriausybę.
Daugiausia laiko pareikalavo rašytojo Juozo Baltušio dienoraščiai. Su trimis didžiuliais jų tomais dirbau pusantrų metų. Prieš atiduodamas tuos dienoraščius spaustuvei perskaičiau visus J.Baltušio rankraščius iki paskutinės raidės.
Anksčiau jų niekas nebuvo skaitęs, jie net dvidešimt penkerius metus dūlėjo archyve. Tokia buvo paties rašytojo valia. Skaičiau tuos dienoraščius stropiau nei enciklopediją, nes bet kurioje vietoje galėjo būti įsivėlusi kokia nors klaida. Juk J.Baltušis juos rašė sau, ne spaudai.
Bet tie jo dienoraščiai buvo nepaprastai įdomus darbas. Tikras kaifas.
– Kokių paslapčių aptikote tvarkydamas savo archyvus?
– Kai kas yra, ko aš kol kas nenorėčiau skelbti. Ir aš pats – ne angelas.
– Kas labiausiai apdegino tuos angelo sparnus? Komunistų partija?
– Be abejo, nors būdamas Seimo pirmininku, minint penktąsias nepriklausomybės atkūrimo metines 1995 metais, viešai prieš tautą dėl narystės komunistų gretose atsiprašiau. Iki šiol panašiai yra pasielgę vos keli buvę komunistai.
– Ar kokiais 1965 metais kas nors galėjo numanyti, kad 1990-ųjų kovą bus atkurta nepriklausomybė, ir ar tikrai buvo įmanoma išvengti komunisto bilieto neaukojant karjeros?
– Be abejo. Disidentai tikėjo, kad kada nors vis tiek bus kitokie laikai, kad Lietuva bus laisva. Pamenu, mano tėvas dažnai sakydavo: „Bolševikai baigsis. Sūnau, matysi – baigsis, o tu dabar su jais dediesi.“
Tėvas ir į komjaunimą man neleido stoti. Ir pats maniau, kad iš tikrųjų man tos narystės komjaunime nereikia. Tačiau baigiant mokyklą 1955-ųjų pavasarį vienas mokytojas manęs paklausė, kodėl aš – ne komjaunuolis.
Atsakiau, kad esu geriausias mokyklos mokinys, buvau rengiamas aukso medaliui, esu aktyvus, dalyvauju daugelyje būrelių, tai kam man tas komjaunimas. Bet man buvo atsakyta – jei neįstosiu į komjaunimą, nepaisant mano aukščiausių įvertinimų ir nepriekaištingo elgesio, galiu aukso medalio ir negauti. Todėl nutariau nerizikuoti.
– Gyvenimo pamoką, atrodo, išmokote, o kaip pakeliate našlystės išbandymus?
– Sunkiai. Dažnai sapnuoju Jadvygą. Dienos be jos – nykesnės, bet nieko į savo gyvenimą nenoriu įsileisti.
– Negi nenorėtumėte turėti gyvenimo draugės?
– Amžius jau galbūt ne tas, bet kas ten žino? Dar gal pagyvensim, pamatysim. Bet svarbiausia – kad turiu labai gerą sūnų su marčia, anūką su marčios marčia ir jau du proanūkius.
Jie mane nepaprastai stropiai prižiūri, padeda. Ypač kai užklupo pandemija ir tie nelemti karantinai. Sūnus man griežtai prisakė niekur nesimakaluoti. Leisdavo tik šiukšles išnešti, o maisto atnešdavo kelis kartus per savaitę.
– Turite tik vieną anūką Jurą?
– Turiu vieną sūnų, vieną anūką ir du proanūkius. Sūnus Saulius – fizikas, Vilniaus universiteto profesorius. Anūkas – kietas informacinių technologijų specialistas.
Taigi iš viso mūsų šeimoje yra penki juršėniokai. Vienas proanūkis – jau antrokas, kitam – ketveri metukai. Jis pas mus atkeliavo, kai Jadvyga sirgo ir gulėjo ligoninėje. Kaip ji laukė jo! Ne iš karto buvo aišku, kad gims berniukas. Jai atrodė, kad geriau būtų, jei gimtų mergaitė, o mums vis tiek norėjosi berniuko. Galų gale paaiškėjo, kad gandrai atneš berniuką.
Išrinkome vardą ir Jadvyga, kai ateidavome jos lankyti ligoninėje, pirmiausia klausdavo, ar „jau gimė, o gal šiandien gimdys“. Deja, proanūkio ji taip ir nesulaukė. Pritrūko penkių dienų...
