Anuomet buvusioje Sovietų Sąjungoje podiumų gražuolės nebuvo laikomos deivėmis kaip šiuolaikiniai pasaulio modeliai. Jos net nebuvo vadinamos manekenėmis ar modeliais. Darbo knygelėje būdavo įrašyta „rūbų demonstruotoja“.
Etatinis atlyginimas buvo mokamas pagal darbininko kategoriją ir siekė iki 90 rublių. Valytoja uždirbdavo apie 70 rublių. Kita vertus, visais laikais demonstruoti garsių dizainerių drabužius ir fotografuotis žurnalų viršeliams svajoja daug merginų, tačiau tokia sėkmė šypsosi vienetams.
Praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje L.Vasiliauskaitė buvo viena populiariausių Lietuvos manekenių. Apie rūbų demonstruotojos karjerą nesvajojusiai vilnietei grožio pasaulio durys 1981 metais atsivėrė be didelių pastangų.
Dailios 19-metės, tuometės Vilniaus pedagoginės mokyklos trečiakursės, mama laikraštyje perskaitė skelbimą, kad renkamos merginos drabužiams demonstruoti, ir pasiūlė dukteriai nueiti į atranką.
„Buvo nedrąsu, tad pasikviečiau draugę. Mudvi neturėjome scenos baimės, nes ne vienus metus įvairiuose kolektyvuose šokome liaudies, sportinius šokius, baletą“, – pasakojo Loreta.
Į atranką susirinko apie du šimtus dailių merginų.
„Reikėjo pasirodyti scenoje prieš komisiją. Buvo prašoma avėti aukštakulnius ir segėti sijonėlį. Kadangi mes su drauge turėjome šokių patirties, gracingai judėti scenoje nebuvo sunku. Išmatavo ūgį, padarė porą bandomųjų nuotraukų. Ir iš gausybės pretendenčių buvome atrinktos tik mudvi su drauge“, – prisiminė Loreta.
Iš pradžių ji buvo neetatinė darbuotoja. Tai tiko, nes ji galėjo studijuoti ir pagal iškvietimą, dažniausiai savaitgaliais, demonstruoti drabužius arba fotografuotis tuo metu vieninteliam mados žurnalui „Banga“. Loretą ir kitas manekenes įamžindavo žinomi to laiko šalies fotografai, tokie kaip Vitas Luckus ir jo žmona Tatjana.
1954 metais įsteigtuose Vilniaus modelių namuose meistrai kūrė išskirtinius, vienetinius drabužių bei avalynės modelius.
„Visi drabužiai buvo parodiniai. Tais laikais aš buvau laikoma per liekna ir per aukšta – buvau 172 centimetrų ūgio. Modelių ūgio standartas buvo 168 centimetrai.
Nepriklausomybės laikais standartai pasikeitė. Kai buvau bebaigianti karjerą, jau buvau per žema ir per stambi. Buvo reikalaujama, kad manekenių ūgis prasidėtų nuo 176 centimetrų, o kūno sudėjimas turėjo būti dar smulkesnis.
Tai buvo įsimintina patirtis, gražus darbas. Geresnio ir susapnuoti nebūčiau galėjusi. Juk Lietuvoje, be Vilniaus modelių namų, daugiau nieko panašaus nebuvo“, – kalbėjo L.Vasiliauskaitė.
Baigusi ikimokyklinio ugdymo studijas Loreta iškart pradėjo dirbti etatiniu modeliu. Gauti tokį pasiūlymą buvo didelė sėkmė, nes Vilniaus modelių namuose etatus turėjo tik šešios ar septynios manekenės. Ir dar Loretai buvo suteikta tais laikais beveik neįmanoma privilegija. Mat visiems, baigusiems vienokius ar kitokios mokslus, tekdavo bent porą metų padirbėti pagal specialybę. L.Vasiliauskaitei buvo padaryta išimtis – po studijų ji iškart gavo drabužių demonstruotojos darbą. Vėliau Loreta tęsė studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute ir dirbo manekene.
Tiesa, kad gautum etatą, reikėdavo užpildyti specialias biografines anketas – buvo tikrinamos tėvų, senelių politinės pažiūros, ar jie nėra tremtiniai, ar užsienyje nėra giminių. Nuo to priklausė, ar manekenė bus išleidžiama demonstruoti kolekcijų į užsienį, kur grupę lydėdavo ir partinis valdininkas.
Kartą ar dukart per metus įvairiose šalyse vykdavo SSRS pramoninės parodos. Vilniaus modelių namai buvo aukštai vertinami. Talino, Rygos modelių namai gaudavo labai mažai išvykų į užsienį. Geriausios kelionės atitekdavo Maskvos, Kijevo modelių namams.
Lietuvoje parodinės kolekcijos plačiajai visuomenei pirmiausia būdavo rodomos Vilniaus modelių namų salėje, po to vežamos į kitus miestus.
„Daug važinėdavome po Lietuvą, kur vykdavo įvairios šventės, koncertai, kviesdavosi gamyklos, kurių pagaminti audiniai būdavo panaudoti kolekcijai. Mus priimdavo šiltai, su vaišėmis. Tik buvo viena bėda ir savotiška gėda – tekdavo trankytis senu baisiai burzgiančiu autobusu. Kai atsiverdavo jo durys ir išlipdavo gražuolės manekenės, visi netekdavo amo“, – pasakojo Loreta.
Lietuvės manekenės važinėdavo į respublikinius mados festivalius, Maskvoje du kartus per metus vykdavo ataskaitinis Vilniaus modelių namų kolekcijos pristatymas.
„Mūsų darbas gerokai skyrėsi nuo kitų. Atvykdavome kokią dešimtą valandą į primatavimus, nes drabužius siūdavo konkrečiam žmogui, po pietų, jei nebūdavo numatyti demonstravimai ar fotosesijos, būdavai laisva. Prieš išvykas visada tekdavo parepetuoti scenoje“, – kalbėjo buvusi manekenė.
– Ar tais laikais buvo kuo nors išskirtinis manekenių vaikščiojimo, drabužių demonstravimo stilius?
– Jokios drabužių demonstravimo, vaikščiojimo podiumu mokyklos nebuvo. Naujokės stebėdavo senbuves ir iš jų mokėsi. Jokios choreografijos nebuvo, kaip moki, taip dirbi. Tas pat ir dėl fotografavimosi. Niekas per daug neaiškindavo, kaip atsisėsti, kur nukreipti žvilgsnį, kokia turi būti veido išraiška.
Kadangi buvau šokėja, nesunkiai pagaudavau judesius, žingsnelius, stovėseną repetuodavau prieš veidrodį. Vėliau, kai pradėjome važinėti po užsienį, Sovietų Sąjungos miestus, stebėdavome, kaip kitų modelių namų manekenės dirba, ir geriausią patirtį perimdavome. Visada labai pažangūs buvo Talino modelių namai. Gal kad arčiau Vakarų.
Kadangi buvau judri, šokau, merginoms pati vesdavau aerobikos treniruotes. Paskui mes su viena kolege pradėjome režisuoti išėjimus į sceną, kad žiūrovams būtų gražu pažiūrėti.
Be to, mūsų buvo vos šešios ar septynios, bet ant tako turėjome sukurti vaizdą, kad mūsų daug. Tai reiškė, kad kai dvi ar trys manekenės eina podiumu, kitos turi per minutę persirengti, pakeisti šukuoseną. Teko labai sparčiai suktis. Dar ir muzika pačios rūpinomės.
Vienos kolekcijos pristatymas trukdavo valandą. Kolekcijos būdavo didelės – paltai, lietpalčiai, kostiumėliai, suknelės, vakariniai drabužiai. Demonstravimo metu renginio vedėja komentuodavo kolekciją, pristatydavo sezono tendencijas, spalvinę gamą, siluetus.
Įsiamžinti prieš objektyvą būdavo daug sunkiau. Fotosesijos dieną turi gerai atrodyti, būti pailsėjusi, išsimiegojusi, nes veide atsispindi nuovargis. Tais laikais nebūdavo nuotraukų retušavimo programų ir fotografavimo technika buvo ne tokia kokybiška kaip dabar.
Fotografuotis kartais tekdavo nepalankiomis oro sąlygomis. Pavyzdžiui, stypsoti per šaltį lauke su vasarine suknele ar maudymosi kostiumėliu, o per karščius sukiotis su sunkiais kailiniais. Kad gerai pavyktų bent viena nuotrauka, reikėdavo padaryti daugybę kadrų.
– Gal po kolekcijos pristatymo drabužių modeliuotojai jums padovanodavo drabužius?
– Niekas nieko nedovanodavo, nes drabužiai buvo vienetiniai, parodoms.
Kai praeidavo tam tikras laikas po kolekcijos pristatymo, aukštuomenės damos galėdavo kai kuriuos drabužius nusipirkti.
Bet mes, nulipusios nuo podiumų, netapdavome pilkomis pelytėmis. Žinojome, iš kokių audinių drabužiai būdavo siuvami. Nusipirkdavome patikusių audinių ir paprašydavome, kad modelių namuose arba pažįstama siuvėja pagal tą patį lekalą pasiūtų norimą drabužį.
Dirbdama Vilniaus modelių namuose aš dar turėdavau neetatinių užsakymų demonstruoti drabužius „Rožėje“, „Vilniaus kailiuose“.
– Ar jūsų kartos manekenės turėdavo lengvatų, gaudavo tais laikais trūkstamų prekių?
– Neturėjome jokių privilegijų, kiekviena manekenė susirasdavo kirpėją, pati rūpindavosi savo grožiu. Privalėjome turėti savo kosmetikos ir sugebėti dailiai pasidažyti.
Modelių namai mums kas mėnesį išskirdavo nustatytą porų skaičių geros kokybės juodos ir kūno spalvos pėdkelnių drabužiams demonstruoti. Batelius pasirodymams gamindavo Modelių namų avalynės cechas, pirštinės būdavo gaminamos iš čekiškos odos, kepuraites irgi darydavo Modelių namuose, specialiame skyriuje.
Kartą per mėnesį susirinkdavo meno taryba, jai demonstruodavome rūbus, skirtus masinei gamybai.
– Iš kur gaudavote geros kosmetikos, kvepalų? Juk parduotuvėse akių šešėliai būdavo tik mėlynos ir violetinės spalvų, o kad šepetėlis pasidengtų tušu, į indelį su sukietėjusia, batų tepalą primenančia mase tekdavo paspjaudyti. Iš kvepalų prieinamiausi buvo aštrūs „Krasnaja Moskva“.
– Viešėdamos užsienyje turėdavome galimybę nusipirkti kokybiškos kosmetikos. Dar pavykdavo iš tuometinių perpardavinėtojų įsigyti ką nors gražaus padidintomis kainomis.
– Bet šukuosena, kurią savo nuožiūra jums suformuodavo kirpėja, galėjo visai nederėti prie dizainerio sumanyto modelio?
– Dėl plaukų ilgio ar formos ypatingi reikalavimai nebuvo keliami. Aš visą savo manekenės karjerą buvau juodukė ir turėjau karė šukuoseną. Kartą pabandžiau pašviesinti kelias sruogas. Viena dailininkių supyko ir pasakė, kad manęs, kaip savo modelio, nebemato. Ir vienu metu ji man nekūrė kolekcijos.
Nuo to karto daugiau nebandžiau eksperimentuoti su plaukais.
– Kur buvo jūsų pirmoji kelionė į užsienį?
– Į Bulgariją. Ilgai važiavome traukiniu per Maskvą. Ten mus apmokė, kaip turime elgtis.
Buvo draudžiama bendrauti su užsieniečiais, negalėjai niekur su jais eiti, imti dovanų. Po miestą galėjome pasivaikščioti tik ne po vieną.
– Ar jums iškeisdavo pakankamai pinigų, kad galėtumėte apsipirkti?
– Vykstant į socialistinę šalį iškeisdavo daugiau valiutos nei į kapitalistinę. Mėgau megzti, tai iš Bulgarijos parsivežiau daug visokių siūlų.
Bet pinigų išvykose turėdavome nedaug.
Vežtis asmeninės valiutos buvo draudžiama, visus nuodugniai tikrindavo. Mes kartais nusiveždavome gintarinių karolių, ikrų ir kažkaip sugebėdavome daiktus išsikeisti į tos šalies valiutą. Juk norėdavome nusipirkti ir kosmetikos, ir avalynės, ir rankinę ar aparatūros.
– Kelionėse galėdavo užsimegzti draugystė, gal net meilė?
– Kai lankiausi Milane, patikau vienam atvykėliui iš Amerikos, jis norėjo mane pakviesti į restoraną. Tai sužinojau iš grupės vadovo. Pasiūliau kartu eiti ir vadovui – kitaip nebuvo galima. Amerikietis stengėsi asistuoti, po restorano pakvietė į filharmoniją. Kultūringai praleidome laiką, ir tiek.
Apie jokius – rimtus ar nerimtus – santykius negalvojau, nes tuo metu buvau ištekėjusi, turėjau dukterį.
Su įkyriais gerbėjais nesusidūriau. Kai su merginomis pietaudavome kavinėje netoli Vilniaus modelių namų, kartais vyrai nuo savo staliuko mums atsiųsdavo vaišių, šampano.
– Ar jūsų vyras nepavydėdavo gražios žmonos?
– Mano vyrui patiko mano darbas – tik jis netikėjo, kad aš jį laimėjau konkurso būdu.
– Gal susipažinote per madų demonstravimą?
– Susipažinome šokiuose ir jau draugavome, kai atėjau į Vilniaus modelių namus. Jis mėgdavo lankytis kolekcijų pristatymuose.
Pavydo scenų niekada nekėlė.
– Kiek valstybių aplankėte per dešimtmetį?
– Per metus būdavo viena, kartais dvi kelionės į užsienį. 1987 metais lankėmės Jungtinėse Valstijose. Amerikiečiai ėjo pasižiūrėti, ar tie sovietai iš kitos planetos, – tokios vyravo nuostatos.
Tame JAV mieste mes buvome pirmieji atvykėliai iš Sovietų Sąjungos. Mus apčiupinėdavo, fotografuodavo, klausinėjo, ką valgome. O mes, nors lieknos, valgėme viską neskaičiuodamos kalorijų. Jokių dietų nesilaikėme. Dabar valgau mažiau nei tada.
– Ar dažnai jus statydavo ant svarstyklių? Gal liepdavo numesti svorio?
– Manekenių niekas nesverdavo. Ateini į modelių namus ir pirmiausia pamatuoja klubus. Viskas. Jei per klubus norma, jiems ne tiek svarbu, kiek yra per taliją ar per krūtinę. Aišku, reikėdavo, kad visko būtų kuo mažiau. O svorio niekas neklausė. Aš jo net nežinojau.
Per klubus turėjo būti ne daugiau kaip devyniasdešimt centimetrų. Dar ūgį pamatuodavo.
Kai siūdavo drabužį, kas savaitę tekdavo matuotis. Jeigu praėjus kuriam laikui per siūles imdavo veržti, iškart pasakydavo, kad per daug pavalgei.
Kai laukiausi, kurį laiką darbe nieko nesakiau. Savaitę, dvi galėjau patylėti, bet po mėnesio kūnas išdavė.
Užsiimdamas kita veikla galėtum apvalėjantį pilvą slėpti iki penkių ar šešių mėnesių, o modelių pasaulyje tai iš karto akivaizdu.
Drabužius demonstravau iki penkto nėštumo mėnesio. Paskui buvau perkelta padirbėti į kadrų skyrių. Po gimdymo mamai su vaiku leisdavo namuose būti pusantrų metų.
Tiek laiko dukrą ir auginau. Kūno formos greitai sugrįžo į buvusias iki gimdymo, tad dar būdama motinystės atostogose sulaukdavau kvietimų fotografuotis.
Netrukus po gimdymo 1985 metais pozavau žurnalo „Banga“ viršeliui. Buvau pasidariusi cheminį šukavimą.
– Ar dažnai susipažindavote su garsenybėmis?
– Ne su viena. Kartą į Ameriką kartu skrido žinomas Rusijos komikas Michailas Žvaneckis.
Išvydęs vienoje vietoje tiek daug gražių merginų jis paklausė, ar galėtų šalia atsisėsti. Tada atsinešė butelį gėrimo, ir net nepajutome, kaip pralėkė dešimt skrydžio valandų, visą laiką šnekėjome, juokavome.
– Ar tarp manekenių konkurencija buvo didelė? Gal kildavo intrigų, pavydo?
– Kitų manekenių pavydo niekada nejutau. Nebuvome labai artimos draugės, neleisdavome kartu laisvalaikio, bet visas koleges prisimenu labai šiltai.
Kai pradėjau dirbti, kai kurioms jų buvo apie keturiasdešimt metų, viena man dirbant išėjo į pensiją. Nepaisant amžiaus, ji buvo aukšta, graži, dailios figūros. Manekenės dirbdavo, kiek norėdavo ir kiek galėdavo, ne taip, kaip dabar. Juk reikėdavo demonstruoti drabužius ir vyresnėms moterims.
O aš sulaukusi trisdešimties pajutau, kad reikia dėti tašką. Man niekas neliepė išeiti, netgi stebėjosi, kad nutariau palikti podiumą. Buvo 1991–1992 metai, ėmė pūsti kiti vėjai. Viskas ėmė keistis, važinėjimo su kolekcijomis į užsienį nebeliko. Nebuvo sunku priimti sprendimą išeiti. Žinau, kad kitoms buvo nelengva.
– Kaip vėliau klostėsi jūsų kartos manekenių likimai? Visos buvo gražios, bet ar visos laimingos?
– Viena mano amžiaus manekenė išvažiavo į Vokietiją, gerai gyvena. Kita, su kuria kartu daug dirbome, kūrėme meninį kolekcijų pristatymą, rinkome muziką, jauna mirė nuo vėžio. Kai kurios moterys turėjo šeimas, bet ne visos susilaukė vaikų, nes vis norėdavo pakeliauti po pasaulį ir vaikų auginimą atidėliojo. Galiausiai buvo per vėlu.
Atsisveikinusi su manekenės darbu, kaip ir daugelis, nėriau į privatų verslą. Daug neįkainojamos patirties įgijau metus praleidusi žinomo verslininko ir mecenato Juozo Kazicko šeimoje. Buvau jų šeimos asmeninė patikėtinė JAV.
Šeima, jos patriarchas J.Kazickas net ir nemokydamas daug ko išmokė, privertė kažkaip kitaip vertinti supančią realybę ir greta savęs esančius žmones. Pastaruoju metu dirbu Registrų centre.
Mano santuoka iširo dar man dirbant Vilniaus modelių namuose.
Dabar turiu širdies draugą, jau kone dešimtmetį dalijamės mano ir jo penkių anūkų džiaugsmais ir rūpesčiais. Kiek leidžia galimybės, mėgaujamės gyvenimu, keliaujame.
Mano duktė Laura dvidešimt metų gyvena Amerikoje, ten ištekėjo už amerikiečio, augina dvi dukteris: pusketvirtų Vivian ir vasarą gimusią Audrey. Neseniai po pusantrų metų nesimatymo aplankiau dukters šeimą, padėjau prižiūrėti anūkes.
Jei reikėtų pakartoti, rinkčiausi tą patį kelią.
Tik šiais laikais modelių darbas daug pelningesnis ir perspektyvesnis, bet kartu ir labai slidus, todėl reikėtų nepamesti galvos.
