Gal kitos solidaus amžiaus moterys tokį pasiūlymą būtų palaikiusios pokštu, tik ne marijampolietė R.Kartavičienė, drąsiai išmėginanti tai, kam nesiryžta kiti. Ją palaikė ir šiuo metu komandos dešinioji ranka Dalė Samuolienė.
Iš pradžių iš keturių žaidėjų suburta komanda vadinosi „Černe“ – pagal sovietmečiu Mokolų kaime veikusio Černiachovskio kolūkio pavadinimą. Vėliau pirmasis mūsų šalyje močiučių futbolo klubas buvo įregistruotas „Sūduvos močiučių“ pavadinimu. Šiandien jame – šešiolika moterų, kurių amžius nuo 43 iki 64 metų. Nemaža dalis jų – pedagogės.
„Sūduvos močiučių“ noras žaisti yra toks didelis, kad Lietuvoje rengiamų rungtynių joms per mažai, todėl R.Kartavičienė ieško galimybių išvykti į tarptautinius turnyrus. Tam padeda ir pažintys, užmegztos per ilgus darbo policijoje metus, narystė Tarptautinėje policijos asociacijoje.
Komanda jau yra rungtyniavusi Ispanijoje bei Italijoje. 2019 metų gegužę „Sūduvos močiutės“ su anūkėmis dalyvavo Maljorkoje, Santa Ponsos mieste, surengtame tarptautiniame futbolo turnyre, kuriame varžėsi 260 komandų iš 44 pasaulio šalių.
Lietuvai atstovavo 6 komandos: 5 vyrų ir pirmą kartą „Sūduvos močiučių“. Turnyre buvo žaidžiama netradicinio dydžio futbolo aikštėse 5 prieš 5, vienas kėlinys truko 12 minučių.
Nors po atkaklių kovų su Šveicarijos, Norvegijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Olandijos komandomis lietuvės nepateko į kitą etapą, džiaugėsi savo žaidimu, nes rungėsi su kur kas jaunesnėmis moterimis.
Įsimintiniausia R.Kartavičienės išvyka buvo į Prancūziją. 2018 metais apie „Sūduvos močiučių“ klubą sužinojo UEFA ir Lietuvoje apsilankė Anglijos bei Šveicarijos futbolo federacijų atstovai. Tuomet Ramutė sulaukė kvietimo atvykti į Lioną, kur buvo rengiamas UEFA Europos lygos finalas, o išvakarėse kartu su futbolo legendomis portugalu Luisu Figo (48 m.) ir prancūzu Ericu Abidaliu (42 m.) išbandyti jėgas aikštėje.
Renginys buvo skirtas „#EqualGame“ kampanijos gimtadieniui paminėti. Ši kampanija siekia visoje Europoje skatinti įvairaus amžiaus bei lyties žmonių įsitraukimą į futbolą.
„UEFA sužavėjo tai, kad futbolą mūsų šeimoje žaidžia net trys kartos: anūkai, vaikai ir močiutė. Buvome sujaudinti, kad jie mums skyrė tiek daug dėmesio. O pabūti vienoje aikštėje su pasaulinėmis žvaigždėmis – nepamirštama patirtis“, – kalbėjo futbolo aistruolė, šį rugsėjį dalyvavusi Metų senjoro rinkimuose ir pelniusi Metų sveikuolio titulą.
Dar vienas šešis anūkus turinčios R.Kartavičienės pomėgis – auginti gėles ir keistus augalus. Kai žmonės, sulaukę pensinio amžiaus, baiminasi, kad nežinos, kaip prasmingai leisti laiką, Ramutė tokių rūpesčių neturi. „Sūduvos močiučių“ kapitonė sutiktų, kad para būtų ilgesnė, nes tada ji galėtų dar labiau atsiduoti įdomiai veiklai.
Kai apsilankėme pas futbolo aistruolę Mokolų kaime, ji aprodė savo egzotinį sodą su gėlynais, gausų arbūzų derlių, sportinius apdovanojimus bei namuose laikomus penkiolika futbolo kamuolių.
Savo trisdešimties arų sodą-daržą moteris vadina džiunglėmis. Idealios tvarkos jame nepuoselėja ir dėl to nekvaršina sau galvos.
„Kiekvienam augalui suteikta laisvė, pasitaiko ir piktžolių, gamta turi būti gyva. Auginu spanguoles, bruknes, šilauoges, braškes, žemuoges, avietes, putinų uogas, svarainius, obuolius, kriaušes, cidonijas, sedulas, trešnes, abrikosus, prieskonines žoleles, šiltnamyje dar galima rasti pomidorų, paprikų. Norint, kad pomidorai gerai augtų, reikia tarp jų buroką pasodinti.
Štai vynuogė graikinio riešutmedžio kamienu nuslinko šakomis į lapiją. Žaliosios vynuogės dar rūgštokos, laukiu šalnų, tada bus saldesnės. Dar braškės vazonėliuose sirpsta, žemuogės, avietės raudonuoja. Išeinu į sodą, pasiskinu uogų ir mėgaujuosi. Čia mano gražuolis nykštukas persikas.
O kai pavasarį tulpės pradeda žydėti, tai tūkstančiais, vasaros pradžioje bijūnai kvapu hipnotizuoja. Viena tokiame dideliame name gyvenu, tai jaučiuosi kaip sanatorijoje“, – vedžiodama po sodą savo augalus kaip vaikus gyrė R.Kartavičienė.
Ant laiptų gulėjo eile išrikiuoti moliūgai. Bet labiausiai Ramutė didžiuojasi arbūzų derliumi. Šiais metais ji užsiaugino per trisdešimt arbūzų.
Kai kurie sveria po 7–8 kilogramus.
Vienus arbūzus ji užaugino iš daigų, o kiti išaugo iš sėklų. Mintis auginti arbūzus R.Kartavičienei kilo atsitiktinai, mat pernai kažkas valgė balkone arbūzą, išspjovė sėklą ir ji sudygo. Užaugo arbūzas. Todėl šiemet Ramutė pati jų užsiaugino.
Ramutės namuose taip pat yra daug augalų. Viename kambaryje net auga figos medis su vaisiais, tualete stovi didžiulė raudonai žydinti dydžio su lyg stalu begonija.
R.Kartavičienė savo erdviuose namuose naminių gyvūnų nelaiko. „Jais atsidžiaugiau vaikystėje. Augau tarp liūtukų, tigriukų, auginome baltą meškutį, nes mama Kauno zoologijos sode dirbo vyriausiąja veterinarijos gydytoja, tai parnešdavo ką tik gimusius žvėrelius, jei patelės jų nežiūrėdavo.
Vienas liūtas namuose augo iki jam suėjo vieni metai, ir mes jo nebijojome. Mano pusės metų brolis gulėdavo lovytėje, tai tas liūtas įkišdavo galvą, apžiūrėdavo vaiką, ir nieko daugiau. Vienu metu gal iki trijų mėnesių auginome du tigriukus Garsą ir Aidą. Paskui juos išsivežė Maskvos cirkas. Išlydint buvo ašarų pakalnės. Mažus gyvūnus tekdavo maitinti iš buteliuko, nes jie pas mus atvykdavo vos atvesti, dar akli“, – prisiminė moteris.
Prieš šešerius metus R.Kartavičienė liko našlė. Su vyru santuokoje ji darniai pragyveno beveik 30 metų. Sutuoktinis irgi buvo policininkas.
Tad vos pakirdusi Ramutė išgeria kavos, kieme pasimankština ir tada jos laukia namų ruoša, tenka žolę sode nupjauti, kuro žiemai susikrauti.
Ramutė džiaugėsi, kad turi progą dažnai lankyti anūkus, vaikai su šeimomis gyvena Marijampolėje. Duktė Jurgita (40 m.) turi keturis vaikus: Augustę (19 m.), kuri studijuoja Lietuvos sporto universitete Kaune, Herkų (13 m.), Mantę (7 m.) ir rugsėjį gimusį Adomą. Sūnus Jonas (35 m.) augina dvi dukteris: Emiliją (7 m.) ir Juliją (4 m.).
„Esu turtinga močiutė, nes šiais laikais turėti tiek anūkų yra nemaža prabanga. Negailiu jiems dėmesio. Dažnai su anūkais dalyvaujame įvairiuose renginiuose“, – pasakojo močiučių futbolo pradininkė.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado futbolas? Juk būnant pensijoje moteriai užtektų auginti gėles, daržoves, megzti, kepti pyragus.
– Tai, ką jūs dabar išvardijote, man nesvetima. Ir daržai, ir konservavimas, ir maisto gaminimas. Esu lankiusi ir tortų puošybos kursus.
O tam, kad susidomėjau futbolu, įtakos turėjo didelis šios sporto šakos mėgėjas tėvas: nuo dvejų metų jis vesdavosi mane stebėti rungtynių. Tuomet niekaip negalėjau suprasti, kodėl žaidėjai nuolat gainioja kamuolį po aikštę ir niekas jiems neleidžia jo įmušti į vartus. Nervindavausi, kiek jie gali beprasmiškai spardyti.
Aktyvi esu nuo mažens. Augau Kaune, Žaliakalnyje, ir su kiemo draugais dažnai žaisdavome futbolą, badmintoną, prisigalvodavome kitokios veiklos.
Ir studijuodama dabartiniame Kauno technologijos universitete inžinieriaus mechaniko specialybę su bernais paspardydavau kamuolį. Vėliau, kai jau dirbau policijoje ir buvau Tarptautinės policijos asociacijos Kalvarijos poskyrio pirmininkė, buvo sukurta vyrų policininkų futbolo komanda. Aš, kaip vadovė, per dvylika metų nepraleidau nė vienų savo komandos rungtynių.
Mano vyras buvo sportiškas. Nors labiau mėgo bėgimą, su anūkais prie namų kieme pažaisdavo ir futbolą, ir į krepšį pamėtydavo.
Vėliau futbolu rimtai susidomėjo anūkė Augustė. Palaikyti jaunosios žaidėjos į stadioną susirinkdavo visa šeima. Įsitraukėme į šeimų futbolą.
Žaisdavo anūkai, duktė, žentas ir aš. Šeimų futbole buvau ir iki šiol esu vienintelė močiutė.
2016 metais Augustės futbolo treneris Martynas Karpavičius, pastebėjęs mano užsidegimą, paklausė, ar negalėčiau suburti močiučių futbolo komandos. Pasakiau: „Gerai.“
Iš pradžių suradau keturias entuziastes. Nė viena iš mūsų nebuvo žaidusi futbolo profesionaliai, bet po truputį įsilingavome. Vyrai entuziastingai palaikydavo per rungtynes. Laikui bėgant komanda užaugo iki 16 narių.
Kad išvengtume traumų, žaisti futbolą pradėjome poroloniniu kamuoliu. Vėliau ėmėme žaisti su tikru futbolo kamuoliu. Futbolo subtilybių du kartus per savaitę treniruočių metu uoliai mokomės padedamos trenerės Jurgitos Lazauskienės.
Prie mūsų prisidėjo daugiau mėgėjų ir vykusiame Lietuvos močiučių futbolo čempionate „Močiutės už futbolą“ dalyvavo 7 komandos iš įvairių Lietuvos miestų. Galiausiai apie mus išgirdo UEFA, o man buvo suteikta galimybė vykti į Lioną.
Kai perskaičiau kvietimą, taip ir drėbtelėjau ant sofos. Kažkokia fantastika. Parašė, kad kviečia du žmones. Išvykome su anūke. Tada man buvo 61 metai, o anūkei 16 metų. Pasigaminome marškinėlius su užrašais „61“ ir „16“.
Prisimenu, išlipome iš lėktuvo, mus pasitiko ir išvedė pro kitą oro uosto pusę, be jokių patikrinimų. Žaidėme parodomąsias rungtynes su žvaigždėmis. Portugalą L.Figo saugojo trys apsauginiai. Rungtynėse dalyvavo ir profesionali Norvegijos futbolininkė Ada Hegerberg (26 m.).
Visi nusifotografavome, po mačo apsikabinome. Jaučiausi pakylėta tarp žemės ir dangaus.
Didelis netikėtumas buvo, kai iš Anglijos atvažiavo filmavimo komanda apie mane kurti filmo.
Kad susuktų septynių minučių filmą, jie pas mane praleido beveik tris dienas.
Taip pat UEFA žurnalas dviejuose numeriuose po tris lapus skyrė „Sūduvos močiučių“ komandai.
Ne tik esu komandos įkūrėja ir kapitonė, bet ir užsiimu vadyba, bendrauju su užsienio šalių futbolo federacijų prezidentais. Esu drąsi, akis tik išplečiu ir einu į priekį.
„Sūduvos močiutės“ įkvėpė burtis močiučių ir moterų futbolo komandas kituose šalies miestuose.
– Ar žaidimas yra kitoks negu profesionaliame futbole?
– Žaidžiame tiek minučių, kiek nusprendžia čempionato rengėjai. Būna ir 12 minučių kėlinys, ir 20 minučių. Ir žaidėjų skaičius būna įvairus.
Močiučių futbole dažniausiai žaidžiame 4 prieš 4 su poroloniniu kamuoliu.
Kai rungtyniaujame moterų turnyruose ar tarptautinėse varžybose, varžomės penkios prieš penkias arba septynios prieš septynias. Ir kamuolys tuomet būna įprastas.
Dažniausiai esu vartininkė arba gynėja. Nebijau, kad kamuolys į mane pataikys. Esu lankiusis treniruoklių salėje ir namuose laiptais laipioju aukštyn žemyn. Aš daug vaikštau, nes automobilio nevairuoju. O dirbant policijoje tekdavo sportinius normatyvus laikyti.
– Policijoje tikriausiai pasitaikė nemažai darbo iššūkių, pavojų?
– Darbas policijoje, kaip ir futbolo komanda, atsirado netikėtai. Pirmiausia policijoje pradėjo dirbti vyras, paskui man pasiūlė. Anksčiau, jei būdavai baigęs aukštąjį mokslą, užtekdavo išeiti kursus, ir tampi policininku.
Gyvenime man praverčia ir inžinieriaus mechaniko specialybė – namuose labai daug ką pati pasidarau. Mano draugai – atsuktuvai, plaktukai, grąžtai.
Pareigūne dirbau Migracijos tarnyboje, turėjau kapitono laipsnį. Teko dirbti ne tik prie pasų, bet ir užsiimti alimentų nemokančių vyrų paieška.
Surastasis turėdavo pasirašyti pasižadėjimą, kad įsidarbins ir mokės alimentus. Tekdavo su visokio plauko asmenimis susitikti. Bet aš nieko nebijojau.
Kartą grįžtant su šeima iš Kauno į Marijampolę pamačiau vieno namo lange šviesą.
Ten turėjo gyventi vienas nemokus alimentininkas. Vyrui pasakiau, kad sustabdytų mašiną, nes noriu patikrinti vieną butą.
Atidarė duris pusnuogis tatuiruotas vyras. Man įžengus į vidų jis užrakino duris. Iš kito kambario pasirodė moteris su mėlyne ant veido. Na, galvoju, jeigu yra moteris, gal tas grėsmingas vyras man nieko blogo nedarys. Pradėjau su juo ramiai kalbėtis, rinkdama žodžius aiškinau, kad privalo vaikams mokėti alimentus. Galiausiai jis pasirašė mano pakištus popierius ir atidarė duris.
Paskui nuo vyro gavau velnių, kad į pavojų kišu galvą. Tas vyras buvo ką tik grįžęs iš kalėjimo, pas jį ir apylinkės inspektorius vengdavo užsukti. Vėliau mano darbo pobūdis daugiau buvo susijęs su užsieniečiais – dabar tai būtų veikla su neteisėtais migrantais.
Marijampolėje esu nuo 1982 metų. Policijoje dirbau 29 metus, 2013 metais išėjau į atsargą, bet mane išrinko Lietuvos policijos veteranų asociacijos Marijampolės filialo pirmininke. Taip pat jau daugiau kaip 25 metus esu Tarptautinės policijos asociacijos Marijampolės poskyrio narė, Marijampolės sporto veteranų asociacijos narė.
– Vyresniame amžiuje ir sąnarius, ir nugarą gali paskaudėti, atsiranda problemų dėl širdies. Kokia jūsų savijauta?
– Judėti reikia bet kuriame amžiuje, tik pagal sveikatos būklę pasirinkti fizinius krūvius. Futbolas nėra lengvas žaidimas. Po treniruotės visos būname šlapios nuo prakaito. Bet aš kaip tankas visur einu.
Pernai dirbdama šiltnamyje šiferiu prasidūriau dešinį kelį, kraujas tryško srove, aš tik rankomis žaizdą užsiėmiau ir dar medį pasodinau.
Į gydytojus nesikreipiau. Pandemijos metu nenorėjau eiti į polikliniką, bijojau užsikrėsti. Žaizdą pati išsigydžiau, gerai, kad nesupūliavo. Dabar kelį kartais pamaudžia, šiek tiek trukdo judėti, bet kai išsijudinu, tai nieko blogo.
Kol sveikata gera, reikia sportuoti ir nesusmukti. Įdomiausia, kad niekada anksčiau nežaidusios futbolo dabar keliaujame po pasaulį. Prisimenu, mūsų komandos susibūrimo pradžioje paskambino iš naujienų agentūros „Reuters“ ir paklausė, ar močiučių futbolas – reklaminis triukas?
Pakvietėme atvažiuoti, kad patys pamatytų, kaip žaidžiame. Bet neatvažiavo.
Iš Anglijos, Šveicarijos buvo atvykę žurnalistai ir filmavo močiučių futbolo čempionatą. Tai buvo labiau parodomosios varžybos. Dar ir dabar Anglijoje kažkokiame sporto kanale vaizdo klipas su mūsų žaidimu kartkartėmis prasisuka. Mes pirmiau išgarsėjome užsienyje, o paskui ir Lietuvoje ėmė domėtis senolėmis futbolininkėmis.
