Aštuonmečio Nojaus Skirio mama Sigita pasakojo, kad kaip seniau ji kas rytą su dukrele Karina (2,5 m.) eidavo prie broliuko lovytės jam duoti maisto, atsigerti, kitaip juo pasirūpinti – taip ir dabar kiekvieną rytą mažylė sako: „Eisim pas Nojuką“, ir jos kartu traukia į kapines. Beje, kapinės ne taip ir arti namų – Telšiuose gyvenęs berniukas palaidotas prie savo prosenelių maždaug už 15 km, bet mamai su dukryte kasdien norisi jį aplankyti.
Ten sesutė sako, kad broliukas miega, o mama jai dar paaiškina, kad dabar jis danguje.
„Nedaug dar laiko praėjo ir negaliu sakyti, kad dabar man jau lengviau – neįmanoma užmiršti to vaizdo, kad tavo vaikas miršta tavo akyse“, – sakė mama Sigita.
Nojukas mirė liepos 24 d. Jis didelių sveikatos sutrikimų turėjo nuo mažens po persirgtos rotavirusinės infekcijos, kuri komplikavosi į smegenų encefalitą. Berniukas nedaug ką pats tegalėjo padaryti ir jam reikėjo nuolatinės priežiūros, bet jo išėjimas buvo netikėtas – jam staiga pakilo temperatūra, diagnozuotas plaučių uždegimas, o mirtis ištiko tiesios greitosios pagalbos automobilyje.
Sigita sakė, kad ji su savo mama vis pasišneka apie tai, kad jų skausmas tikrai stiprus, nepaisant to, kad vaiko būklė buvo sudėtinga – juk visos mamos trokšta, kad vaikai būtų šalia. Visgi jos turi viltį, kad Nojukas dabar danguje ir jaučiasi gerai, gali bėgioti, kalbėti, žaisti – realiame gyvenime jis to negalėjo.
Nors daugelį Nojaus daiktų atidavė pažįstamų šeimai, auginančiai sveikatos problemų turintį sūnelį, namie vis kažkas apie jį primena. Ir vis dar norisi gyventi pagal senąją rutiną – nors, kai Nojuko nebeliko, mamai su dukrele būtų daug paprasčiau išeiti į lauką ar kažkur nukeliauti, to visiškai nesinori.
Išėjo paskui senelį
Šią vasarą, liepos 9 d., Anapilin iškeliavo ir šešiametis Airidas iš Joniškėlio. Jo mama Vaida Brazauskienė pasakojo: „Šiemet šeimoje buvo dvi didelės netektys – mirė Airiduko senelis, o po 3 mėnesių ir jis iškeliavo. Apsilankymas kapuose gniaužia širdį, kai eini link vaiko kapo, visokios mintys sukasi. Sunku...“
Namuose bet koks Airido žaislas, rūbas ar net vaistai primena, kad jo nebėra. Pradžioje vis atrodė, kad jis serga, guli ligoninėje, greit grįš, o naktį pabudusi mama jo ieškodavo lovytėje. Po poros mėnesių jo lovytę išvežė į neįgaliųjų technikos centrą, ir kambarys tapo keistai tuščias.
„Pirmomis savaitėmis man buvo apatija viskam, niekas nebuvo įdomu, nieko nenorėjau, paskui po truputį prisiverčiau kažką daryti. Vis dėlto ne viena gyvenu, yra ir Airiduko brolis Aurelijus, kuriam reikia mamos dėmesio. Taip po truputį lipdama per save ėjau ir dariau.
Ir negalėjau verkti prie vaiko, nes jis labai pergyveno dėl brolio, pamatęs mane verkiančią, dar labiau susirūpindavo... Tad leisavau sau išsiverkti, tik kai niekas nematė. Todėl visi ir sakė: kokia tu stipri. Gal nesu stipri, gal taip tik atrodo... Nors gal ir stiprūs žmonės verkia“ – svarstė Vaida.
Dar po Airido netekties jai padėjo tai, kad vyras ją vasarą veždavosi savaitgaliais kartu dirbti į muges. Tarp žmonių širdį skaudėdavo mažiau, nei būnant vienai namuose.
Aurelijus, kuriam lapkritį sueis 9 metai, pradžioje vis lipdavo į tuščią broliuko lovą ir ten žaisdavo su jo žaislais. Po kurio laiko pasiėmė vieną meškiuką ir visur nešiojasi kartu, sakydamas, kad jo vardas Airidas. Vieną dieną nuėjusi į miegamajamajį mama pamatė, kad meškiukas jos lovoje atremtas į pagalves. Paklausė, ką tas meškis čia veikia, ir išgirdo: „Mes su Airiduku televizorių žiurime“. Mama išėjo iš kambario verkdama.
„Aš tikiu, kad Airidukas mus mato iš dangaus, globoja, saugo visus, kas jį mylėjo. Gyvenu toliau, bet trūksta man jo, labai trūksta. To, kad jis serga, turi daug ligų, neneigiau, bet jo staigus išėjimas buvo smūgis. Nebuvau tam pasiruošusi, tam neįmanoma pasiruošti. Airidukas buvo man toks vaikas kaip ir kiti vaikai savo mamoms. Aišku, žinojau, kad kažkada reikės atsisveikinti, todėl mes, „Vilties spindulėlio“ bendruomenės vaikučių mamos, vis pašnekėdavome, kad reikia džiaugtis šia diena, mylėti, bučiuoti savo vaikus, nes nežinai, kas bus rytoj“, – prisiminė Vaida.
Tėvai tęsia Amelijos kelionę
Taip pat šią vasarą, birželio 7 d., mirė Amelija – vienturtė penkiametė Ievos ir Dovydo Kazbaraičių dukrytė, sirgusi itin reta genetine liga.
Iki šiol prie jos kapelio nevysta gėlės, negęsta žvakutės, o tėtis arba mama jos aplankyti traukia kiekvieną mielą dieną. Jei dėl darbų to padaryti niekaip negali, tada į kapelius nuvyksta Amelijos močiutė ar dar kažkas iš artimųjų.
Į kapines nuėjusi mama su dukrele pasišneka ir apima jausmas, kad mergaitė yra šalia ir ją girdi.
„Kai jos netekome, abu tarsi sustingome į ledą, buvo sunku realiai suvokti, kas nutiko, viską darėme autopilotu. Tas suvokimas, kad jos tikrai nebėra, ateina palengva, vis dar mokomės su tuo gyventi. Dabar aplink mus – tuštuma ir vienatvė, o pagrindinis jausmas, kurį jaučiame dažniausiai – ilgesys“, – taip savo savijautą apibūdina ir Amelijos mama, ir tėtis.
Jie dar tik mokosi gyventi kitaip, pratintis prie naujo ritmo – laiko po netekties atsirado daugiau, kartais norėdavosi griebtis tai vienos, tai kitos veiklos, bet po to ateidavo suvokimas, kad niekur šitaip nenuskubėsi, ir vėl apimdavo didžiulis ilgesys.
Amelijos mama, seniau dirbusi pusę dienos, kad galėtų tinkamai pasirūpinti dukrele, susirado ir antrą darbą, kad liktų mažiau laiko būti tuščiuose namuose apniktai liūdnų minčių. Tiesa, pirmajame darbe, vaikų darželyje, pradžioje jai buvo labai sunku – juk aplink šurmuliuoja panašaus amžiaus vaikučiai, kurie yra sveiki ir linksmi.
„Vis atsimenu, kaip seniau, grįžus namo po sunkesnės dienos, Amelija sugebėdavo mane pradžiuginti – ji visuomet buvo labai pozityvi mergaitė, pravirkdavo tik tada, kai kažką labai skaudėdavo arba išgirsdavo, kad reikės keliauti į ligoninę“, – atsiminė mama.
Tėvai buvo įkūrę dukrelės poreikiams skirtą fondą „Amelijos kelionė“, ir, nors jos neliko, nusprendė jo veiklos nenutraukti. Jie norėtų padėti kitų sunkiai sergančių vaikučių tėvams, kai kyla sunkumų, norint nuvežti vaiką į ligoninę ar sanatoriją. Patys žino, kaip tai sudėtinga – sunkios būklės vaiką reiktų lydėti abiem tėvams, kas ne visuomet pavyksta, ir net automobilį turi ne visi.
Jie patys kelionėms tinkamą automobilį buvo gavę dovanų verslininko Lauryno Boguševičiaus iniciatyva, o dabar, sulaukęs verslininko pritarimo, Amelijos tėtis siūlosi juo pavėžėti visus neįgalius vaikučius, kuriems to reikia, ir tai – visiškai nemokamai.
Feisbuke tėtis rašė, kad yra labiau nusiteikęs padėti šeimoms iš vakarų Lietuvos (visą pasiūlymą rasite čia ), tačiau kai pagalbos paprašė mama iš Ukmergės, kuriai su dviem vaikučiais reikėjo nukeliauti į „Gintaro“ sanatoriją Palangoje, sutiko pagelbėti ir jai. Mama labai dėkojo ir stebėjosi, kad tai – tikrai nemokama.
„Kai Amelija sunkiai sirgo, jai padėjo daug gerų žmonių, o dabar mes norime padėti kitiems ir kviečiame drąsiai kreiptis. Juk kartu mes galime daugiau“, – sakė tėtis Dovydas.
