Išvykti į užsienį Sandra sumanė, norėdama užsidirbti pradiniam būsto įnašui – Lietuvoje tai padaryti atrodė daug sudėtingiau. Prieš tai ji baigė vidurinę mokyklą Linkuvoje, paskui – fizikos ir astronomijos studijas dabartiniame Lietuvos edukologijos universitete. Nors pasirinktos studijos patiko, vos pamėginusi dirbti pagal specialybę pajuto, kad mokytojos profesija – ne jai.
Tada persikvalifikavo ir dirbo Vilniuje apskaitininke, o jau netrukus išsirūpino darbo leidimą (tuo metu Lietuva dar nepriklausė Europos Sąjungai, tad jo reikėjo) ir išvyko dirbti į Airiją.
Ketverius metus dirbo Dubline viešbučio kambarine. Sako, kad darbdaviai neengė ir neskriaudė, bet darbe pavargdavo, o kartais pasitaikydavo labai nemalonių momentų – tada, kai įėjus į viešbučio kambarį susidarydavo įspūdis, kad ten gyveno ne žmonės, o žvėrys, ir visą jovalą jai tekdavo iškuopti.
Vėliau emigrantei pavyko gauti darbą biure – tapo vienos įmonės, užsiimančios elektros jėgainių gamyba, direktoriaus asmenine asistente. Pavyko ir užsidirbti pradiniam įnašui bei įsigyti būstą Vilniuje, tegu ir paskola.
Kadangi tikslas buvo pasiektas, Sandra patenkinta grįžo į Lietuvą. Tačiau vos jai grįžus prasidėjo 2008 m. krizė. Įsidarbino naujai įkurto viešbučio registratūroje. Dirbo, bet kelis mėnesius negavo algos, santaupos seko, tad jautėsi labai nesmagiai.
Ir ryžosi emigruoti vėl. Galėjo grįžti į Airiją, į senąją darbovietę, bet norėjo išmėginti kažką naujo. Išvyko į Londoną, nusiteikusi, kad gali vėl dirbti paprasta kambarine, nors daug labiau norėjosi darbo biure.
„Man pasisekė, gal esu gimusi po laiminga žvaigžde – nuvykau į Londoną vasario 14 d., o kovo 9 dieną jau dirbau. Tapau direktoriaus asistente nedidelėje mobiliųjų telefonų aksesuarais prekiaujančioje įmonėje, kurioje ir išdirbau beveik devynerius metus“, – pasakojo Sandra.
O prieš septynerius metus per pietų pertrauką nutiko paprastutis įvykis, nulėmęs tolesnius emigrantės karjeros vingius. Naršydama internete ji pamatė gražaus torto, padengto blizgia, taip vadinama veidrodine, glazūra, nuotrauką.
„Ir iki tol kartais namie pagamindavau skanumynų, kokių nors grybukų, tortą iškepti irgi mokėjau. Bet tas tortas, kurį pamačiau, man pasirodė ypatingas. Pasakiau sau, kad jei kiti tokius moka kepti, turiu išmokti ir aš. Tuojau internete susiradau tam skirtus kursus ir į juos užsiregistravau“, – pasakojo moteris.
Kursuose Sandra ne tik išmoko kepti tortus su veidrodine glazūra, bet ir labai įsitraukė į desertų gamybą. „Kiekvieną pirmadienį į darbą atnešdavau paragauti naujų savo keptų skanumynų. Pradžioje kolegos labai džiaugdavosi, o vėliau jau dūsaudavo – pavaišinusi prašydavau pasakyti, ar ne per saldu, ar kremas ne per tirštas ir panašiai, mat labai norėjau atsižvelgti į aplinkinių nuomones ir tobulėti“, – pasakojo pašnekovė.
Savo gamintais skanumynais ji apdalydavo kaimynus, bičiulius bei pažįstamus, o galiausiai atsirado ir žmonių, kurie jos desertų panoro įsigyti. Namų virtuvė tapo sunkiai įžengiama pro konditerijos reikmenis, o tortų gamyba ėmė kliudyti tiesioginiam darbui. Kartais, kai nedidelėje virtuvėje turėdavo pagaminti 8 tortus, apimdavo panika.
„Galiausiai darbdavys mane išsikvietė ant kilimėlio ir pasakė, kad aš esu gerai vertinama darbuotoja, tačiau matyti, kad pernelyg daug mano laiko atima desertų gamyba, tad man metas apsispręsti – ar dirbu viena, ar kita. Esu labai dėkinga vadovui, kad tai pasakė. Tada pasiryžau: metus dirbu Anglijoje kiek galėdama intensyviau, kad turėčiau pinigų verslo pradžiai, o tada grįžtu į Lietuvą ir imuosi tortų“, – pasakojo Sandra.
Darbas iki išnaktų
Kaip tarė, taip padarė. Prieš ketverius grįžo į Vilnių, įkūrė studiją sostinės centre (jos įrengimas užtruko kone metus, prireikė didelių investicijų), įsteigė įmonę „Sandrita Cakes“ ir pagal užsakymus kepa tortus, keksiukus, sausainius „Macarons“ (beje, pastarieji jautrūs net oro sąlygoms – jei labai drėgna, gali nieko neišeiti) ir kitus desertus. Taip pat moteris vis lankosi nuotoliniuose ar realiuose kursuose, domisi šios srities naujovėmis.
Pirmieji užsakovai buvo artimieji ir pažįstami, bet klientų ratas sparčiai plėtėsi ir dabar užsakymų netrūksta.
„Dirbu viena, dirbu sau, niekas man nenurodinėja, o jei kažkas nepasiseka – irgi tegaliu kaltinti save. Tačiau romantikos šiame darbe maža – tą patį sako ir mano kolegos. Nėra griežtų darbo valandų, kas reiškia, kad šįryt į darbą atvykau 6:30 ryte, nes dar turėjau papuošti tortuką, kurį tuoj po 7 val. atsiėmė klientas. Na, o kartais tenka padirbėti ir iki 2 val. nakties“, – sakė Sandra.
Dirbti tenka ir savaitgaliais. Išdalijusi užsakymus, kartais šeštadienį popiet jau būna laisva, bet paprastai sekmadienį vėl tenka atvažiuoti į studiją, kad pasiruoštų pirmadienio gamybai.
Viena sunkesnių darbo dienų buvo užpraeitų Kalėdų išvakarėse. Tądien į darbą atvyko 4 val. ryto, nes laukė daug užsakymų. Padarė tai, kas buvo skubiausia, ir sėdo lankstyti kartoninių dėžučių – iš viso jų buvo 300 vienetų.
„Lanksčiau jas ir pajutau, kad jos pjausto rankas. Užsidėjau pirštines – supjaustė ir tas. Tada pažiūrėjau į laikrodį – jau 11:30, o dėžučių turiu tik pusę – ir tokia neviltis apėmė... Prisėdau ant laiptuko ir valandėlę pažliumbiau. Tada išgėriau kavos ir vėl ėmiausi tų nelaimingų dėžučių – na, juk niekas kitas už mane to nepadarys“, – pasakojo pašnekovė, kartais su nerimu jau pagalvojanti apie artėjančias Kalėdas.
Nors užsakymų jai netrūksta ir nuolat sulaukia klientų komplimentų už puikų desertų skonį bei kokybę, prisipažino, kad būna ir taip, kad koks nors kepinys pridega, aviečių įdaras išsilieja ant grindų ar begaminant baigiasi cukrus.
Padeda ir sienos
„Jei manęs prašo pagaminti kažką, ko gerai nemoku, tiesiog atsisakau. Pavyzdžiui, aš nedraugauju su mieline tešla, iškepti kokybiškos Velykinės bobos man tiesiog neišeina, tad ir nekepu. Jei klientas parodo kokią nuotrauką ir sako, kad norėtų lygiai tokio paties torto, sakau, kad visiškai tokio pat pagaminti negaliu, tik panašų. Juk tai rankų darbas, man ir pačiai neišeitų pagaminti dviejų visiškai vienodų tortų. Turiu ir keletą firminių, kurių kitam, jei ir duočiau receptą, vis tiek nepavyktų pagaminti. Smagiausia, kai klientas apytikriai pasako, ko norėtų – tarkim, torto kosmoso tema – ir aš galiu daryti taip, kaip man atrodo geriausia“, – pasakojo Sandra.
Kai gamina skanumynus vaikų šventėms, paprastai klausia savo sūnaus, vienuolikmečio Igno, kurį po skyrybų augina viena, nuomonės. Jei sūnui kažkas patinka, patiks ir kitiems vaikams.
Kartais moteris pagalvoja, kad visai smagu būtų vėl dirbti biure, kur yra tikslios darbos valandos ir nereikėtų keltis 4 val. ryto ar dirbti iki 2 valandos nakties, kaip kartais nutinka dabar. Tačiau taip būna silpnumo akimirkomis, o apskritai ji labai patenkinta tuo, kad grįžo į Lietuvą ir čia turi mylimą darbą.
Ir kitus emigrantus Sandra ragina grįžti į gimtinę. Čia ji jaučiasi sava – Airijoje ir Anglijoje, net ir puikiai mokėdama kalbą, vis tiek šitaip nesijausdavo. „Savoje šalyje ir sienos padeda“, – įsitikinusi pašnekovė.
