Narkomano išpažintis: kritau, kol tapau baisus net pats sau

„Palikite senąjį gyvenimą už vartų visi, kurie čia ateinate“, – tokia nerašyta nuostata narkomanus ir alkoholikus pasitinka Pilnų namų bendruomenė. „Lietuvos rytas“ aiškinosi, ar tai veikia.

Tarp Pilnų namų bendruomenės, įsikūrusios Alytaus rajone, gyventojų yra ir ilgą stažą turinčių narkomanų, ir išėjusių iš kalėjimų, ir gyvenusių gatvėje.<br>Nuotr. iš LR archyvo
Tarp Pilnų namų bendruomenės, įsikūrusios Alytaus rajone, gyventojų yra ir ilgą stažą turinčių narkomanų, ir išėjusių iš kalėjimų, ir gyvenusių gatvėje.<br>Nuotr. iš LR archyvo
L.Mituzas neslėpė, kad dirbant su narkomanais tenka daug ko atsižadėti.<br>L.Lavaste nuotr.
L.Mituzas neslėpė, kad dirbant su narkomanais tenka daug ko atsižadėti.<br>L.Lavaste nuotr.
Projektų vadovė R.Jakubonienė priminė, kad bendruomenė nėra sanatorija.
Projektų vadovė R.Jakubonienė priminė, kad bendruomenė nėra sanatorija.
Bendruomenės nariai privalo keturis kartus per dieną apsilankyti koplyčioje, pastatytoje už bendrijos surinktas lėšas.
Bendruomenės nariai privalo keturis kartus per dieną apsilankyti koplyčioje, pastatytoje už bendrijos surinktas lėšas.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Oct 10, 2021, 11:19 AM, atnaujinta Oct 10, 2021, 11:19 AM

Į Alytaus rajone, Panaros kaime, įsikūrusią bendriją veda siauras miško keliukas. Buvau čia prieš 15 metų. Tuo metu radau tik seną ūkininko namą ir kluoną, kuriuose buvo įkurdinti dvylika iš kvaišalų liūno besivaduojančių narkomanų.

Šįkart vietovės nebepažinau. Prie įvažiavimo į teritoriją, primenančią parką, tryško fontanas, ant kalnelio stiebėsi koplyčia, tolėliau puikavosi du nauji mediniai namai, už jų rudens spalvomis mirgėjo ekologinio vaistažolių ūkio žolynai.

Atrodytų, čia tikra idilė. Bet įspūdis – apgaulingas.

„Palikite viltį visi, kurie šiandien nusipirkote pirmąją narkotikų dozę. Nuo šiandien jūsų gyvenimas virs pragaru. O norintiems iš jo ištrūkti kiekviena diena bus žiauri kova“, – anuomet sakė misijos įkūrėjas kunigas Valerijus Rudzinskas.

Ir ta kova nesibaigia. Norinčiųjų pakliūti blaivintis į bendruomenę yra šimtai, bet vienu metu čia geromis sąlygomis gyventi telpa vos 10–12 žmonių. Tik vyrų.

Laikosi iš rėmėjų lėšų

Pilnų namų bendruomenę 2004 metais kunigas V.Rudzinskas įkūrė Alytaus rajono Nemunaičio parapijos namuose. Misijos kelias buvo erškėčiuotas.

Žmonės rinko parašus, kad išrūkytų narkomanų lizdą, į parapijos langus lėkė akmenys.

Už savo pinigus ir rėmėjų aukas kunigas iš ūkininko nupirko kaimo sodybą ir 16 ha žemės Panaros kaime. Bendruomenės finansavimas yra pačių jos vadovų galvos skausmas. Licencijuota bendrija iki šiol išsilaiko ir plečiasi ne iš valstybės biudžeto, o iš privačių rėmėjų aukų, iš lėšų, gaunamų iš projektų, ir to, ką užsidirba iš vaistažolių ūkio. Visos paslaugos bendrijos globotiniams nemokamos.

Tik bendruomenės įkūrėjo V.Rudzinsko čia nebėra. Dvasininkas sunegalavo, tam įtakos galbūt turėjo ir kai kurių institucijų neigiama reakcija į jo veiklą. Trukdymų dirbti kažkodėl sulaukia visos narkomanų ir alkoholikų blaivinimo bendrijos.

Narkomanijos problema Lietuvoje skaudžiau iškilo po nepriklausomybės atkūrimo, kai atsidarė sienos į Vakarus, iš ten atkeliavo ir sintetiniai kvaišalai. Sveikatos apsaugos ministerija nebuvo tam pasiruošusi, nebuvo ir specialistų.

Narkomanai būdavo uždaromi gydyti į psichiatrijos ligonines. Jų tėvai ieškojo pagalbos. Turtingesni išveždavo vaikus į užsienio klinikas, neturintys lėšų kreipdavosi pagalbos į kunigus.

Europoje daug kur veikė narkomanų blaivinimo bendruomenės. Jų pavyzdžiu V.Rudzinskas ir įkūrė Pilnų namų bendruomenę.

Dabar blaivinimo bendrijų yra ne viena, įkurta ir Lietuvos priklausomybės ligų asociacija.

Sunkiausi – trys mėnesiai

Kokiais keliais narkomanai ir alkoholikai patenka į bendruomenę? Atėję miško keliuku nepateks. Nors vienas vyriškis atėjo pėsčias net iš Rygos su pūslėmis ant kojų.

Atvykstantieji turi būti detoksikuoti, persišvietę plaučius, kad neturėtų tuberkuliozės. Dabar dar ir neigiamą COVID-19 testą turėti.

Čia apsigyvenusieji privalo atiduoti saugoti mobilųjį telefoną, asmens dokumentus. Ano pasaulio durys užsitrenkia.

Sunkiausi būna pirmi trys mėnesiai, nes tenka išmokti laikytis taisyklių.

O to daryti priklausomybių turintys žmonės nėra įpratę. Bendruomenės teritorija nėra aptverta, bet jos nevalia peržengti. Viskas pagrįsta laisvos valios principu. Taisyklės yra tam, kad žmogus čia jaustųsi saugiai. Ir išmoktų tvarkytis.

„Būna atvejų, kai tenka žmones ir pašalinti. Šiemet teko atsisveikinti net su keturiais. Dažniausiai dėl to, kad jie savavališkai pasišalina iš teritorijos, nueina į kaimą. Mes esame su žmonėmis sutarę, kad pastebėję mūsų vyrus jie paskambintų.

Išėjus visko gali nutikti. Nusipirks alkoholio. Susimuš. Apsivogs. Ir kaimas, ir bendrijos narys turi jaustis saugiai.

Bendruomenė nėra sanatorija, čia yra griežtos taisyklės. Jos gali ir nepatikti. Bet žmonės privalo stora linija užbraukti buvusį gyvenimą, pradėti mokytis naujų dalykų. Pakilti iš kvaišalų pragaro ratų nelengva“, – kalbėjo bendruomenės projektų vadovė Rūta Jakubonienė.

Kalbinti bendruomenės gyventojai tvirtino, kad sunkiausi blaivėjimo kelyje yra pirmieji trys mėnesiai, po to dar trys.

„Pragariški“, – prisipažino jie. Pyktis, agresija, depresija, fizinės ir psichinės kančios, maištas prieš taisykles. Ir begalinis noras gauti dozę, dėl to gali būti daromi protu nesuvokiami nusikaltimai.

Visa tai mato ir kartu išgyvena bendruomenės darbuotojai, sulaukiantys ir prakeiksmų, ir grasinimų.

„Mūsų vyrams labai svarbus draugų ir artimųjų supratimas.

Artimieji dažnai neteisingai supranta savo pagalbą – kad žmogus būtų pavalgęs, patogiai čia įsikūręs. Nes ir iki tol jie šimtą kartų atleisdavo, mokėdavo skolas, slėpdavo vagystes iš namų tikėdami, kad jų artimasis nustos gerti ar vartoti narkotikus.

Ir mums kartais skambina – ar jų vaikas užsimovė nakčiai vilnones kojines? Tai klaida. Toks pagalbos modelis neveikia. Jei žmogui sudarysi sanatorijos sąlygas, jis ir toliau svaiginsis. Nušvitimas ateina, kai žmogus pats supranta pasiekęs dugną.

Gaila, kad tenka atsisveikinti su tais, kurie nesilaiko taisyklių, išeina už teritorijos ribų.

Nemažai jų nori sugrįžti, bet priimti negalime. Pasiūlome kitas bendrijas. Čia nėra nemokama sanatorija ar nakvynės namai, kur pagyveni kada nori ir kiek nori.

Mus dažnai aplanko tie, kurie blaivinosi čia net prieš 10 metų. Sukūrę šeimas, verslus, baigę mokslus, patys tapę savo likimo brolių globėjais. Nes buvusių narkomanų nebūna. Kovoti su tuo priešu turi visą gyvenimą“, – kalbėjo Pilnų namų bendruomenės vadovas Laimonas Mituzas.

12 žingsnių link šviesos

Čia yra ir ilgą stažą turinčių narkomanų, ir išėjusių iš kalėjimų, ir gyvenusių gatvėje, todėl užtrunka, kol jie ima laikytis taisyklių.

Bendruomenės nariai užsiėmę nuo ankstyvo ryto. 10 minučių malda koplyčioje keturis kartus per dieną, pusryčiai, pietūs, vakarienė, fizinis darbas lauke, paskaitos, veikla su socialine darbuotoja, psichologu, grupinė terapija, gilinimasis į save, meditacija.

Laikas, praleidžiamas bendrijoje, skirstomas į 4 fazes. Bendrijos nariai turi įveikti vadinamąją 12 žingsnių programą. Ją 1953 metais sukūrė anoniminiai alkoholikai ir ja vadovaujamasi visose pasaulio išblaivinimo nuo narkotikų ir alkoholio bendrijose.

Pirmas žingsnis būna, kai žmogus suvokia savo problemą: taip, aš narkomanas, aš alkoholikas, aš pats nesusitvarkau.

Antras: turiu ieškoti, kas man padės, nes pats neturiu jėgų. Paskutinis žingsnis: kai esu stiprus ir galiu globoti kitą.

Vienus metus, kuriuos narkomanai ir alkoholikai praleidžia bendruomenėje, jie žingsniuoja tuo 12 žingsnių keliu.

„Po vakarienės visi sėda rašyti savo žingsnių. Kiekvienas žingsnis turi savo klausimyną, reikia bandyti atsakyti į klausimus. Po to jie bendrauja vadinamajame jausmų rate.

Kalbasi tarp savęs, pasidalija, kaip jaučiasi. Darbuotojai čia nedalyvauja. Atsakymus analizuoja atvažiavęs specialistas konsultantas. Jam reikia lyg ir atsiskaityti kaip už namų darbus.

12 žingsnių nebūtinai turi įveikti bendrijoje. Tai viso gyvenimo darbas. Po programos bendrijoje žmonės privalo lankyti ir anoniminių alkoholikų bei narkomanų grupes, turėti savo globėjus. Labai svarbus ir jų pačių įsitraukimas į kitų globojimą“, – pasakojo L.Mituzas, su priklausomybių turinčiais žmonėmis dirbantis nuo pat bendrijos įkūrimo.

Baiminasi dėl ateities

Sėkmingai gydęsi septynis mėnesius globotiniai gali išvykti 3 dienų vadinamųjų ugdomųjų atostogų į namus. Tokie visada grįžta baigti gydymo kurso.

„Grįžę pasakoja buvę nustebę, kad namuose laikėsi taisyklių, kurios buvo įdiegtos bendrijoje. Dažniausiai juos būna nustebinusios kainos – viskas taip brangu!

Socialinė darbuotoja Birutė Janickienė mūsų gyventojus moko skaičiuoti minimalų biudžetą, kad užtektų ir nuomai, ir maistui, ir paslaugoms.

Juk bendrijoje jie dvylika mėnesių viską gavo nemokamai. Gal tik tuomet vyrai suvokia, kokią naštą buvo užkrovę savo artimiesiems. Bet baimės išeiti į gyvenimą yra. Mes patariame negrįžti į buvusias vietas, keisti aplinką“, – kalbėjo R.Jakubonienė.

Duobė atrodė bedugnė

„Sveiki, aš Darius, man 27-eri, esu alkoholikas ir narkomanas“, – man ranką paspaudė žydrų akių garbanotas brunetas.

Kirtome pyragą, kuriuo pavaišino bendruomenės vadovai, gurkšnojome čia užaugintų vaistažolių arbatą ir ilgokai šnekučiavomės.

Darius turbūt galėtų būti svajonių jaunikis. Sportiškas, nuolat besišypsantis, juokaujantis.

– Neapsirikite. Po tais juokeliais aš visada slėpiau savo neviltį ir baimes, norą nusižudyti. Net dabar, kai jau septyni mėnesiai esu čia, slepiu, – prisipažino vaikinas, sutikęs papasakoti savo istoriją.

– Dariau, jau pasakojai, kad augai geroje šeimoje, niekas negirtavo, tavęs neskriaudė.

Kokia buvo tavo, kaip narkomano, kelio pradžia?

– Pirmą kartą alkoholio ir narkotikų pabandžiau būdamas 15-os. Tėvai persikėlė į Šiaulius, ir aš patekau į kitą mokyklą. Senojoje buvau lyderis, o dabar tapau patyčių objektu. Visa klasė prieš naujoką. Atsidūriau tų, kuriuos anksčiau pats žemindavau, vietoje.

Tada kilo pirmos mintys net nusižudyti. Seniems draugams negalėjau išsipasakoti, stengiausi jų akyse likti lyderis.

Gyvenau lyg ir dvilypį gyvenimą. O iš tikrųjų išgyvenau vienatvę, kurią ėmiau slėpti juokeliais. Buvo labai sunku.

Tada pradėjau gerti, atsirado „žolė“, vėliau jos neužteko, reikėjo amfetamino. Tapau sau galingas, klasės lyderis. Ir jau pats ėmiau tyčiotis iš kitų.

– Kur įsigydavai dozių?

– Labai lengvai gaudavau. Eidavau į vakarėlius, o ten neapsieinama be narkotikų. Vienam draugui paskambinu, kitam, nuvažiuoji pas prekeivį.

Buvau reivo muzikos gerbėjas, be narkotikų ten nieko nevyksta. Baigiau mokyklą, išvažiavau į kolegiją.

Laisvė, tėvų nėra, pinigų duoda. Sustoti nebegalėjau.

Kitas lūžis įvyko, kai po kelerių metų draugystės išdaviau savo draugę ir išsiskyriau. Netekau ir darbo, gėriau ir „narkašinausi“ savaitėmis. Negalėjau sustoti. Tada radau išeitį – šokau nuo tilto. Policija išgelbėjo. 10 dienų gulėjau psichiatrinėje.

Pirmą kartą susimąsčiau: ką aš darau? Prisiekiau – baigta! Bet nepajėgiau.

Gatvėje sutikau draugelį, jis davė keletą kažkokių tablečių: „Gerk, padės, labai geros.“ Išgėriau, ir viskas dingo.

Rytą atsibudau pririštas paklodėmis prie lovos. Išsipainiojau, žiūriu, bute viskas išdaužyta. Tuometė draugė papasakojo, kad rado mane nuogą ant grindų apsidėliojusį mėsomis iš šaldytuvo.

Atvažiavo tėvas, nes siautėjau, pririšo prie lovos. Pasakė: „Dariau, nuo savęs nepabėgsi. Skęsk, jei nori. Turi gydytis.“ Bet aš juk viską žinau geriau! „Užrišiu“ pats. Kurį laiką buvau blaivus, bet vėl neištvėriau.

– Ar nebandei keisti gyvenamosios vietos, nesusitikinėti su senais draugeliais?

– Bandžiau. Išvažiavau dirbti į Daniją. Vėl prisirijau narkotikų, atsipeikėjau... Belgijoje ant suoliuko su chalatu ir kedais. Vienoje kišenėje buvo kokaino, kitoje pinigų. Pasirodo, laimėjau kazino, bet nieko neprisiminiau.

Kažkaip grįžau į Lietuvą. Po to girtas, bet buvau su kauke, išsilaikiau sunkvežimio vairuotojo teises. Išvažiavau į Lenkiją.

Lenkijoje policija pagavo prisigėrusį alkoholio ir prisiuosčiusį narkotikų. Išrengė nuogai ir dviem paroms uždarė į areštinę. Toje kameroje ir supratau – viskas, nieko sau nebegaliu padaryti! Apėmė tokia baimė.

Išėjau į gatvę su šlepetėmis, plona striuke, o buvo žiema. 800 km iki Lietuvos.

Ką daryti? Žiūriu, parduotuvė. Jau žinau! Nusipirkau butelį, iškart iš kakliuko išgėriau. Kad viską pamirščiau.

Sėdžiu su buteliu ant šaligatvio. Kažkokia moteris užkalbino, parsivedė namo, pamaitino. Išėjau į miestą, dar nusipirkau butelį. Paskambinau tėvams: „Aš dar gyvas. Kol kas.“ „Nevažiuosim, daryk kaip nori“, – išgirdau.

50 kilometrų nuėjau pėsčias iki traukinių stoties. Ėjau ir gėriau. Visą laiką tik galvojau, kaip nusižudyti.

Neprisimenu, kaip grįžau į Šiaulius. Atrodžiau kaip valkata, dvokiantis, nesiskutęs, purvinas. Su buteliu rankose.

Tėvai pasiėmė iš stoties. Visą kelią nieko nešnekėjome. Ir aš paprašiau: „Nežinau, ką daryti. Padėkite.“

Tėvai paskambino į Pilnų namų bendruomenę. Bet kai išsipagiriojau, vėl mintis – o ko man ten važiuoti? Juk galiu būti blaivus. Tačiau tėvas nuvežė. Mane priėmė. Čia aš – jau 7 mėnesiai. Blaivus. Be narkotikų.

– Ar be kitų pagalbos pačiam neįmanoma išsukti iš narkotikų ir alkoholio kelio?

– Neįmanoma. Žmogus nebesuvokia savo būklės.

Pirmą dieną bendruomenėje man buvo šokas – kur aš pakliuvau? Maniau, čia susirinkę kaliniai, narkomanai, ruošiausi muštynėms.

Buvau čia 12-as, penkiese kambaryje. Kaip su jais gyvensiu, neįpratęs taip.

Prasidėjo stipri depresija.

Man aiškino taisykles, bet aš net nesiklausiau. Bus mano taisyklės! Ir pradėjau maištauti. Kodėl iš mūsų telefonai atimti, laisvės suvaržytos? Siautėjau, pykau. Diena prasidėdavo mano riksmais ir keiksmais.

Dar į koplyčią reikėjo vaikščioti! Koplyčioje stūgavau, keikiausi, kokia čia nesąmonė, aš Dievo netikiu! Kiti irgi pradėjo maištauti, paprastai visi limpa prie blogiukų. Labiausiai pykau ant savęs, o tą pyktį liejau ant aplinkinių. Dabar gėda.

Man padėjo bendruomenės psichologas. Patarė – pabandyk pamedituoti. Kokia čia nesąmonė?

Tačiau pabandžiau bažnyčioje. Ir atėjo mintis – su kuo tu kovoji? Juk su savimi. Savęs nematai, kitus engi.

Pasižiūrėk į save iš šono. Atėjo kažkoks nušvitimas.

Pasidaviau. Jau buvo praėję 3 ar 4 mėnesiai bendruomenėje. Pasaulis apsivertė.

– Bet stebuklingos lazdelės, padedančios kovoti su priklausomybe, matyt, nėra?

– Tikrai nėra. Pirmiausia turi suvokti, kad nesi pasaulio bamba. Pats nesusidorosi. Privalai paklusti specialistų taisyklėms.

Man buvo aiškinę apie tų 12 žingsnių programą.

Nieko iš pradžių nesupratau, viskas buvo „dzin“. Bet po tos meditacijos pradėjau gilintis į žingsnius. Tiesiog nustojau kovoti su savimi. Ir pradėjo sektis beveik tą pačią dieną. Tapau ramus. Pradėjau melstis.

Susimąsčiau, kaip skaudinau tėvus. Ėmiau save mylėti, nes iki tol savęs nekenčiau, grauždavausi dėl savo praeities, poelgių, skyrybų su drauge. Susitaikiau su praeitimi. Supratau, kad jos nepakeisiu. Bet turiu ateitį.

Kiekvieną vakarą atsigulęs permąstau praėjusią dieną. Rašau jausmų dienoraštį. Susidėlioju kitos dienos grafiką. Būtent tokia tvarka galvoje suteikė ramybę.

– Ką mąstai apie ateitį? Yra baimės – ar pajėgsi išsilaikyti, kai šalia nebus bendrijos žmonių pagalbos?

– Taip, baimės yra. Visų pirma tikrai negrįšiu į senas vietas. Be to, atsirado pasitikėjimo. Turiu profesiją, geras rankas, gerus tėvus. Ir žinau, kur rasti pagalbos. Jau sugalvojau savo verslą.

Ką tik grįžau iš trijų dienų atostogų, namie pasitikrinau save. Jokio noro nei gerti, nei imtis narkotikų.

Bendrijoje man patikėta vairuoti automobilį, parvežti maisto. Niekada nebuvo minties, kad galiu kur nors nutrūkti.

Griežta meilė ir griežti reikalavimai

– Kiek Lietuvoje turime bendruomenių, padedančių blaivytis narkomanams ir alkoholikams? – paklausiau Lietuvos priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenių asociacijos pirmininko Alberto Lučiuno.

– Šiuo metu asociacija vienija 12 privačių bendruomenių, jose gydoma 250–300 žmonių, vyrų ir moterų. Tai lašas jūroje. Manau, kad Lietuvoje yra 70 000–80 000 žmonių, kuriems reikalinga reabilitacija.

Pirmosios bendruomenės atsirado prieš 18 metų užsienio bendruomenių pavyzdžiu. Tai buvo privati iniciatyva. Pačios pirmosios dvi valdiškos bendruomenės išnyko. Kodėl? Todėl, kad jos nesusitvarkė.

Bendruomenės yra gyvos idėja, paremta 12 žingsnių programa. Jei nebus idėjos, programa neveiks.

Bendruomenės kūrėsi be jokios paramos. Bet dabar valstybė padeda drauge su asociacija sukūrusi licencijų aprašą. Visos bendruomenės, kurios atitinka tuos reikalavimus, gali veikti kaip globos įstaigos. Valstybinio krepšelio mes negauname, laikomės iš projektų, remiamų ES lėšomis. Bet 2022 m. vasarį tai baigiasi. Pažadų yra, bet ateitis neaiški.

– Jūs dirbate su pasekmėmis – su žmonėmis, kurie patys nebepajėgia išbristi iš narkomanijos liūno. Kaip manote, ar narkomanijos problema Lietuvoje aštrėja?

– Tikrai taip, ypač tarp jaunimo. Bet jaunimas sunkiai ateina į reabilitacijos įstaigas. Iš dešimties atėjusiųjų lieka gal 1–2. Kodėl? Todėl, kad pas mus nelengva. Daug suvaržymų, nebėra interneto, telefono. Statistika pasaulyje rodo – jei 28 procentai žmonių, išbuvę reabilitacijoje, po dvejų metų išlieka blaivūs, tai geras pasiekimas. Žinau, kad Lietuvos bendruomenės viršija šį rodiklį.

Kai kuriose šalyse, o aš aplankiau apie 300 bendruomenių, į gydymą žiūrima liberaliau nei Lietuvoje. Kai kur reabilitacijos centruose narkomanams duodama net metadono. Tačiau tai ne problemos sprendimas, o lėtas narkomano žlugdymas.

– Teko girdėti, jog asociacijos vienijamos bendruomenės dirba nelengvomis sąlygomis ir dėl to, kad joms trukdoma, jos nuolat skundžiamos.

– Meškos paslaugą atlieka tikrintojai, kurie daugiau dėmesio kreipia į skundus, o ne į kontekstą. Yra tokių tikrintojų, kurie neišmano mūsų darbo programų.

Mus skundžia tie, kuriems nepatinka griežta tvarka. Mums jie apsunkina darbą, įgauna savotišką valdžią, gali grasinti skundais ir tuo manipuliuoja.

Priklausomybę galima gydyti tik griežta meile, griežta tvarka ir griežtais reikalavimais. Kitaip tiems žmonėms padėti neįmanoma.

Džiaugiamės, kad pas mus dabar pakliūva gydytis nevisiškai degradavę žmonės kaip anksčiau. Mums padeda pagalbos šeimai, probacijos centrai, socialiniai darbuotojai. Jie nukreipia į bendruomenes žmones, kuriems dar galima padėti.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.