Seimas susikraustė į Bebro akligatvį
Prie Bernatonių prisišliejusi sodų bendrija su gausybe siaurų gatvelių yra gan klaidi, tačiau surasti 64 metų panevėžiečio Valdo Lašinio sklypą nesudėtinga. Jei bet kurio sutikto žmogaus paklausi, kur čia namas su Seimu balkone, šis iškart atkus ir smulkiai nupasakos, kaip nuvykti į sodybą sodų pakraštyje.
Taip ir mes, pagal žmonių nurodymą, vingiuojam augalų ir gyvūnų pavadinimus turinčiomis gatvelėmis, kol pasiekiame Bebro akligatvį, o už jo jau miškas.
Raudonplytis mūrinukas simpatiškas – su medine veranda ir nemažu balkonu virš jos. O balkone grūdasi būrys medinių žmogelių. Būtent grūdasi, nes iš apačios atrodo, jog kiekvienas medinukas veržiasi pasirodyti. Vieni persisvėrę per turėklus, kiti koją ant kojos užsimetę sėdi ant atbrailų, treti stovi ant grindų, o neprasibrovusieji priekin aptūpę balkono suolus.
Vieni gimė iš meilės, kiti iš antipatijos
Apie nekviestus svečius šeimininkui praneša garsiai skalijanti kalaitė Filė.
„Ne aš juos Seimu pavadinau, tai kaimynė šitaip skambiai pakrikštijo“, – juokiasi vyras ir čia pat patikslina, kad visgi kai kuriuos „balvonus“, taip pats vadina savo kūrinius, meistravo žinodamas, ką vaizduoja. O vaizdavo vienaip ar kitaip jam įsiminusius politikus. Į jų būrį papuolė ir vienas su valdžia niekaip nesusijęs asmuo, šokiruojančiais kūriniais pagarsėjęs fotografas.
V.Lašinis vienus valdžios vyrus ir moteris „balvonais“ pavertė iš piktumo ir antipatijos, kitus atvirkščiai – iš didelės simpatijos.
Įžengus į kiemą matyti, kad mediniai kūriniai ne tik balkoną užėmę. Trys išraiškingi medinukai sėdi ant suolo prie įėjimo į namą. Tas, kuris arčiausiai durų, rankose laiko filmavimo kamerą, greta jo šilkine kaklaskare pasipuošusi dama ir vaikas su žinduku styrančiais plaukais.
Supykęs ant pašnekovo pavertė jį lėle
„Jis ne iš politikų. Čia Stanislovas Bagdonavičius“, – apie pirmąjį paaiškina šeimininkas.
Žinomą fotografą jis sumeistravo ne todėl, kad yra jo kūrybos gerbėjas, o po feisbuke įsiplieskusio konflikto.
Iš pradžių socialiniuose tinkluose jiedu buvo draugai, o paskui fotografas V.Lašinį iš draugų išmetė.
„Susirašinėjom ir susipykom. Buvau įkyrus, uždaviau netinkamą klausimą apie moterų pataisos namuose fotografuotus personažus. Tada jis mane užblokavo, o aš iš pykčio jį paverčiau balvonu“, – kvatoja vyras.
Jis aiškina, kad dama su kaklaskare yra panevėžietė politikė Gema Umbrasienė. Jai autorius simpatizuoja, nors į politines peripetijas pernelyg nesigilina.
Pasak V.Lašinio, nei politikė, nei fotografas nežino, kad yra savitai įamžinti ir puošia Bebro akligatvį.
Trečiasis prie įėjimo į namą pasitinkantis medinukas – anūkas, sukurtas jo gimimo proga. Jį vyras kūrė su didžiule meile, kruopščiai iš dantų krapštukų dėliojo plaukus. Taigi šiandien kūriniui, kaip ir anūkui, jau 8 metai.
„Dabar vaikai mėgsta žinduką iš skulptūros ištraukti, o tada aš, mėgdžiodamas kūdikį, rėkiu“, – pasakoja, kad skulptūra jau ūgtelėjusiems anūkams tebėra smagi atrakcija.
Žmoną pametusiam ranka pailgėjo
Lipam į palėpę, iš jos veriam duris į balkoną. Čia per „seimūnų“ spūstį sunku prasisprausti. Vyras paaiškina, jog visi kūriniai sugrūsti po stogu todėl, kad uosio medis, iš ko jie sumeistrauti, bijo vandens.
Pirmiausia žiūrim į tuos, kurie toliau nuo viešumos, taip sakant, nustumti nuo paradinės erdvės.
Pasienyje stovintį suoliuką užkėtusi medinė porelė: dideliais karoliais pasipuošusi moteris glėbyje laiko kūdikį. Šalia jos, bet kiek nusišalinęs, kėpso iškreiptų proporcijų vyriškis – viena jo ranka smarkiai ilgesnė už kitą.
„Čia Asta Baukutė, kai Seime vaiką žindė, o čia jos vyras. Iš pradžių buvau padaręs, kad jis ją apkabinęs, dėl to ir ranka nuilginta, o paskui, kai jiedu išsiskyrė – vieną nuo kito ir atskyriau“, – aiškina kūrėjas.
Kai kuriuos seimūnus turėtume nesunkiai atpažinti: štai tas su keturkampiais geltonų stiklų akiniais – Algirdas Butkevičius, anas pikto veido ilgšis – Kėdainių agurkų karalius, su sulčių stikline rankoje – sveikuolių judėjimo atstovas Dainius Kepenis.
„Petras Gražulis – pats gražiausias, priekin išlindęs, koją ant kojos susidėjęs. Jo labai nemėgstu, kad tuščiai liežuviu mala“, – rodo iš antipatijos gimusį kūrinį.
Vyras nurodo, kad būryje stovi ir saviškis, šiose apylinkėse sodybą turintis ir dažnai kaime būnantis parlamentaras Bronislovas Matelis. Medinuko burna išžiota, akys išsprogusios, lyg ką baisaus pamatęs būtų.
„Jis į ateitį žiūri“, – pakomentuoja meistras.
Atsikraustė, kad saugotų, ir liko visam laikui
V.Lašinio sodyba akį traukia ne vien iš toli matomu mediniu Seimu, valdoje pilna visokių paties šeimininko sukonstruotų įdomybių. Visa padaryta be didelių investicijų iš miške rastų pagalių, lentų likučių ar to, ką kiti išmeta.
Nagingojo vyro valdą sudaro sujungti du kolektyviniai sodai – 12 arų.
Juose, be daržų, vaismedžių ir vaiskrūmių, dar gausu ir gėlynų. Jie – žmonos nuopelnas.
„Žmona čia tik atvažiuoja, gyvena mieste. O aš štai jau 20 metų ir vasaroju, ir žiemoju sode“, – sako pašnekovas.
Vyras pasakoja, kad toks išsikraustymas į gamtą išėjęs tarsi savaime. Vienais metais aplinkui siautėjo vagys, netoliese apiplėšė kelis namelius, tad panevėžietis ėmė į sodą atvažinėti ne tik savaitgaliais, bet ir darbo dienomis, kartais ir pernakvodavo.
Nakvynės dažnėjo. Pajutęs gyvenimo kaime privalumus į daugiabutį mieste jau nebenorėjo grįžti.
„Dabar apie miestą nė pagalvoti nenoriu, kur šunelį laikyčiau? Kas rytą laipioti iš penkto aukšto? Na jau ne!“ – nukerta.
Medinį kaktusą palaikė tikru
Namo pašonėje atitvertos dvi lysvės, viena – spanguolių, kita – žemuogių. Greta darželiai su paskutiniais rudens žiedais. Tarp jų stiebiasi ryškiai žalias kaktusas.
Jį vyras padarė iš apipuvusios ir gabalais suskilusios lentos, spyglius įtaisė iš dantų krapštukų. Tokių kaktusų sklype yra ne vienas.
Viduvasarį augalų žaluma nesiskiria nuo kaktusų spalvos, tad dažnas apsigauna manydamas, jog Pietų augalas tikras. Apsigavo net viena patyrusi sodininkė.
Kartą V.Lašinis ant kaktuso viršūnės užtupdė orchidėjos žiedą. Užėjusi pažįstama sodininkė net žagtelėjo, palietė žiedą rankom, kad įsitikintų, ar tikras. Sakė visaip žydinčių kaktusų mačiusi, bet tokio panašaus žiedo į orchidėjos dar neregėjusi.
„O kad kaktusas medinis ji nė nepastebėjo“, – juokiasi vyras.
Tik spėk darželiuose dairytis – juose pilna siurprizų. Vienur batuotas katinas išlindęs, kitur žalčiai į mazgą susiviję, dar kažkokie gyviai tarp augalų ropoja.
Dekoratyvinės tvorelės ir tos nepaprastos, gabalas spalvotų pieštukų formos, gabalėlis žaliai nudažytų, vienas į kitą palinkusių vyrų ir moterų, ant geltonosios tvorelės statinių sumautos raštuotos puodynėlės ir moliniai puodukai.
„Šitą padariau, kai 60-metis brolis sūnaus susilaukė ir jį pakrikštijo Ąžuolu. Tai kol būsiu gyvas, kasmet po lapą padarysiu ir ant tvoros kabinsiu“, – atskleidžia, kaip geltonąją tvorelę papuoš.
Girdi ir jūrą ošiant, ir jūreivius dainuojant
Tvorelių gale riogso komposto dėžė. Atidarius dangtį sužiūra dvi ryškiai mėlynos akys. Vyras sako, kad ant šonų dar išpaišys ir rankas, tada dėžė atrodys kaip pilvotas žmogelis.
Vėjui pūstelėjus sutarška vėtrungės.
„Šitą sumeistravau iš šluotos koto“, – rodo į vėjo plakamą lėktuvą. Tik ja nelabai pasitiki. Teisingiausiai vėjo kryptį rodo sudėtinga vėtrungė ant pirtelės.
Prie pirties durų kabo vienas vaikų mėgstamiausių įtaisų – medinis telefonas. Jis nudažytas sidabrine spalva, atrodo lygiai taip, kokie sovietmečiu būdavo gatvių telefonų būdelėse.
Vyras tikina, jog telefonas veikia, yra ir anga monetoms įmesti.
Jis vaikams liepia įmesti pinigėlį ir dėti prie ausies klausyti, tie taip ir daro.
„Klausiu, ar girdit, kaip jūra ošia, jūreiviai dainuoja? Sako, kad girdi, tik kad dainuoja labai tyliai“, – pasakoja, kad mažieji nė nedvejodami patiki iliuzija.
Iš kur čia tų vaikų, jei anūkai tik trys?
„Aš vaikus myliu, jie irgi mane mėgsta, jų čia iš kažkur susirenka, jiems viskas įdomu“, – sako užsiimti su mažaisiais turintis kantrybės vyras.
Vaikus traukia raganos namelis
Vyras sako, jog anūkai yra didžiausias jo gyvenimo džiaugsmas. Ir sodą puoselėja bei visokių įdomybių pridaro dėl to, kad giminės atžaloms tai patinka.
Gaila tik, kad vyriausios anūkės jau visus metus nematė.
Dukters šeima gyvena netoliese, su jos 8 ir 4 metų vaikais dažnai susitinka, o sūnaus šeima prieš 11 metų išvyko į Airiją, tad 12-metė anūkė retesnė viešnia, o šią vasarą dėl karantinų nė nebuvo atskridusi.
„Sūnus labai išgyvena, kad šiemet nepasimatėm. Dažnai bendraujam internetu, bet ne tas, kas gyvai“, – liūdnokai sako vyras.
Einam į patį sklypo galą, kur vaismedžių ūksmėje stovi mažas, visokiems įrankiams susidėti skirtas namukas.
Šeimininkas juokiasi, kad toji vieta vaikus traukia lyg vapsvą cukrus, mat jis mažiesiems yra pripasakojęs, jog čia raganos buveinė.
Kai tik jis pasiruošia rakinti spyną, už nugaros, žiūrėk, jau stovi smalsuoliai. Tada apsimeta, kad neva iš vidaus kažkas duris stumia, pats puola jas laikyti, šaukia vaikams saugotis. Tie žviegdami, apimti siaubo, lekia tolyn. Toji atrakcija kartojasi metai iš metų, vieni raganos žiūrėtojai jau ūgtelėjo, jų vieton stojo naujokai, bet norinčiųjų pažiūrėti, kaip iš sandėliuko veržiasi paslaptinga gyventoja, iki šiandien netrūksta.
Pravertė ir išmesta žoliapjovė
Iš sandėliuko vyras kieman neša anūkams padarytus žaislus: didžiulį medinį sunkvežimį ir traukinį su eile vagonų. Žaislai kruopščiai nudažyti, ant spalvingų jų šonų užrašyti anūkų vardai, gimtadieniai.
Ant vieno vagono išvedžiotas ir angliškas mokyklos pavadinimas.
„Anūkė labai gerai mokosi, šiemet ji įstojo į prestižinę mokyklą“, –
aiškina, kokia proga atsirado angliškas užrašas.
Žaislai ne tokie, kad sumanius atsisėsti į sunkvežimio kėbulą ar į vagoną sulūžtų, jie labai tvirti, sukonstruoti taip, kad ir suaugusį žmogų patemptų.
„Kas gi čia yra: senos lentos ir kelios detalės, tik krapštytis reikia, bet kas padarytų“, – kuklinasi giriamas.
Pasakoja sunkvežimiui panaudojęs kažkieno išmestos žoliapjovės ratukus, traukiniui pritaikęs atliekamo vamzdžio gabalą, pagražinęs rasta kaljano detale.
Dėl tų pačių anūkų ant priepirčio sienos jis išpaišė spalvingą gamtos vaizdą.
Apgailestauja tik, kad guašas per laiką susigėrė, spalvos pabluko.
Net triskart tapo šalies čempionu
Kiekvienas iš V.Lašinio rankų paleistas tvarinys padarytas labai kruopščiai, išbaigtai.
Vyras sako, kad kruopštumo išmoko dar mokykliniais metais, kai lankė Rožių gatvėje veikusį laivų modeliavimo būrelį. Keletą modelių turi išsaugojęs.
Vienas jų, 1,4 metro ilgio kreiseris, gamintas net dvejus metus – su visa pasiekimų istorija.
V.Lašinis su savo kūriniu dalyvavo anuomet rengtose varžybose, net 3 kartus tapo šalies čempionu ir buvo atrinktas į šalies rinktinę. Sąjunginėse varžybose, į kurias susirinkdavo atstovai iš visų 15-os sovietinių respublikų, yra užėmęs 10-ąją vietą.
Vyro profesija – šaltkalvis. Jis dirbo autokompresorių gamyklos liejimo cecho meistru, vėliau darbavosi privačioje bendrovėje, darbo stažo sukaupė net 41 metus.
Dabar dėl smarkiai sušlubavusios sveikatos vyras jau niekur nedirba.
„Turėjau infarktą, insultą ir vėl infarktą“, – sako po paskutinės bėdos tik neseniai grįžęs iš ligoninės.
Vyras pasiguodžia, jog iš pažiūros gal ir atrodo lyg sveikas žmogus, bet vos imasi kokio darbo, tuoj dūsta, akyse dvejinasi.
Prieš infarktą pasiskiepyti nespėjo, kai atgulė į ligos patalą skiepytis medikai neleido, o dabar bet kada pasiryžęs vakcinuotis.
„Kardiologė man paaiškino, kad jei susirgsiu kovidu, numirsiu, organizmas neatlaikys“, – tiki gydytojos žodžiais.
