Kompozitorius prisipažino pasiilgęs rutinos: rytinės kelionės dviračiu iki savo darbo, arbatos su uogiene vaistininkės ir siuvėjos draugijoje ir, žinoma, sanatorijos vaikų, kuriems per rytinę mankštą akompanuoja jau 26 metus.
Šią savaitę po dvejų metų pertraukos Druskininkų „Baltarusijos“ sanatorijoje su džiaugsmu buvo laukiama atvykstant 100 vaikų iš Baltarusijos.
45 minutes pritaikydamas ritmą maestro groja sintezatoriumi. Rytinis darbas M.Suraučiui – atgaiva ir malonumas. Retkarčiais jis ne tik groja, bet ir pavaduoja instruktorių mankštą vesdamas pats.
Penktadieniais ir šeštadieniais M.Suraučius su seniausia Lietuvos bigbito (roko) grupe BASSVIM – vėl kūrybinėse paieškose. Su senais bičiuliais muzikantais Algimantu Maliukevičiumi (gitara), Aleksandru Mazalevskiu (bosinė gitara) ir Rimantu Joniu (vokalas, mušamieji) šiuo metu ruošiasi naujiems pasirodymams.
„Štai „Rondo“ trina tuos pačius gabalus metų metus ir niekam neatsibosta, – juokėsi M.Suraučius. – Mūsų repertuare – taip pat senos geros dainos, bet turime ir naujienų – šešias dainas, kurias sukūriau karantino laikotarpiu.“
Papildžius koncertinę programą naujais kūriniais ji iš esmės tampa kitokia. Puikias žinomas užsienio melodijas atkartoja naujieji kompozitoriaus tekstai.
Kai kalba pasisuka apie dainų žodžius, M.Suraučius neslepia esantis itin reiklus ir prisimena Gintarą Patacką (70 m.) – kai tik juodu užkuria kūrybinį procesą, bigbito pradininkas Lietuvoje įnirtingai skaičiuoja galūnes ir sąskambius.
„Mano kelrodė žvaigždė – poetas Jonas Strielkūnas (1939–2010), kurio visi eilėraščiai išskirtiniai, muzikalūs, fantastiški, – sakė kompozitorius ir atlikėjas. – Gaila, kad Jono su mumis jau nėra.“
Puikiai sutariantis grupės BASSVIM ketvertukas groja nedidelėje kamarėlėje, kurią įsirengė patys, drapiruotę išsikalę dėl akustikos. Garso izoliacija čia nebloga, šildomos grindys – ko gi daugiau reikia?
„Repetuoti dukart per savaitę įpratome, man tai šioks toks gyvenimo paįvairinimas, nors iš tiesų tai draugai mane privertė vėl viską pradėti nuo pradžių. Skirtumas tarp mūsų tas, kad kolegos ateina tik į repeticiją, o aš esu atsakingas už programą ir kita, taigi nesijaučiu laisvas nuo pareigos, – sakė M.Suraučius. – Siekdamas kokybės negali leisti sau daryti bet kaip, turi išlaikyti tam tikrą lygį.“
Grupės pasirodymų galima pamatyti Druskininkų centrinėje scenoje švenčių metu, kitose vietose. Neseniai atlikėjai grojo „Pramogų oazėje“ Kaune, grupės „Vaizbūnai“ jubiliejiniame koncerte. Bet užsidirbti iš muzikos grupė BASSVIM nesistengia. „Tuomet jau būtų kitoks gyvenimas – gastrolės ir visa kita“, – šypsojosi M.Suraučius.
Namuose muzikantą linksmina keturi katinai: vyriausiam 11 metų, jauniausiam – 5-eri. Trys iš jų rusvi, o vienas pilkai baltas, su juoda nosyte.
Kai nugaišo 16 metų Macius ir vyriausias 18 metų Jasius, pirmi jo vieno auginti katinai (neskaičiuojant po motinos mirties paliktų gyvūnų), likę jaunikliai keletą metų buvo sutrikę ir neramūs. Jasius ir Macius visada išdidžiai sutikdavo svečius prie durų.
Po jų išėjimo, kaip Mikas sakė, į amžinąją medžioklę, be vadų likę jaunikliai tik einant ketvirtiems metams išsirinko vadą – M.Suraučiaus namuose katinų hierarchija pagaliau buvo atkurta. Beje, Jasius nugaišo 2017 metais būtent tą mėnesį, kai maestro šventė savo 70-mečio jubiliejų. Nors buvo lieknas ir nelinkęs apsiryti, Jasius iškeliavo susiaurėjus kraujagyslėms, nuo insulto, visai kaip žmonėms atsitinka.
M.Suraučiaus katinai tiksliai žino, kada bus šeriami: jei šeimininkas dirba, jie pusryčiauja penktą valandą ryto, jei nedirba – šeštą. Muziko namuose nėra nė menkiausio katinų kvapo, vyrauja tvarka ir pykčių tarp augintinių nebūna.
Prieš dvejus metus M.Suraučius neteko brolio. „Kai lieki visai vienas, netenki visų giminių (neskaičiuojant vaikų), Vėlinės tampa prisiminimų ir pamąstymų apie visa ko prasmę laiku“, – sakė M.Suraučius.
Jis uoliai rūpinasi visų giminių, kuriuos vadina vargšais Suraučiais, kapais. Pavasarį Druskininkuose, Mizarų gatvėje, vietoje, kur buvo jo prosenelio ir senelio namai, Mikas pastatė savo giminėms paminklą – metalinį kryžių su atverstoje knygoje įrašyta epitafija (nerūdijančiojo plieno ir granito instaliacija priekyje).
Modernus 350 kilogramų sveriantis paminklas skirtas kompozitoriaus ir atlikėjo giminėms atminti. Kryžiaus apipavidalinimą M.Suraučius nusižiūrėjo iš Biblijos – jis simbolizuoja laisvę, meilę ir kančią.
Maestro protėviai Druskininkų istorijoje ypatingi – jie buvo pirmosios Druskininkų gyvenvietės (maždaug nuo XVII amžiaus) steigėjai, mat iš keleto pirmų trobesių visada čia vienas buvęs Suraučių.
Kryžius stovi prie kelio keturių alyvų prieglobstyje. M.Suraučius su užsidegimu pasakojo, kaip planuoja šalimais sodinti du hortenzijų krūmus, kad nužydėjus alyvoms būtų žiedų. Ir prisimena: „Gegužę atidengiant paminklą žydėjo alyvos.“
Miko senelis, grįžęs iš Amerikos, turėdamas ateities vilčių, dabartiniame kurorto senamiestyje iš tėvo Vinco gavo kraičio 20 hektarų ariamosios žemės ir 40 arų sodybai, kurią pastatė 1903 metais. Po Pirmojo pasaulinio karo ji išliko, po Antrojo – ne. Atėję permainų laikai nebuvę geresni.
Šiuo metu sodybos nė ženklo nelikę. M.Suraučius rodė, kur buvo sodas, namas, svirnas, vištidė. Skarda dengtas namas tuomet atrodė įspūdingai. Sodą išalkę grobuonys išpjovė, kad lengviau būtų viską užgrobti. Sklypą sunaikino, dabar šioje vietoje pastatyti trys nemaži namai.
M.Suraučiaus senelį į Ameriką nuvežė jo tėvas Vincas, Miko prosenelis. Amerikoje senelis gyveno apie 20 metų. Savo būsimą žmoną jis sutiko Druskininkuose labai jauną, dar nepilnametę. Šiai pažadėjus mylimojo laukti, juodu kiek vėliau susituokė, jaunikiui buvo 42-eji, nuotakai – vos 18 metų.
„Kaip jis sugebėjo iš Amerikos parsigabenti žemės ūkio padargų, lig šiol nesuprantu“, – sakė M.Suraučius.
Būdamas vaikas senelio sodyboje jis regėjo noragus, akėčias, „šiečkarnę“ su užsienietiškais užrašais. Senelis mirė 1922 metais, taigi jam neteko patirti to, ką patyrė kiti maestro šeimos nariai.
„Visą sodybą išdraskė, – sakė M.Suraučius. – Sovietmečiu čia buvo įrengtas miesto veterinarijos stacionaras.“
M.Suraučius su motina, kuri buvo drąsi ir užsispyrusi moteris, sugebėjusi aplenkti sovietinius įstatymus, paslapčia apsigyveno savo namų sodybos vištidėje.
„Keliolika metų su mama gyvenome 6 kvadratinių metrų vištidėje, kur buvo „pečka“ (krosnis) ir lova, – pasakojo M.Suraučius. – Paskui motina išsikovojo tame pačiame name laisvą vieno kambario butą.“
Penki artimi muzikos legendos giminaičiai buvo išvežti į Sibirą, į konclagerius, į katorgą, vienas nušautas miškuose. Politinis kalinys tėvas Mykolas iš ten grįžo 1946 metų vėlyvą rudenį.
Druskininkų miesto senosiose kapinėse palaidoti visi M.Suraučiaus giminės.
„Kapinėse visa Suraučių dinastija, štai toje dauboje ir ant kalniuko, – rodė M.Suraučius. – Proproseneliai, proseneliai, seneliai, tėvai – visas genealoginis medis čia, todėl tikrai turiu ką aplankyti.“ Vien tik prosenelio Vinco – keturi sūnūs su šeimomis.
„Diedukas Jonas, ilgokai pagyvenęs Amerikoje, čia buvo pravardžiuojamas Amerikonu, – pasakojo kompozitorius. – Nei lietuviškai, nei lenkiškai gerai nemokėjo, kalbėjo su ryškiu akcentu.“
Mirė jis 1922 metais, kai Miko dar nebuvo. Žmoną paliko su penkiais vaikais. Močiutė ištekėjo antrą kartą ir susilaukė dar dviejų sūnų. Pagal antro vyro pavardę visi ją vadino Zautriene.
Močiutė Marija pasimirė sulaukusi 90 metų. Dėl tokios pat ligos kaip ir pirmas jos vyras Jonas – nuo plaučių uždegimo.
„Mirė devyniasdešimtmetė, paskui vištas bėgiodama, – šmaikštavo M.Suraučius. – Kai močiutė mirė, jau nebuvo pusės jos vaikų, kurių iš viso pagimdė 11, tik mama ir dar trys pergyveno ją. Mano mama, buvusi gražuolė, 1935 metais buvo išrinkta „Drus’kų Mis“. Ji iš brolių ir seserų mirė paskutinė, būdama 73 metų.“
M.Suraučiaus brolis Kazys palaidotas prie senelės Marijos ir senelio Jono Amerikono.
„Prie dieduko tikiuosi atsigulti ir aš“, – sakė atlikėjas.
Pagal ano meto stilių M.Suraučiaus senelių kryžius iškaltas granite su nukirstomis šakomis.
„Mano giminės patyrė ne šiaip tremtį, o konclagerį ir katorgą Sibire, – sakė M.Suraučius. – Archangelskas, Vorkuta, Inta – poliarinis ratas – visa tai negali būti pamiršta.“
Atšilimo laikais 1955 metais, būdamas aštuonerių, Mikas su mama važiavo aplankyti tėvo. Porą savaičių garvežyje iki Vorkutos, o neleidus susitikti suko didžiulį ratą pas mamos netikrą brolį Vladą į Kazachstaną. Į Balchašą, kur baisūs karščiai. Mėnesį ar du ten pabuvę grįžo atgal jau į Intą. Šitą vaikystės kelionę pamena kaip nuotykį.
Antrąją kelionę po pusės metų pas tėvą M.Suraučius prisimena ryškiau, ypač garvežį, varomą anglimis.
„Iškišu galvą per garvežio langą, o už jo – rugsėjis, šilta. Iškišu ranką ir žiūriu, žiūriu, – pasakojo M.Suraučius. – Mama šaukia: „O, Jėzau!“ Aš visas suodinas, garvežio mašinistą vaidinu, smalkės tik lekia, veidas juodutėlis.“
Sustojimas Maskvoje, kur geležinkelio stotyje įrengtas vaiko ir mamos kambarys. Nakvyne buvo pasirūpinta. Pernakvoję važiavo toliau.
„Stalinas labai rūpinosi vaikais, – kalbėjo M.Suraučius. – „Vaikai – mūsų ateitis“, – sakydavo. Mokyklos, stovyklos, maistas, žaislai. O žmones naikino, bet vaikų mąstysena rūpinosi ir sovietinę ideologiją nuosekliai ir labai apgalvotai dėjo į jaunas galveles. Nuodijo. Taigi nori nenori yra apie ką susimąstyti.“
Pokalbiui artėjant pabaigos link žvilgsnis užkliuvo už pakabučių ant maestro kaklo. USB atmintukas, kraujo grupės ir Zodiako ženklo medalėliai, pakabutis iš Izraelio, simbolizuojantis Kristaus kančią, žibintuvėlis ir nedidelis smuiko raktas.
Mikas pagavo mano žvilgsnį, bet nieko nepasakė. Tik nusišypsojo.
