Dailininkui rasti namus padėjo mirusi prosenelė

„Violetinė – senstančių dailininkų spalva, Pablas Pikasas, Anri Matisas į gyvenimo pabaigą rinkosi violetinę ir mėlyną spalvas“, – aiškina dailininkas Ričardas Ničajus. Rudeniop jo paveiksluose daugėja ir geltonos, nes saulės spalva yra atsisveikinimo spalva. Tik visada išlieka kaimo ramybėje gimstantys angelai ir šventieji.

 Mieste gyvenusį R.Ničajų į kaimą išviliojo jo žmona.<br> A.Švelnos nuotr.
 Mieste gyvenusį R.Ničajų į kaimą išviliojo jo žmona.<br> A.Švelnos nuotr.
 Rudenį dailininko paveiksluose ima vyrauti intensyvi geltona spalva, o siužetai jau ilgus metus nesikeičia: dvaselės, angelai, moterys, ožkos ir gazelės.<br> A.Švelnos nuotr.
 Rudenį dailininko paveiksluose ima vyrauti intensyvi geltona spalva, o siužetai jau ilgus metus nesikeičia: dvaselės, angelai, moterys, ožkos ir gazelės.<br> A.Švelnos nuotr.
 Rudenį dailininko paveiksluose ima vyrauti intensyvi geltona spalva, o siužetai jau ilgus metus nesikeičia: dvaselės, angelai, moterys, ožkos ir gazelės.<br> A.Švelnos nuotr.
 Rudenį dailininko paveiksluose ima vyrauti intensyvi geltona spalva, o siužetai jau ilgus metus nesikeičia: dvaselės, angelai, moterys, ožkos ir gazelės.<br> A.Švelnos nuotr.
 Rudenį dailininko paveiksluose ima vyrauti intensyvi geltona spalva, o siužetai jau ilgus metus nesikeičia: dvaselės, angelai, moterys, ožkos ir gazelės.<br> A.Švelnos nuotr.
 Rudenį dailininko paveiksluose ima vyrauti intensyvi geltona spalva, o siužetai jau ilgus metus nesikeičia: dvaselės, angelai, moterys, ožkos ir gazelės.<br> A.Švelnos nuotr.
 Rudenį dailininko paveiksluose ima vyrauti intensyvi geltona spalva, o siužetai jau ilgus metus nesikeičia: dvaselės, angelai, moterys, ožkos ir gazelės.<br> A.Švelnos nuotr.
 Rudenį dailininko paveiksluose ima vyrauti intensyvi geltona spalva, o siužetai jau ilgus metus nesikeičia: dvaselės, angelai, moterys, ožkos ir gazelės.<br> A.Švelnos nuotr.
 Namie nutapęs paveikslus R.Ničajus juos džiovinti išneša į lauką. Baigtus darbus laiko klėtelėje, kuri yra jo kūrinių saugykla.<br> A.Švelnos nuotr.
 Namie nutapęs paveikslus R.Ničajus juos džiovinti išneša į lauką. Baigtus darbus laiko klėtelėje, kuri yra jo kūrinių saugykla.<br> A.Švelnos nuotr.
 Rudenį dailininko paveiksluose ima vyrauti intensyvi geltona spalva, o siužetai jau ilgus metus nesikeičia: dvaselės, angelai, moterys, ožkos ir gazelės.<br> A.Švelnos nuotr.
 Rudenį dailininko paveiksluose ima vyrauti intensyvi geltona spalva, o siužetai jau ilgus metus nesikeičia: dvaselės, angelai, moterys, ožkos ir gazelės.<br> A.Švelnos nuotr.
 Trobą perpus dalija baltai dažyta krosnis, ji – pagrindinis būsto akcentas ir puošmena.<br> A.Švelnos nuotr.
 Trobą perpus dalija baltai dažyta krosnis, ji – pagrindinis būsto akcentas ir puošmena.<br> A.Švelnos nuotr.
 Senovinei dailininko šeimos trobai labai pritinka ir senoviniai baldai, daugelį jų atidavė antikvarinius daiktus daugelį metų kolekcionavęs uošvis.<br> A.Švelnos nuotr.
 Senovinei dailininko šeimos trobai labai pritinka ir senoviniai baldai, daugelį jų atidavė antikvarinius daiktus daugelį metų kolekcionavęs uošvis.<br> A.Švelnos nuotr.
 R.Ničajus miesto nemėgsta, į jį vyksta tik būtinybės verčiamas, jo širdis yra kaime, išpuoselėtoje sodyboje.<br> A.Švelnos nuotr.
 R.Ničajus miesto nemėgsta, į jį vyksta tik būtinybės verčiamas, jo širdis yra kaime, išpuoselėtoje sodyboje.<br> A.Švelnos nuotr.
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

Nov 10, 2021, 3:55 PM

Pasigenda dienos spalvų

Dailininką R.Ničajų dažnai galima sutikti Panevėžio centre. Ukmergės gatvės pradžioje jis būna išdėliojęs naujausius paveikslus.

Tai vienas iš tų retų mūsų miesto reiškinių, kai kūrėjas, nė kiek nekompleksuodamas, jog savo kūrybą siūlo gatvėje, be jokių tarpininkų eina tiesiai pas meno vartotoją.

Žilabarzdis, stileivišką skrybėlę dėvintis ir dažnai pypkutę papsintis 67 metų tapytojas jau tapo savotiška Panevėžio centro vizitine kortele. Kai jo ilgiau nebūna, aplinkinių kavinukių ir krautuvėlių darbuotojos sako, kad tuomet atrodo, jog diena neteko spalvos.

R.Ničajaus tapybinio braižo su niekuo nesumaišysi – dešimtmečiais kartojasi tie patys lengva ranka ir vienu potėpiu išrėžti stilizuoti personažai, sodrios, tačiau minkštumo įspūdį darančios spalvos, mistiniai, paslaptingais Rytais dvelkiantys siužetai.

Su stabtelėjusiais pažiūrėti paveikslų tapytojas mielai leidžiasi į kalbas, norinčiam, bet neišgalinčiam nusipirkti, visad nuleidžia kainą.

Užleido vietą baravykams

Pats rudens gražumas, o jau kurį laiką menininko bei jo kūrinių įprastoje vietoje nematyti, tad vykstam pasidairyti į jo valdas, pasmalsauti, kaip tapytojas gyvena, ką šiuo metu kuria.

R.Ničajaus ir jo žmonos Virginijos karalystė – gyvenamasis būstas, o kartu ir kūrybinė stovykla – yra šalia Upytės nedideliame, bet garsiame linų muziejumi Stultiškių kaime.

Sena rąstinė gryčia stovi galu į keliuką. Pro aukštų eglių kamienus boluoja langinės ir ažūru siuvinėta pusę lango dengianti baltutėlė užuolaida.

Troba, kaip ir pridera senoviniam statiniui, su gonkeliais.

Priešais namus, skersai kiemą, kukli klėtelė, jos pastogėje saulės atokaitoj džiūsta juodais ir oranžiniais siūlais austa lovatiesė, ant prieklėčio išrikiuoti guminiai botai.

Akmenimis apkraštuotuose darželiuose – visas rudeninis grožis: raudoni, geltoni, violetiniai ir mėlyni įvairių gėlių žiedai.

Metus akį kiemo gilumon iškart aišku, kodėl dailininkas nebesirodo mieste. Ant lauko stalo pūpso dubuo jau nutaisytų baravykų.

„Kai tik grybai ima dygti, su žmona kasryt lekiam į mišką“, – patvirtina šeimininkas.

Šio ryto laimikis jiems atrodo nedidelis, nes būna dienų, kai grįžta su keliais šimtais baravykų.

Arba sodyba, arba sudie, mylimasis

R.Ničajus – miestietis, užaugęs Panevėžyje, Pušyno gatvėje, kur tėvai turėjo namą, o jis lankė 6-ąją vidurinę mokyklą, bet štai jau 32 metus gyvena kaime.

„Žmona iškėlė ultimatumą: arba sodyba, arba sudie“, – linksmai pasakoja.

Vedybinio gyvenimo pradžioje R.Ničajus dirbo dailininku 28-ojoje proftechnikos mokykloje. Jiedu su žmona, taipogi dailininke, bet dirbusia bibliotekininke, gyveno tos mokyklos bendrabutyje.

Kolektyvinis skruzdėlynas moteriai buvo pakyrėjęs, ji troško individualesnės būties, atskiros nuo kolektyvo buities.

Tuo metu R.Ničajus dar uždarbiavo kaldamas paminklus, turėjo užsakymą iš savo giminės – nukalti paminklą prosenelei.

„O ji kadaise gyveno Stultiškių kaime. Važiuodamas į kapines ir aptikau šitą parduodamą sodybą. Kitą dieną atvažiavom su draugais, apžiūrėjom, bet sužinojom, kad jau yra pirkėjai. Pasiūliau tūkstančiu rublių daugiau ir ji atiteko man“, – prisimena laiką prieš pat Nepriklausomybės atgavimą.

Prisiruošia visokių gėrybių

Suderėti suderėjo, bet už ką nupirkti į akį kritusią ir širdžiai iš karto prilipusią sodybą, jei jaunos poros kišenės buvo apytuštės? Teko skolintis.

„Toji vieta, matyt, mums buvo skirta. Kai tik nupirkom, iškart gavau gausybę užsakymų paveikslams ir per mėnesį skolą atidavėm“, – pasakoja apie neįtikėtiną situaciją.

Kalbamės susėdę užuovėjoje, prie rąstinės ūkinio pastato sienos, po kojom pilna atriedėjusių obuolių, šalia svyra violetiniai krūminės visterijos žiedai, palei pavėsingąją sieną veša paparčiai, tolėliau matyti kūdra su milžiniškais vandens lelijų lapais.

R.Ničajus pasakoja, kad jo Virgutė labai gera šeimininkė, iš pačių užsiaugintų vaisių ir daržovių žiemai priruošia visokių gėrybių. O jau grybų tai kasmet turi raugintų, konservuotų, sūdytų ir džiovintų. Dabar pats laikas virti uogienes ir padažus iš šermukšnių, tą žmona ir daro. Jiedviem dar talkina žmonos sesuo Zita.

Išbandė vargus ir su gyvu ūkiu

„Aš Sibire gimiau, Jakutijoje“, – pašnekovas patikslina, kad Panevėžyje bėgo ne vaikystė, o jau mokykliniai metai.

Tėvus ištrėmė iš Panevėžio, vėliau tremtiniai į tą patį miestą ir grįžo, tik nebe į gimtuosius namus, tėvas naują namą pasistatė Rožyno kvartale.

Piešti gabiam tremtinių vaikui ne visos durys buvo atviros, R.Ničajus stojo į Dailės institutą, bet nebuvo priimtas. Tuomet padavė dokumentus į Šiaulių pedagoginį institutą, jį baigė ir gavo dailės mokytojo diplomą.

Atsikraustęs į Stultiškes iki pat pensijos dirbo dailės mokytoju Upytės mokykloje.

„Rytais keldavomės 4-tą, pamelžiam ožkas ir einam į darbus“, – pasakoja apie gyvenimo arčiau gamtos pradžią.

Kaime įsikūrę miestiečiai įsitaisė nemažą ūkį: nusipirko ožkų, žąsų, kalakutų.

Tos ožkos netrukus „sulipo“ ir į R.Ničajaus paveikslus. Ilgus metus kūriniuose šmėžavo ožkelių siluetai, bet dabar vietoj jų dailininkas tapo gazeles.

„Jos gracingesnės, ilgaragės“, – sako, kad naujas gyvis labiau pritinka.

Dabar sodyboje jokio gyvo ūkio nebėra, karaliauja vienintelis katinas.

„Ožkoms ganyklos buvo per mažai, o vištas ir kalakutus laikyti neapsimoka, grūdai per brangūs“, – paaiškina, kodėl gyvūnijos atsisakė.

Senienas atgaivino piešiniais

„Gyvenu iš pensijos ir tapybos“, – sako vyras.

Meno mylėtojai, norintys nusipirkti paveikslą, R.Ničajų susiranda kaime.

„Piešti tokioje aplinkoje daug geriau nei kokioje miesto dirbtuvėje“, – tikina jis.

Kai geras oras, R.Ničajus su dažais ir teptukais įsitaiso kieme, jei lyja, paišo troboje, bet paveikslus džiūti vis tiek išneša į lauką.

Nudžiūvę kūriniai keliauja į klėtį.

Teiraujamės, ar galima žvilgtelėti į namo vidų, kaip ten toje gryčioje?

Šeimininkas neprieštarauja, veda į gyvenamąsias patalpas.

Gryčios langai nedidukai, kokie senovėje ir būdavo, tad ir saulėtą dieną viduje prietema, tačiau ryškiau už langų šviesą šviečia didžiulė nubaltinta krosnis.

Visi baldai senoviniai – apvalus stalas, tvirtos kėdės, raižiniais ir tekintomis detalėmis išgražinta indauja. Seniausios spintelės atnaujintos R.Ničajaus piešiniais, bet jie jau kelių dešimtmečių senumo, su laiko žyme.

Palei krosnį ant austo takelio guli stambus rainas katinas. Stebimės, kodėl šiltą dieną ne lauke?

„Tai kad su kitais katinais labai kaunasi“, – paaiškina.

Mistinės drobės saugumiečiams varė siaubą

R.Ničajus tapo be pertraukų, jo kūriniai neužsistovi, nuolat pas kažką iškeliauja, tačiau jo kūrinius rasti parodose – retas įvykis. Dailininkų sąjungos rengiamose bendrose parodose jis dalyvauja, pateikia vieną ar dvi drobes, tačiau personalines parodas rengia itin retai, nebent išskirtinių jubiliejų proga.

Kodėl, kaip kiti menininkai, nesiveržia į viešumą?

Pašnekovas trūkteli pečiu, sako lyg ir nesislepiantis, bet, matyt, žymę yra palikusi karti patirtis dar iš sovietmečio.

Tada jis, jaunas kūrėjas, nuo kolegų smarkiai skyrėsi savita stilistika. Žinovai jame įžvelgė ryškų talentą, bet jo tapyba varė siaubą sovietų saugumiečiams.

Tuo laiku prieš atveriant parodų salę žiūrovui ekspoziciją pirmiausia patikrindavo partijos komiteto atstovai, o neretai ir saugumiečiai.

„Dailės galerija tada dar buvo Švč. Trejybės bažnyčioje. Kai ten pakabino mano darbus, direktorė naktį lėkė jų nukabinti, nes taip liepė saugumas. Aš tada domėjausi Rytų filosofija, budizmu, krišnaizmu, tas, matyt, jiems kliuvo“, – prisimena dailininkas.

Po to karto jokia įstaiga neįsileido R.Ničajaus drobių. Tik atėjus nepriklausomybei jis vėl galėjo dalyvauti parodose, bet menininkas bevelijo ramiai kurti, o ne veržtis į viešumą.

Iš sapnų ir iš kaimo gėlių darželių

Kalbam apie paveikslų turinį. Iš kokių jausminių niuansų ir realybės atspindžių jie padaryti?

Su ožka viskas aišku, ji kaip vaizdinys atsirado atsikrausčius į kaimą, o visa kita? Angelai, paukščiai, žuvys, moterys, palinkęs žmogus? Iš kur tos sodrios, bet rūku pridengtos spalvos?

Ėjau su dviem draugėm pėsčias pas tėvą Stanislovą ir saulės laidoj pamačiau palinkusį žmogų su lazda. Jis man taip įstrigo, kad ėmiau naudoti tą vaizdą iliustracijoms“, – aiškina apie keliauninko motyvą, kurį įgudo nupiešti vienu potėpiu.

Angelas į drobes nugulė po nuolat atsikartojančių sapnų, kai miegodamas vis regėjo sparnuotą, beveik persišviečiančią būtybę. Sapnas liovėsi kartotis, kai tą vaizdinį apgyvendino paveiksluose.

Ir atsisveikinimo spalva

„Būna, žmonės paprašo ne to, ką paprastai tapau, o peizažo ar natiurmorto. Gamtos vaizdą paišau su vandeniu, laiveliu, bet savu stiliumi. Natiurmortuose tapau senus daiktus, iš to, ką turiu. Mano uošvis rinkdavo senienas, turėjo begalę laikrodžių, dalį tų daiktų atidavė dukrai“, – aiškina apie kūrybos virtuvę.

Jo kūrinių spalvinę gamą lėmė žmonos gėlių darželiai.

Mosteli į violetinę visteriją – beveik kiekvienam paveiksle jos tonų yra.

„Violetinė – senstančių dailininkų spalva, Pablas Pikasas, Anri Matisas į gyvenimo pabaigą rinkosi violetinę ir mėlyną spalvas“, – paaiškina.

Pastebiu, jog rudeniop paveiksluose daugėja geltonos.

„Saulės spalva yra atsisveikinimo spalva, gelstantys medžiai, margėjantys lapai... Gamta žymiai gražesnė ir išraiškingesnė rudenį, o ne vasarą, kai vienodai žalia, bet kartais tapau ir žaliai“, – šypsosi pašnekovas.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.